captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Terleckas: Lietuva gyvens geriau, kai liausis vogti

Tikrai neištrauksime iš kepurės zuikio, kuris padarytų stebuklą, – stebuklai atsiranda nuoširdžiai dirbant, LRT RADIJUI sako žurnalistas Ramūnas Terleckas. „Kažkada, man atrodo, finansų ministras sakė, kad Lietuva gyvens geriau, kai liausis vogti. [...] Jei dirbsime kaip Vakaruose, tai ir mokės mums kaip Vakaruose. Pažiūrėkime, kaip žmonės dirba išvažiavę – labai sunkiai. O čia kartais ir patingi“, – mano R. Terleckas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kodėl studijuoti pasirinkote filologiją?

– Sunku atsakyti, turbūt pasirinkimą lėmė tėvas. Jis, būdamas tremtyje Magadane, įrašė ir atsiuntė garso kasetę. Joje jis sakė: „Ramūnėli, tau reikėtų studijuoti klasikinę filologiją.“ Mokykloje lietuvių kalbos kursas buvo sustiprintas, trejus metus mokiausi lotynų, todėl taip ir nusprendžiau. Iki šiol esu dėkingas likimui ir tėvui, kad nuėjau ten.

– Klasikinė filologija baigta. Paskui – darbas mokykloje, vėliau – žurnalistika. Kas patraukė į žurnalistiką?

– Po darbo mokykloje mane pakvietė į Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedrą. Prieš kelerius metus ten dėsčiau lietuvių kalbą užsieniečiams. Tuo pat metu su draugu leidome laikraštį „Socialinių studijų instituto informacinis biuletenis“. Jis buvo nemokamas, chuliganiškas ir visai smagu buvo jį leisti, nes liesdavome tas temas, kurių nedrįsdavo kiti.

O vieną rytą paskambino Daiva Vilkelytė ir paklausė, ar nenorėčiau ateiti į „Verslo žinias“. Kadangi darbas patiko, ten buvau 18 metų. Pradėjau kaip reporteris, baigiau kaip vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.

– Kokių savybių reikia žmogui, kad jis galėtų būti geras žurnalistas?

– Negalėčiau pasakyti, kad esu ar buvau geras žurnalistas, ir turbūt net nelabai galiu tapatintis su žurnalistu. Visuomenėje žurnalisto įvaizdis keistas, t. y. kad jis vaikosi visokių sensacijų, neturi sąžinės ir pan. Man ta tema skaudi, aš niekada nebuvau tas bjaurusis žurnalistas. Aš visada norėjau suvokti procesus ir suprasti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Labai džiaugiuosi, kad gyvenime neteko purvu taškytis. Taigi žurnalistai skirtingi – visi turi galimybę rinktis arba taip susidėlioja gyvenime.

– Sąjūdžio laikais žurnalisto įvaizdis buvo geras, bet paskui jis kažkodėl krito. Atsirado bjaurus terminas „žurnaliūga“. Kas įvyko?

– Manau, kad lėmė kelios priežastys. Viena – kad žurnalistika virto tam tikru verslu ir jau ne žurnalistai grodavo pagrindiniais smuikais, o leidėjai. Jei prisimenate, turbūt populiariausi dienraščiai buvo „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Gimtasis kraštas“. Tarp jų vyko tarpusavio kova, purvo daug išlieta ir kai kurie iš šitų dienraščių pradėjo užsiimti ne žurnalistika, ne informacijos, proceso analize, o manipuliacijomis, skaitytojo proto drumstimu, tam tikrų idėjų brukimu ir atstovavimu kažkieno interesams. Kadangi žmonės protingi, susigaudė, kad juos apgaudinėja.

Kita vertus, žiūrėkime, kaip greitėja gyvenimo tempas ir vis mažėja skaitančių žmonių. Visko nori „greitųjų užkandžių“ – greit paskaityti ir neanalizuoti. Jie džiaugiasi, kai kas parašo, kodėl žmonėms nesiseka, kodėl mažai uždirba, kodėl tenka emigruoti, kad kažkas dėl to kaltas, kad mus valdo kažkokios jėgos... Paprastas žmogus negali pasipriešinti, ir tas pesimizmas, sklindantis iš kai kurių žiniasklaidos priemonių, kai kuriems labai patinka.

– Pastaruoju metu Lietuvoje skandalas po skandalo. Atrodo, gyvenimas griūva.

