captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Tautiška giesmė“ V. Kudirkos amžininkams kėlė prieštaringų minčių

Nors Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ išlaikė išbandymą laiku ir tapo Lietuvos himnu, 1917 m. dėl jos vyko audringos diskusijos, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Kiekviena tauta turi savo himną, kurs savo melodija ir žodžiais dera į tautos dvasią; mes ligi šiol tokio himno neturime. Kudirkos himnas, nors pavadintas tautiniu, bet neatitinka nei savi melodija, nei žodžiais lietuvių dvasios ir nežadina tautinių jausmų“, – „Lietuvos aide“ rašė „Buvusis pulko muzikantas“.
V. Kudirkos klėtelė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
V. Kudirkos klėtelė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas

Nors pasaulis buvo paskendęs žiauriausio karo liepsnose, žmonėms, be karo sukeltų išgyvenimo problemų, rūpėjo daug kitų dalykų.

Daktaro Jono Basanavičiaus iniciatyva 1907 m. įkurta ir puoselėjama Lietuvių mokslo draugija 1917 m. paminėjo savo dešimtmetį. Jos ataskaitą pateikė draugijos pirmininkas J. Basanavičius. Ataskaita buvo atspausdinta „Lietuvos aide“.

„Lietuvių Mokslo Draugijos dešimties metų apyskaita

Liūdnu karo laiku teko mums atidaryti šiemetinis dešimties metų Mokslo Draugijos visuotinis susirinkimas. Daugeliui M. Draugijos narių ir šiaip inteligentų apleidus savo tėvynę ir išsisklaidžius už karo apimtųjų Lietuvos sienų, taip pat Lietuvoje likusiems Draugijos nariams dėlei karo aplinkybių negalint plačiai dalyvauti, tas jubiliejinis susirinkimas buvo nedidelis.

...Pirmąjį Draugijos steigiamąjį susirinkimą užbaigiant... pabrėžiau ir tą darbą, kurį Draugija yra pašaukta atlikti... Mokslo dirvonai pas mus Lietuvoje... yra dar labai platūs, nedirbti ir suteiks ilgainiui dar daug visiškai naujos medžiagos Lietuvos mokslo vyrams. Lietuvių kalbos išaiškinimui aš pažymėjau reikalą rinkti pasakas, dainas, patarles, burtus ir kt. tautos paminklus... Lietuvos praeičiai aprašyti sakiau tuomet reikiant tyrinėti Lietuvos archyvai.

Nuo draugijos steigiamojo susirinkimo... praėjus 10 metų, pažiūrėkime dabar, ką yra M. Draugija padariusi ir kaip ji yra savo pareigas pildžiusi.“

Draugija leido žurnalą „Lietuvių tauta“. Per 10 metų išėjo septyni leidinio sąsiuviniai, kuriuose paskelbta beveik 70 įvairių straipsnių.

„Mokslo Draugijos bibliotekoje, kuriai pamatą padėjo J. Basanavičiaus, kun. J. Tumo, Simano Daukanto, prof. Ed. Volterio ir kun. Jul. Narkevičiaus dovanotosios knygos, per dešimtį metų buvo surinkta 16 547 įvairaus turinio veikalų maždaug 20 000 tomais.

M. Draugijos archyvas per d-rą Kaunackį daug laimėjo svarbių rankraščių ir dokumentų iš S. Daukanto palikimo, prie to dar reikia paminėti vyskupų M. Valančiaus ir Baranausko, taip pat L. Ivinskio, kun. A. Juškos, d-ro G. Sauerveino ir kt. rankraščius. Tuo pat laiku archyve prisirinko iš įvairių Lietuvos kraštų apie 9000 dainų, apie 1000 pasakų, daug šimtų patarlių, mįslių, burtų ir kt.“

Toliau ataskaitoje pateikiami mūsų kultūros lobiai, sukaupti draugijos muziejuje. Čia saugomi paleontologiniai kun. P. Jurskio rinkiniai, daktaro V. Nagevičiaus archeologinių radinių kolekcija iš Telšių apskrities ir Palangos, J. Basanavičiaus, Petro Graužinio archeologinių ir numizmatinių rinkinių kolekcijos.

