captcha

Jūsų klausimas priimtas

1917 m. Vokietijos propaganda: yra pavojus, kad lietuviai steigs karalystę dausose

Kai 1917 m. lapkritį Vokietijos reichstage nuskambėjo pažadas leisti Lietuvai pačiai spręsti savo ateitį, okupacinės valdžios „oficiozas“ „Dabartis“ nedelsdamas ėmė džiūgauti šia žinia ir protinti „nesusipratusius“ lietuvius. „Kyla klausimas, ar Lietuva pasirodys esanti verta tokio didžio patikėjimo? Ar Lietuva sprendžiamojoj valandoje supras, kur link eina jos kelias? [...] Yra pavojus, kad taip staiga įgijus tokių plačių vilčių, lietuviai pirmajame karštyje savo jėgomis neužsimotų per plačiai ir nesiryžtų steigti karalystę dausose“, – pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/europeana.eu nuotr.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/europeana.eu nuotr.

Ukraina pirmoji pasinaudojo Rusijos tautų teisių deklaracija

Kaip matyti iš prieš 100 metų leistos spaudos citatų, pasaulis sunkiai orientavosi Rusijos įvykiuose. Tačiau bolševikinis perversmas ne tik iš esmės pakeitė Pirmojo pasaulinio karo eigą, turėjo įtakos ne tik viso pasaulio istorijai, bet ir Lietuvos nepriklausomybės bylai.

Bolševikų valdžia, tiksliau – Sovietų Rusijos Liaudies komisarų taryba, ieškodama išeities iš susidariusios padėties, priėmė nutarimą, kuris turėjo didelę svarbą tolesnei Lietuvos nepriklausomybės bylai. 1917 m. lapkričio 15 d. bolševikų vyriausybė paskelbė Rusijos tautų teisių deklaraciją. Ją pasirašė Tautybių reikalų komisaras Stalinas ir Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Leninas.

Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Iš esmės bolševikai nesirengė praktiškai taikyti šio principo, ką įrodė tolesni jų veiksmai. Tačiau į pačią deklaraciją negalėjo nereaguoti kitos kariaujančios valstybės ir, svarbiausia, carinės Rusijos priespaudoje buvusios tautos. Jos tiesiogiai suprato deklaraciją ir stengėsi ja pasinaudoti.

Pirma buvusios imperijos šalis, pasinaudojusi šia galimybe, buvo Ukraina. Ukraina dar 1917 m. birželio 28 d. buvo paskelbusi autonomiją nuo Rusijos. Dabar Rada žengė kitą žingsnį. Beveik visi laikraščiai praneša apie Ukrainos lapkričio 20 d. sprendimą.

„Lietuvos aidas“ rašo: „Kijeve valdžia esanti Ukrainų Tarybos (Rados) rankose, kuri paskelbusi Ukrainos respubliką. Ukraina būsianti su Rusija susijungusi ir susidarysianti iš Kijevo, Podoliaus, Voluiniaus, Černigovo, Poltavos, Charkovo, Ekaterinoslavo, Chersono ir Tauridos gubernijų. Visos valdžios įstaigos esančios ukrainiečių rankose, rusų laikraščiai konfiskuoti.“

„Dabartis“ dar prideda: „Dabar Ukraina nedalyvauja nė atstovų rinkimuose steigiamajam susirinkimui, idant didžrusiai jų neperbalsuotų. Ukrainiečiai nori rinktiesi atstovų į savo steigiamąjį susirinkimą, kuris bus Kijeve ir svarstys Ukrainos savastovybę.“

Kai kurie laikraščiuose pateikiami faktai skiriasi. „Dziennik Wilenski“ rašo: „Ukrainos konstituantos suvažiavimas šaukiamas sausio 9 dieną.“  

„Lietuvos aidas“, kurio darbuotojai buvo atidesni ir datas pateikia pagal Grigaliaus kalendorių, rašo: „Ukrainos Rada savo manifestu paskelbusi, kad visos privatinės vienuolynų ir valdžios žemės (domėnai), kurios randasi Ukrainoje, tampa valstybės nuosavybė ir, kad Steigiamasis Ukrainos Seimas šaukiamas yra 1918 m. sausio 22 d.“

Iš bolševikų sulaukta labai svarbaus Lietuvai pasiūlymo

Paskui Ukrainą savo kelią į nepriklausomybę pradėjo ir kitos irstančios imperijos pakraščių tautos. Gruodžio 2 d. „Dziennik Wilenski“:

„Nepriklausoma Besarabija?