– Mėgstu sakyti, kad, nepriklausomai nuo to, kas valdžioje, žolė žalia ir ji auga. Kalbant apie vadinamąjį Šarūno Barto skandalą... Norėčiau išgirsti ir antrą pusę ir pasižiūrėti giliau. Dėl Rūtos Vanagaitės neturiu ką pasakyti. Taip, Gedimino kalnas griūva, bet suremontuos, ir stovės ta pilis. Mes kartais smulkmenas iškeliame kaip didelę problemą. Nėra čia didelės problemos net su Gedimino kalnu. Suremontuos ir stovės, o Vanagaitė pasimirš.

Nevadinčiau to skandalais. Juos iškelia net ne žiniasklaida, o socialiniai tinklai, kur žmonės rašydami net nepagalvoja, ką rašo. Rašo emociškai ir, užuot suskaičiavę iki dešimt, pripila purvo. Tada tas kamuolys tiesiog sukasi.

– Tai problema rimtai žurnalistikai, nes bet kas gali paleisti nepatikrintą faktą, kuris vėliau apauga fakteliais, kurių gal nebuvo.

– Taip, ir šiais laikais, kai informacijos srautas labai didelis ir labai daug melagingos informacijos, mes sakome, kad „Lietuvos žinios“ yra tas filtras: mes stengiamės atrinkti tai, kas mums svarbu, ir nesivaikyti sensacijų ar kokių nors blogybių. Atėjęs į laikraštį, pasiūliau kolegoms, ir mes nusprendėme, kad pas mus nebus kriminalų puslapio.

– Kalbama, kad laikraštis, ypač popierinis variantas, yra miręs dalykas.

– Manau, kad gera žiniasklaida išliks. Dabar svarstoma, kaip, atsiradus socialiniams tinklams, išliks portalai. Bet kol kas visi laikosi. Manau, kad ir laikraščiai, išliks, nes jaučiu poreikį – vis dažniau išgirstu prašymą atspausdinti. Sakau – tai mes jūsų medžiagą sudėsime į internetą. Sako – gerai, kad įdėsit, bet noriu, kad būtų spausdinta. Viena priežasčių – internete viskas dingsta, o tai, kas atspausdinta, jei nesudega, lieka amžiams. Taip, keičiasi skaitymo kultūra – jaunoji karta skaito tik internete, bet vyresniems žmonėms tai, kas atspausdinta, patikimiau.

– Bet laikraštis juk turi gauti pelną. Kaip sekasi uždirbti?

– Sunkiai, jei neturėtume akcininkų, nežinau, ar neužsidarytume. Bet turime skaitytojų ratą ir turime vilties, kad jis plėsis. Tikiu, kad tikroji, sąžininga žurnalistika išliks.

– Kiek jūs „Lietuvos žinias“ laikote komerciniu projektu, o kiek nekomerciniu?

– Negalėčiau pasakyti procentais. Kiekvienos įmonės tikslas uždirbti. Mes stengiamės tai daryti eidami savo keliu, ne per sensacijas, ne per užsakomuosius straipsnius, o būdami sąžiningi su savo skaitytojais. Mūsų misija – kad Lietuva turėtų laikraštį, kuriuo pasitikėtų, kuris rūpintųsi valstybės raida, ugdytų atsakingą ir Lietuvą mylintį žmogų.

– Kas yra jūsų skaitytojas?

– Pagrindiniai skaitytojai yra aktyvūs inteligentai, kuriems rūpi valstybė, kurie domisi politika, istorija, kultūra. Dauguma valstybinių įmonių mus prenumeruoja ir skaito.

– Dabar daug kalbama apie idėją Lietuvai. Ar turite savo idėją?

– Kažkada, man atrodo, finansų ministras sakė, kad Lietuva gyvens geriau, kai liausis vogti. Nėra vienos idėjos, kuri padarytų mus laimingus ir klestinčius. Tai kasdienis nuoširdus darbas sau, savo šeimai ir tėvynei. Tikrai neištrauksime iš kepurės zuikio, kuris padarytų stebuklą. Nebūna stebuklų, stebuklai atsiranda stabiliu ir nuoširdžiu darbu.

 – Jums daug kas atsakytų – tegul moka kaip Vakaruose, tada dirbsime kaip Vakaruose...

– Jei dirbsime kaip Vakaruose, tai ir mokės mums kaip Vakaruose. Pažiūrėkime, kaip žmonės dirba išvažiavę – labai sunkiai. O čia kartais ir patingi. Taip, socialinė atskirtis labai didelė ir man labai skaudu, kad pagarbos žmogui Lietuvoje nėra daug, bet manau, kad tai keičiasi. Mūsų valstybė labai jauna. Tikiu, kad mes judame į priekį. Ir anksčiau ar vėliau gyvensime gerai ir laimingai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Idėja Lietuvai

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...