„Muziejaus etnografijos skyriuje yra apie 170 juostų, 57 prijuostės, daug visokių kitokių padarų ir dirbinių, taip pat muzikos instrumentų (kanklių, trūbų, ragų) ir kt. daiktų.“

Dalis ataskaitos skirta Mokslo ir Dailės draugijų namų lėšoms: „Tuoj Draugijai įsikūrus ir pradėjus per laikraščius aukas rinkti iki 1912 m. buvo surinkta apie 17 000 rublių, už kuriuos... buvo pirkti ant kalno prie liuterių kapų gražioje vietoje 1596 kv. sieksniai žemės Mokslo ir Dailės Draugijų namams statyti.“

Po lėšų rinkimo akcijos JAV ir privačių aukų iki 1915 m: „Mokslo ir Dailės draugijų namų fondas... pasiekė 50 859 rublius 14 kapeikų.“

Taigi, daugiau kaip prieš 100 metų gimusi ir mūsų tautos patriarcho puoselėta idėja turėti Tautos namus ant Tauro kalno nėra įgyvendinta. Idėja vis dar kartais lyg suplevena naujais sumanymais, bet viskas baigiasi suinteresuotų organizacijų pokalbiais, kuriems pavirsti konkrečiais darbais taip ir nepavyksta. O juk idėjos pastatyti Tautos namus sumanytojai yra dabartinio mūsų valstybingumo ir lietuvių kultūros kūrėjai.                

Diskusijos dėl Lietuvos himno

Audringą diskusiją „Lietuvos aide“ sukėlė skaitytojo nuomonė apie Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Savo nuomonę pateikė ir straipsnelį pasirašė „Buvusis pulko muzikantas“:

„Kiekviena tauta turi savo himną, kurs savo melodija ir žodžiais dera į tautos dvasią; mes ligi šiol tokio himno neturime. Kudirkos himnas, nors pavadintas tautiniu, bet neatitinka nei savi melodija, nei žodžiais lietuvių dvasios ir nežadina tautinių jausmų.

Kudirkos melodija, kaip yra žinoma, gyvai paimta iš leibgvardijos Preobražensko pulko maršo... Mūsų vakaruose girdint iš estrados tą tautinį lietuvių himną, pasidaro koktu ir nejauku... Aš, būdamas kuklus muzikantas, tikėjau, tariaus pakelsią balsą už mane mūsų kompozitoriai. Nes nors tas maršas būtų pats ir dailus, bet mūsų himne jis visgi daro mums gėdos.

Šiuo straipsneliu aš kreipiuos į gerbiamuosius mūsų dainius ir kompozitorius, be nebus malonūs išreikšti savo nuomonę dėlto dalyko.“

„Lietuvos aidas“ surengė savo puslapiuose plačią diskusiją himno tema:

„Buvusiam pulko muzikantui“... pakėlus klausimą dėl tautinio mūsų himno, redakcija gavo jau nemaža atsiliepimų. Tas klausimas daugeliui yra, matyti, didžiai parūpęs... tuo dalyku šiandien yra susirūpinusi taip pat vokiečių tauta... todėl paskelbė Vokietijoje konkursą ir gavo net 3200 naujų dainų.“

Savo nuomonę apie himno žodžius pareiškė prelatas Adomas Jakštas: „Kudirkos himne ne visai yra taisyklinga ir kalba (dirba ant naudos“). Taipo pat nebeišrodo A. Jakštui tinkamas stiprybės sėmimas vien iš praeities.“

Ypač plačią tinkamo himno paieškos koncepciją pateikė kompozitorius, dirigentas Kazimieras Banaitis:

„Lietuvos savarankiškumo klausimui įgijus stipresnio pagrindo, atsiranda visa eilė mažesnių klausimų... Tų kausimų eilėje nepaskutinė vieta pridera ir mūsų tautinio himno klausimui... Himnas yra tai tautos ir srovės obalsis; jame minimi dažniausiai visai tautai ar srovei bendri idealai, troškimai.