... paskui Ukrainą ir Kaukazą Besarabija paskelbė savo nepriklausomybę. Toks sprendimas priimtas liaudies susirinkime Kišiniove.“

Bolševikų valdžia Rusijoje buvo gyvavo vos kelias savaites. Gyvybiškai svarbus reikalas buvo valdžios įtvirtinimas vietose. „Dziennik Wilenski“ lapkričio 28 d. cituoja bolševikų „Pravdos“ pranešimą: „Bolševikų valdžia įtvirtinta: Peterburge, Maskvoje, Kijeve, Nižnij-Novgorode, Charkove, Odesoje, Jejaterinoslave, Samaroje, Saratove, Kazanėje, Rostove, Vladimire, Revelyje, Pskove, Minske, Krasnojarske, Podolske, Caricine.“

Kaip matome, tai centrinė Rusijos dalis, nors jau aiškėja bolševikinės spaudos liga rašyti neteisybę. Svarbūs Ukrainos miestai tuo metu buvo Rados, o ne bolševikų rankose. Tuo pat metu bolševikų valdžia pradėjo vykdyti ir jai nepalankių masinės informacijos priemonių draudimo politiką, naikindama laisvą žodį ir neleisdama vystytis demokratinei politinei minčiai.

Štai ką apie bolševikų valdžią rašo Petrograde leistas „Liaudies sąjungos“ savaitraštis „Vadas“:

„Paėmę visą valdžią į savo rankas ir sumušę Kerenskio kazokus, bolševikai pilnai įsigalėjo Petrapilyje... Svarbiausias naujos vyriausybės žygis tai spaudos laisvės paminimas. Ligi šiolei Petrapilyje eina tik keli kairiųjų socialistų laikraščiai, visų gi kitų laikraščių spaustuvės revoliuciniu būdu uždarytos. Leninas mano visas spaustuves ir popierą paskelbti proletarų savastimi ir tik žymesniosioms organizacijoms duoti teisę leisti savo laikraščius. Tokiems „darbo žmonių reikalų gynėjams“ yra visi ne bolševikai priešingi ir lygina su caro Nikolajaus paskutiniojo darbais. Kai kurie sako, kad šis socialistų žygis net caro raudonsiūlių darbus viršija.“

Labai svarbaus Lietuvos ateičiai pasiūlymo taip pat buvo sulaukta iš bolševikų vyriausybės. Bolševikų valdžios padėtis šalyje buvo netvari, kad jai reikėjo ieškoti įvairių būdų suktis iš karo. Padėtis kariuomenėje buvo artima anarchijai.

Štai ką apie kareivių nuotaikas veikiančioje frontuose kariuomenėje rašo „Dziennik Wilenski“: „Kareiviai frontuose pasidalijo į dvi grupes, „lapkričio“ ir „gruodžio“ (Nojabristai ir Dekabristai). Pirmieji yra nusprendę išvykti iš fronto dar šį mėnesį, o kiti nori grįžti namo iki Kalėdų.“

Bolševikai priversti ieškoti taikos pasiūlymų

Tokia padėtis, bijant vokiečių puolimo ir galimo naujų teritorijų užėmimo bei kovojant su bolševikų nepripažįstančiomis karinėmis pajėgomis, vertė bolševikus ieškoti taikos pasiūlymų. Štai kaip šią žinią pateikia Bostone leistas lietuvių laikraštis „Keleivis“:

„Rusai pasiūlė pertraukti mūšius

Iš Petrogrado pranešama, kad Rusijos užsienio ministeris Leonas Trockis įteikė visoms sąjungininkų ambasadoms notą, apskelbdamas pasiūlymą pertraukti karę... Notos turinys toks:

„Šiuomi turiu už garbę pranešti tamstai, p. Ambasadoriau, kad visuotinas Rusijos kareivių ir darbininkų atstovų kongresas suorganizavo... naują valdžią...

