captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Uždavinys: nenorėčiau vaidinti herojaus, nes jis bukas ir nuobodus

Būti pavadintam komedijiniu aktoriumi didelė garbė, nes būti juo sudėtinga ir reikalauja daug drąsos. Taip LRT RADIJUI sako aktorius Sakalas Uždavinys. Kaip teigia jis, tiek teatre, tiek kine malonumas vaidinti priklauso nuo personažo – visuomet įdomiau įkūnyti prietrankas nei herojus.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Koks jūsų ryšys su muzika?

– Muzika man visada buvo įdomi. Kai mokiausi akademijoje, nebuvau muzikantas, bet artimai draugavau su kolegomis muzikantais – Šarūnu Naku, Romu Gražiniu ir kitais, kurie dabar žinomi chorvedžiai. Studijuodami muzikos ir teatro akademijoje, tuometinėje konservatorijoje, su Š. Naku įkūrėme Naujosios muzikos ansamblį, atlikdavome Broniaus Kutavičiaus muziką.

Mano funkcija ansamblyje buvo artisto. B. Kutavičiaus oratorijose dažnai reikėdavo aktoriaus, skaitovo. Aš ir būdavau tas skaitovas, nes mano balsas įdomus, žemas. Taigi tuo ir užsiimdavome. Ne visi į mus palankiai žiūrėjo, bet, kaip bebūtų keista, mus labai palaikė maestro Landsbergis. Tai žmogus, suteikęs mums galimybę koncertuoti.

– Kokie veiksniai lemia, kad publika patikės aktoriaus sakomu žodžiu?

– Tikrai nėra vieno recepto. Mistika ir yra tai, kad aktorius turi žinoti, ką daro ir ką kalba. Personažas, tekstas, tonacijos ir visa kita – tik pasekmė. Visada reikia pradėti nuo to, ką aš noriu pasakyti, to, kas mano galvoje, kas man įdomu. Tik tai supratus galima persikūnyti į kažką kitą.

– Kiek aktoriui svarbus kontekstas ir tai, ką norėjo pasakyti kūrinio autorius?

– Tai klausimas, kurį iki šiol bandau išspręsti. Muzikantai interpretuoti kūrinį gali ribotai, nes yra partitūra ir panašūs dalykai. Aktoriams yra šiek tiek kitaip. Žinoma, dramaturgijoje svarbu suprasti, ką nori pasakyti autorius, bet jei bus daroma būtent taip, kaip parašyta, medžiaga aktorių suvalgys.

Reikia perskaityti Williamą Shakespeare`ą, Antoną Čechovą ir sakyti – ačiū, labai patiko, tai puiki medžiaga. Ir tada daryti savo versiją.

– Ar jums patinka W. Shakespeare`as, perkeltas į mūsų dienas?

– Žiūriu į tai skeptiškai. Kaip atkurti W. Shakespeare`ą tokį, koks jis buvo savo laikais? Niekas to nežino, nes nėra likusių istorinių dokumentų. Taigi į šiuolaikinį interpretavimą kartais žvelgiu skeptiškai. Bet apskritai nesu prieš šiuolaikišką interpretavimą.

– Kaip vertinate Lietuvos teatro situaciją? Ar tobulėjama?

– Lietuvos teatro situacija gana keista. Manau, kad tai tam tikra prasme monstras, savo konstrukciją išlaikęs nuo sovietinių laikų. Turiu omenyje visus etatus teatre ir pan. Tačiau puikiai suprantu kolegas, kuriems neramu dirbti valstybiniame teatre. Valstybėje neturime tam tikros infrastruktūros, kuri padėtų meno žmonėms.

Neturime net veiklios profsąjungos, kuri kažką užtikrintų menininkui, kurį laiką neturinčiam darbo. Juk nereiškia, kad tuo metu menininkas nedirba – gal jis intensyviai ruošiasi vaidmenims ar projektams, galvoja apie autorinį darbą.

Nėra tokios struktūros, kuri egzistuoja kitose šalyse. Bet nesakau, kad kažkieno kito receptai idealūs. Iki šiol nemačiau idealaus teatro ir jo konstrukcijos modelio. Atsakyti keliais sakiniais sunku. Apskritai, mūsų teatrai yra puikūs, stiprūs ir aš tuo labai džiaugiuosi.

– Jūsų gyvenime pinasi teatras ir kinas. Kas artimiau?

– Be abejonės, teatras. Tačiau viskas priklauso nuo personažo. Man visuomet įdomūs šiek tiek nučiuožę personažai. Nenorėčiau vaidinti herojaus, nes man jis bukas ir nuobodus. Man įdomiau prietrankos.

– Žmonės dažnai jus mato kaipo komedijinį aktorių. Ar sutinkate su tokia etikete?

– Kodėl gi ne, tai didžiulė garbė. Būti komedijiniu aktoriumi nėra lengva. Tai sudėtingas žanras, reikia turėti daug drąsos. Reikia mokėti juoktis iš savęs, nes jei pradėsi juoktis iš kitų, geruoju nesibaigs.

Turiu tokį priežodį – nėra nieko baisiau nei idiotas, vaidinantis idiotą. Čia daug tiesos. Tam, kad humoras būtų juokingas, jis turi būti protingas. Tam tikra prasme net iškentėtas. Humoras tau turi būti skaudus, kad galėtum pats iš to juoktis. Bet koks dalykas, intelektualiai išanalizuotas, pasidaro ironiškas ir juokingas.

– Ar manote, kad lietuviai turi humoro jausmą? Ką galvojate apie humoro laidas?

– Nevadinčiau to humoro laidomis. Tai labiau juokinimo laidos. Man ir pačiam tenka jose dalyvauti. O ką daryti? Ne kiekvienas esame šventas. Klasikinės muzikos atlikėjams taip pat tenka groti vestuvėse ar restoranuose. Humoras humorui nelygu. Žinoma, yra prastesnio ir pigesnio humoro poreikis, kaip ir pigesnės prekės parduotuvėje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...