captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. K. Griniaus žmona: badavome ir negalėjome sumokėti gydytojui

Iš Lietuvos pasitraukus į Čikagą, prasidėjo baisiai sunkūs laikai – vyras sirgo, pinigų nebuvo nei maistui, nei gydytojui. Taip 1981 m. „Amerikos balsui“ pasakojo trečiojo Lietuvos prezidento žmona Kristina Grinienė. „Vyras mirė baisiomis sąlygomis. Gydytojas, Amerikos lietuvis, prižiūrėdavo jį be atlyginimo. Mes neturėjome, iš ko mokėti. [...] Vargšas vyras gulėjo kietoje geležinėje lovoje ir sulyso kaip skeletas“, – prisiminė K. Grinienė.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Antra pokalbio su trečiojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus žmona Kristina Griniene dalis. Pirmą dalį rasite čia.

– Jūs taip pat iš Kauno išvažiavote?

– Ne. Jokiu būdu. Kiek galėdavau ir kai gaudavau transportą, visada važiuodavau vyro aplankyti pas seserį. Mano tikslas buvo sūnus, namai. Kas nors turėjo viską tvarkyti. Dar aš turėjau savo verslą – filateliją. Be to, man reikėjo ieškoti būdų, kaip jį išgabenti, ir man pavyko. Jei būčiau ten sėdėjusi, jis gal būtų ir miręs. Man labai padėjo įvairios pažintys, daugiausia – su filatelistais. Jie pažinojo daug labai žmonių.

Mano sumanymas buvo kaip nors susieiti ir sužinoti apie gestapo viršininkus, nes, mano manymu, reikėjo eiti ten, kur daugiausia jėgos. Pradėjau domėtis, kokie gestapo viršininko polinkiai ir kuo jį galima suvilioti, kad jis būtų lankstesnis. Jis turėjo ryšių su mūsų artistais. Ir aš bandžiau per juos kava papirkti. Kavos nebuvo lengva rasti, bet keli svarai padarė taip, kad jis leido mano vyrui persikelti arčiau Kauno, į kokį nors ūkį. Iš to nieko neišėjo, nes ūkiuose arti Kauno nieko nepažinojau arba sąlygos buvo baisios. Todėl nutariau laukti kitos progos.

Po kiek laiko vėl pasikeitė gestapo viršininkas. Surinkau visas galimas žinias ir sužinojau silpnąsias jo puses. Pasirodo, tas naujasis buvo ir didelis filatelistas. Čia jau turėjau už ko užsikabinti. Padedant vienam lietuviui ūkininkui, kuris palaikydavo santykius su gestapininkais ir pats buvo filatelistas, man pavyko susipažinti su tuo gestapininku. Jis padarė labai gerą įspūdį, todėl nutariau kalbėti tiesiai su juo. Jis turbūt buvo perspėtas, nes į mano krautuvę atėjo su keliais adjutantais. Pasisveikinome ir aš paklausiau, ar jis žada būti geras. Jis pažadėjo būti labai geras. Tada aš pasakau, kad mes galime susikalbėti ir jis iš manęs gaus gražių ženklų. Mūsų pažintis tęsėsi iki pat galo.

Aš išleidau labai daug pinigų, tūkstančius. Bet gavau leidimą parsigabenti vyrą namo. Jis ateidavo jau ne į krautuvę, o pas mus į namus. Kai paklausiau, ar galiu vyrą parsigabenti, jis pasakė: „Taip, žinoma, aš nežinau, kodėl jis ten iš viso.“ Man tik to reikėjo. Per porą dienų vyrą parsigabenau namo, iš Žemės ūkio ministerijos per pažintis gavusi transportą. Jam tai buvo visai netikėta, nes aš turėjau skubėti dėl automobilio. Atvažiavusi pasakiau: „Renkis greičiau, mes važiuojame namo.“ Jis, mažai bekalbėdamas, atsisveikino su seseria, apsirengėme, ir – namo.