Atkreipdamas tamstos domę į pasiūlymą pertraukti karę ir daryti demokratinę taiką be užgriebimų ir bausmių su teisėmis kiekvienai tautai spręsti apie savo likimą... aš prašau tamstą skaityti šitą dokumentą už formalinį pasiūlymą tuojaus pertraukti karę visose frontuose ir pradėti taikos derybas. Šitą pasiūlymą autoritetinė Rusijos valdžia adresuoja vienkart visoms kariaujančių šalių liaudims ir valdžioms.“

Jau pats kreipimasis yra pakankamai bolševikiškai demagogiškas, o Trockio atsakymai į „Associated Press“ korespondento klausimus, yra dar arogantiškesni.

„Ką Rusijos valdžia darys, jeigu jos sąjungininkai atsisakys tartis apie taiką?“ – paklausė korespondentas.

„Jeigu sąjungininkų valdžia atsisakys paremti demokratinės taikos klausimą, tai talkininkų liaudis parems mus priešais savo valdžias, – atsakė Trockis. – Tarptautinė mūsų politika remiasi ne ant kapitalistų diplomatijos, bet ant darbininkų minių pritarimo.“

„Ar mano jūsų valdžia, kad prie dabartinių aplinkybių atskira taika su Vokietija yra galima?“ – klausė toliau korespondentas.

„Mes priešingi atskirai taikai su Vokietija. Mes už visuotiną taiką su Europos valstybėmis“, – atsakė Trockis.

Vokietijos politikai taip pat buvo užspeisti į kampą

Tolesnė istorijos eiga parodė, kad bolševikai nėra nei teisingi, nei savo pažadus vykdantys valdžios uzurpatoriai. Jau po poros savaičių po šio interviu bolševikinės Rusijos valdžia pradėjo separatines taikos derybas su Vokietija.

Rusijos pasiūlymas trijų mėnesių paliauboms ir taikos deryboms buvo išsiustas ir Vokietijai. Vokietijos politikai tokio pasiūlymo taip pat buvo užspeisti į kampą. Visų pirma jie norėjo pasinaudoti suirute Rusijoje ir aneksuoti rytuose užimtas buvusios Rusijos imperijos žemes, tarp jų ir Lietuvą. Iš kitos pusės, bolševikams paskelbus tautų apsisprendimo teisę, vokiečiams iškilo dilema – kaip elgtis, tokios teisės nepripažinimas okupuotoms šalims iškart pasuktų tu šalių elitą nuo Vokietijos ir jos grobikiški planai Baltijos kraštuose būtų sužlugdyti.

Dar viena Vokietijos valdžios problema – pačios valdžios dvilypumas – okupuoti kraštai iš esmės buvo valdomi kariškių, kurie visiškai nenorėjo ir, tiesą sakant, nepakluso parlamentinės monarchijos institucijoms. Štai esant tokiam istoriniam fonui Vokietijos parlamentas 1917 m. lapkričio 29 d. posėdyje buvo priverstas pripažinti okupuotų kraštų, tarp jų ir Lietuvos, apsisprendimo teisę. „Lietuvos aidas“:

„Kanclerio prakalba Reichstage

... Valstybės kancleris grafas Hertlingas pasakė ilgą programinę kalbą, kurioje jisai gvildeno šio meto uždavinius, atsižvelgdamas į vidaus ir užsienio dalykų stovį... Toliau kancleris maždaug taip išvedžiojo bendrą politikos stovį pasaulyje...

„... Aš galiu pranešti reichstagui svarbią naujieną: Rusijos valdžia pasiuntė vakar iš Carskoje Selo visoms kariaujančių šalių valdžioms ir tautoms radiotelegramą... Joje rusų valdžia siūlo artimuoju laiku pradėti derybas dėl sudėjimo ginklų ir visuotinės taikos. Aš nedvejodamas pareiškiu, kad ligi šiol padarytuose Rusijos valdžios pasiūlymuose galima įžvelgti pamatai, kurie leidžia tartis ir derybas pradėti ir aš esu veikus pradėti jas, kai tik Rusijos valdžia išsiųs savo įgaliotinius...

Kalbant apie pirmiau caro valdomus kraštus Lenkiją, Lietuvą ir Kuršą, mes pripažįstame apsisprendimo teisę toms tautoms... Mes tikimės, kad jos susidarys sau tokią valstybinę formą, kuri atsakytų jų gyvenimo sąlygoms ir kultūros krypsniui. Apskritai čionai nėra dar nieko galutinai nuspręsta. Žinios, kurios vienu laiku buvo paplitę spaudoje, jog vienas punktas esąs jau nuspręstas, prasilenkė su tikrenybe.“

Štai taip Vokietijos reichstage nuskambėjo pažadas leisti Lietuvai pačiai spręsti savo ateitį. Reichstago deklaracija lieka deklaracija, kol ji neparemta konkrečiais darbais. Okupacinės valdžios Lietuvoje „oficiozas“ „Dabartis“ nedelsdamas ėmė džiūgauti šia žinia ir protinti „nesusipratusius“ lietuvius:  

„Tatai yra aiškus išsitarimas, kurį išgirdę lietuviai dideliai džiaugsis. Lietuvių ateities klausimas įgauna vis tikresnio pavidalo... Šitas Vokietijos kanclerio išsitarimas yra didi Vokietijos pasitikėjimo išraiška, pripažinimas, jog lietuviai yra subrendusi tauta. Vargu kuriai tautai bus tiek pasisekę, tokiu trumpu laiku po tautos sąmonės atbudimo ir tokį trumpą laiką tą sąmonę teauklėjus.

Dabar kyla klausimas ar Lietuva pasirodys esanti verta tokio didžio patikėjimo? Ar Lietuva sprendžiamojoj valandoje supras kur link eina jos kelias?... Nerimtos idėjos gali daugiausiai pakenkti toje valandoje, kurioje iš vokiečių pusės dar kartą tampa patikrinama ne rusų Rusijos tautų apsisprendimo teisė...

Yra pavojus, kad taip staiga įgijus tokių plačių vilčių, lietuviai pirmajame karštyje savo jėgomis neužsimotų per plačiai ir nesiryžtų steigti karalystę dausose.“  

Žinoma, vokiečių laikraštis puikiai žinojo „receptą“, kuris apsaugotų Lietuvą nuo „karalystės dausose“: „Įvedant Lietuvą pasaulio politikon, šito būtinai reikalingo parėmimo ji negali suteikti nė Rusija... nė Lenkija, nes šita per savo godumą savo seserį pavergtų. Telieka tiktai Vokietija... Apsisprendimo teisių suteikimas geriausiai išvaizdina vokiečių stiprumą ir jos linkėjimą gerovės kitiems.“

Pirmosios oficialios derybos su Vokietija

Kaip minėta, Lietuvą iš tiesų valdė ir jos reikalus sprendė ne reichstagas, ministrų kabinetas, bet pats kaizeris Vilhelmas II ir okupacinė valdžia. Lietuvos Tarybos nariai A. Smetona, J. Šaulys ir S. Kairys, grįždami iš Berno konferencijos, sustojo Berlyne. Čia jie veikė labai aktyviai: dalyvavo lietuvių vakare „Adlono“ viešbutyje, o lapkričio 30 d. dalyvavo įkuriant Vokietijos-Lietuvos draugiją.

Bet svarbiausias Tarybos narių uždavinys buvo susitikti tiek su karinės, tiek civilinės Vokietijos valdžios atstovais. Lapkričio 28 d. Lietuvos Tarybos delegacija gavo leidimą susitikti su generolu Erichu Ludendorfu, kietosios okupuotų kraštų nepripažinimo ir aneksijos šalininku. Lietuvos Tarybos nariai įteikė generolui raštą „Pro memoria“. Rašte buvo pareikštas Lietuvos Tarybos noras pradėti derybas su Vokietija dėl siūlomų konvencijų sudarymo, patenkinsiančių abiejų valstybių interesus. Jame taip pat buvo išdėstyta, kad karinė Lietuvos valdžia neleidžia Lietuvos Tarybai dirbti jokio konkretaus darbo.

E. Ludendorfas ne tik nepažadėjo paramos Lietuvos nepriklausomybės sprendimo klausimu, bet ir atsisakė skirti Tarybai bet kokias valdžios funkcijas. Jis netgi pagrasino Lietuvos Tarybai, kad jei ji nepaskelbs nutarimo prisijungti prie Vokietijos, tai netrukus prasidėsiančiose taikos derybose su Rusija, Lietuva gali tapti mainų objektu.