– Užsiminėte, kad jums labai padėjo filatelija. Kada ja susidomėjote?

– Filatelija daug padėjo ne tik tuo metu, bet ir vėliau. Iš esmės ir už pabėgimą turiu dėkoti jai. Filatelija susidomėjau gana vėlai, maždaug 33 metų. Mes turėjome keletą draugijų, kurias šelpė savivaldybė. Aš buvau „Pieno lašo“ draugijos vedėja. Tuberkuliozė ir vaikų apsauga buvo mano vyro arkliukai. „Pieno lašo“ draugija užsiimdavo kūdikių globa. Kaip ir kitoms draugijoms, visada buvo sunkiausia gauti pinigų, nes iš pašalpų nedaug ką galima buvo daryti. Vienu žodžiu, aš visą laiką ieškojau, kur gauti pinigų.

Visai pripuolamai pas mus apsilankė vienas inžinierius. Jis buvo daug keliavęs ir pasakė, kad Rumunijoje yra draugijų, kurioms vadovauja karalienė. Jos vardu renkami ir parduodami pašto ženklai, ir iš to draugijos gali gyvuoti. Man tai buvo nauja idėja. Aš niekada ilgai negalvoju, tad pradėjau vykdyti. Pasamdžiau porą moterų, kurios apeidavo įstaigas, rinkdavo nuo korespondencijos likusius ženklus ir nešdavo „Pieno lašo“ draugijai. Tada pradėjo rūpėti, kokiu būdu tai atneš pelno. Vienas amerikietis filatelistas tuo metu buvo atvykęs į Lietuvą. Aš apie tai sužinojau, pabandžiau jį pasikviesti ir gauti patarimą. Jis atvažiavo, apžiūrėjo ženklus ir pasakė, kad viskas, kas surinkta, verta 500 dolerių. Aš susiėmiau už galvos, nes mes išleidome daugiau.

Ką aš turėjau daryti? Faktas, kad turėjau kaip nors likviduoti šitą verslą. Kas Lietuvoje tai pirks? Kiek aš gaučiau? Tada paskelbiau valdybai, kad iš to nieko neišeis, galiu sumokėti jiems 1 000 dolerių, pasiimti ženklus ir bandyti veikti pati. Valdyba sutiko, aš pasiėmiau ženklus ir pradėjau tvarkytis. Pelno nebuvo, bet susipažinau su filatelija. Užmezgiau ryšius su tuo pačiu amerikonu, o jis pasakė, kad nieko neišmoksiu, jei nenuvažiuosiu į Europą. Labai greitai su juo nuvykau į Berlyną ir pakliuvau į filatelistų biržą. Ten supratau, kas tai yra, kaip galima uždirbti. Jis man davė savo ženklų (jie buvo visai nauji), kad parduočiau. Pradėjau prekiauti ir pasirodė, kad viską atidaviau už pusę kainos. Jis nepyko, matyt, jam dar pigiau kainavo.

Grįžusi bandžiau gauti pagalbos ir patarimų iš vietinių filatelistų. Jie man niekada nepadėjo ir labai įtartinai žiūrėjo – bijojo konkurencijos. Supratau, kad filatelija yra verslas – reikia pirkti ir parduoti. Pažintys Berlyne leido palaikyti santykius su europiečiais ir net amerikiečiais pirkliais. Po Europos miestus važinėjau jau pati.

Viena atsiminsiu. Tai buvo beveik atėjus Hitleriui. Važiuodama į Belgiją, buvo labai nemalonus atsitikimas. Mat retas dalykas buvo moteris filatelistė pirklė. Turėjau pilną lagaminą ženklų – jau tada prisipirkdavau ženklų. Parduodavau ir pirkdavau, parduodavau ir pirkdavau. Pilna jų buvo. Mano pasas buvo diplomatinis. Tikrinant pasus, mano pasą paėmė ir liepė man išlipti iš traukinio. Jiems pasirodė įtartina, visi baisiai bijojo vokiečių šnipų. Tai suprantama, bet man nebuvo malonu. Mane kamantinėjo, kamantinėjo... Vis dėlto įsitikino, kad aš niekuo dėta ir nesusijusi su Hitlerio politika. Tada mane paleido. Atgal važiavau saugiai.