Visai kitos politikos laikėsi reichstago kairiosios partijos. Beveik visos partijos pasisakė, kad Rytų teritorijos klausimus turėtų spręsti imperinė, o ne karinė valdžia. Socialdemokratai reikalavo, kad Lietuvos Tarybai nedelsiant būtų suteikta teisė tvarkyti administracinius Lietuvos reikalus.

Lietuvos Taryba tuo metu jau buvo gavusi Vokietijos užsienio reikalų ministerijos suredaguotą „Lietuvos nepriklausomybės skelbimo projektą“.

1917 m. gruodžio 1 d. šis projektas buvo pasirašytas. Tai pirmas oficialus Lietuvos ir Vokietijos valdžios atstovų pasirašytas dokumentas, kurio pavadinimas – „Lietuvos Tarybos delegatų ir Vokietijos užsienio reikalų žinybos atstovų susitarimas dėl santykių tarp Lietuvos ir Vokietijos nustatymo“.

Dokumentas turėjo „amžiams“ susieti Lietuvą su Vokietija

Dokumentas yra ilgas. Todėl pateiksime tik pagrindinius svarbiausius Lietuvai punktus. Dokumento pradžioje Lietuvos Tarybos atstovai dar kartą deklaravo Vilniaus konferencijos nutarimus, o tada jau buvo pereita prie naujų susitarimų:

„Galutinai nepriklausomos Lietuvos pagrindus ir jos santykius su kaimyninėmis valstybėmis privalo nustatyti Vilniuje sušauktas Lietuvos steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Remdamasi šiuo nutarimu ir pripažintąja tautų apsisprendimo teise, Lietuvos Taryba skelbia atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir atskirianti Lietuvą nuo visų ankstesnių valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Lietuvos Taryba, remdamasi jais duotais nurodymais, nedelsdama ims tvarkyti Lietuvos santykius su kitomis tautomis.

Remdamasi lietuvių konferencijos nutarimu ir atžvelgdama į gyvybinius Lietuvos interesus... Lietuvos Taryba pareiškia, jeigu Vokietijos valstybė pripažins Lietuvos nepriklausomybę, jau dabar reikia nustatyti šiuos santykius – tarp Lietuvos ir Vokietijos valstybės sudaroma amžina tvirta sąjunga, pagrįsta visų pirma šiomis konvencijomis:

1. Karine konvencija...

2. Susisiekimo konvencija...

3. Muitų bendrumu...

4. Monetinės sistemos bendrumu.“

Lietuvos Taryba įsipareigojo, kad atitinkamas konvencijas ir sprendimus priimtų Steigiamasis seimas.

„Prieš priimdama minėtus Lietuvos likimą su Vokietija susiejančius nutarimus, Lietuvos Taryba pirmiausia turi įsitikinti, kad Vokietijos valdžios organai pakeis savo ankstesnį požiūrį į Lietuvą. Todėl mes privalome suteikti jaui viltį, kad į mūsų ne kartą pateiktus ir galų gale lapkričio 28 d. jo Ekscelencijai generolui Ludendordui įteiktoje atmintinėje išvardytus pageidavimus ir skundus Vokietijos valdžios organai atsižvelgs. Šie pageidavimai ir skundai pirmiausia liečia šiuos klausimus:

1. Ligšiolinės karinės administracijos sistemos pakeitimas.

2. Požiūrio į Lietuvos Tarybą pakeitimas.“

Šį dokumentą pasirašė visi Lietuvos Tarybos delegatai, dalyvavę susitikime – A. Smetona, S. Kairys, J. Šaulys. Iš Vokietijos pusės – Atstovybės patarėjas, Užsienio reikalų žinybos referentas Rudolfas Nadolnas.

Kaip matome iš pateikto teksto, dokumentas turėjo „amžiams“ susieti Lietuvą su Vokietija. Tačiau jame buvo ir tam tikrų saugiklių. Šis susitarimas nė vienos iš pusių neįpareigojo, bet jo pagrindu po ilgų abiejų pusių svarstymų buvo priimtas 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...