– Kai traukėtės iš Lietuvos, palikote daug filatelijos?

– Su savimi turėjau mažą lagaminėlį, pridėtą pašto ženklų, kurie iš esmės verslui nelabai tiko, bet aš negalėjau nuo jų atsitraukti. Tai buvo Lietuvos, Latvijos ženklai. O kiti, kurie buvo labai geri ir tinkami prekiauti, buvo sudėti medines į dėžes. Ten buvo didelis turtas. Palikau jį Lietuvos ambasadoje Berlyne. Po kiek laiko man pranešė, kad viskas sudegė. Taigi likau su ta mažuma.

– Tą mažumą turite?

– Viską turiu, daug papildyta. Kai pradėjau gauti šiokias tokias pajamas, pradėjau ieškoti, pirkinėti. Ilgus metus negalėjau imtis filatelijos, nes tarnyba atimdavo visas jėgas, vyras sirgo, sūnus mokėsi. Buvo baisiai sunkūs laikai. Mes pusiau badavome, ir tai tęsėsi ilgai. Iš esmės mano vyras mirė baisiomis sąlygomis. Gydytojas, Amerikos lietuvis, prižiūrėdavo jį be atlyginimo. Mes neturėjome, iš ko mokėti. Užtekdavo tik sumokėti už butą. Į ligoninę paguldyti nebuvo iš ko. Vargšas vyras gulėjo kietoje geležinėje lovoje ir sulyso kaip skeletas. Mūsų ambasadorius mano vyrui duodavo 100 dolerių per mėnesį. Kai tik vyras mirė, tai buvo nutraukta. Nei drabužių, nei tinkamo maisto nusipirkti negalėjome.

– Tai buvo Čikagoje?

– Taip, Čikagoje. 1950 m. jis mirė.

– Kai išėjote į pensiją ir sūnus baigė mokslus, grįžote prie filatelijos?

– Bandžiau, bet nieko neišėjo. Filatelija – kaip bet kuri prekyba. Negalite būti vienas. Labai greitai bankrutavau, ir sūnus pasakė: „Mama, žinai, eik geriau dirbti, kitaip aš universiteto nebaigsiu.“ Iš tikrųjų tuo metu tai buvo geriausia išeitis, ir nuėjau dirbti. Prisiminiau, kad esu gailestingoji sesuo ir reikia bandyti šitą darbą, nors dievažin kiek metų ligoninėje nedirbau. Pradėjau eiti iš ligoninės į ligoninę. Neturėjau licencijos, ir manęs niekas nenorėjo priimti, sakė, kad galiu būti slaugė. Aš nenorėjau. Po kiek laiko Čikagoje išlaikiau egzaminus ir gavau licenciją. Kalbos beveik nemokėjau.

Įdomus faktas, kad mano pirma vieta buvo negrų ligoninėje. Nuėjau ten ir žiūriu, kad kažkaip labai tamsu. Kodėl tamsu? Juk vestibiulis didelis. Ogi visi veidai juodi. Aš išsigandau ir pabėgau. Diena buvo bjauri, lijo, rudeniop. Nuėjau iki kampo ir galvoju: „Ko aš pabėgau? Kad juodi žmonės? O tu nežinojai, kad yra juodų žmonių? Tu žinojai, kad juodi žmonės lygiai tie patys žmonės, tik juodi. Vadinasi, eik atgal ir bandyk gauti vietą.“ Taip ir padariau. Dirbau ten ir labai džiaugiuosi, kad gavau tokio patyrimo, nes supratau negrų siekimus, ir man tai buvo labai gera pamoka.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...