Tautos himnas turi atatikti tautos dvasią, nes kitaip jis nedarys tinkamo ir norimo įspūdžio. O ydant himnas būtų tikrai tautinis, reikia, visų pirma, kad jo žodžiai derėtų į aukščiausius tautos idealus ir į jos politinį stovį. Antra gi melodija turėtų turėti pagrinde savosios liaudies muziką.“

K. Banaitis smulkiai sumini idealiam himnui būdingus dalykus ir reziumuoja:

„Taigi sutraukus krūvon visa, kas pasakyta apie himną, išeina, jog jis privalo būti: tautinis, pritaikytas laikų dvasiai, rimtas, iškilmingas ir gražus, pagaliau, kiek galint suglaustas ir patogus išpildyti.“

Kompozitorius apžvelgia ir kitus muzikinius kūrinius „pretendentus“ į Lietuvos himno vardą. Į Lietuvos himnus pretendavo raiškios, patriotinę nuotaiką keliančios Maironio eilės „Kur bėga Šešupė“, Česlovo Sasnausko ir Aleksandro Kačanausko muzika, „Pirmyn į kovą už tėvynę, už brangią žemę Lietuvos!“, pastaroji giesmė pradžioje net turėjo „Lietuvos himno“ paantraštę. Taip pat labai populiari tapo „Jaunimo giesmė“„Užtrauksme naują giesmę, broliai, kurią jaunimas tesupras!“ pagal Juozo Naujalio muziką. Tautine giesme virto „Lietuva brangi“ – Juozo Naujalio muzika. Tarp jų buvo minimas Česlovo Sasnausko, Maironio žodžiais „Jau slavai sukilo“. K. Banaitis baigia savo apžvalgą teiginiu:

„Gal ne vienam išrodytų tautinio himno klausimas ne taip jau šiandien svarbus. Bet taip manyti būtų klaidinga. Žmonijos istorijoje atrandame nemažai faktų, kurie rodo, kokios nepaprastos reikšmės yra turėjęs visus vienijąs ir gaivinąs himnas–obalsis.“

JAV pradėtas 1917 m. lapkričio mėnesį leisti „Atgimimas“ – „Dvisavaitis apšvietos, mokslo ir literatūros žurnalas su paveikslais; leidžia Lietuvių Tautos Katalikų Bažnyčia Amerikoje.“

„Atgimimo“ antrame numeryje yra didelis straipsnis apie V. Kudirką, jo kūrybą. Čia pateikiamas ir paties Kudirkos atsiminimų pluoštelis apie jo nelengvą kelią į lietuvybę.

„Kiekvieno lietuvio širdis susijudina išgirdus dainuojant mūsų nacionalinį himną – „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Jo motyvu gėrisi ir suprantantieji muzikos dailę svetimtaučiai. O tą himną mums pagamino daktaras Vincas Kudirka. Jis tuomi užsitarnavo amžiną garbę ir nemirtingą paminklą.

Apie Kudirkos himną kompozitorius Mikas Petrauskas taip rašo:

„Pirma himno dalis yra visai identiška Metfesselio daina – „Studentų daina“... Antra dalis po įtekme muzikos Moniuszkos – operos Halka – „Po Mieszporach“. Himno muzika labai gerai apšviečia ir pabrėžia žodžių mintį, taigi nei priešintis tam nėra reikalo, kad tas ne visai savistovis muzikinis tvarinys.“

Čia reikėtų patikslinimo – M. Petrauskas turėjo omeny vokiečių kompozitoriaus ir dirigento Alberto Metfeselio 1811 m. sukurtos dainos „Deutsches Weihelied“ melodiją. O kita muzikinė himno tema, Miko Petrausko nuomone, yra iš Stanislavo Moniuškos operos „Halka“ III veiksmo choro „Po sekmadienio mišparų“.

Apie V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ tikrai daug diskutuota jau nuo pat jos sukūrimo laiko, bet šiandien tiksliai galime tvirtinti, kad nors amžininkams ji kėlė prieštaringų minčių, „Tautiška giesmė“ išlaikė svarbiausią išbandymą – išbandymą laiku ir tapo nepakeičiamu vieninteliu ir nepakartojamu Lietuvos himnu.

Tautinio teatro reikalai

Lietuvių tautai Vilniaus konferencija buvo postūmis rūpintis ne tik valstybės atkūrimu, bet ir kultūra. Čia vertėtų paminėti teigiamą „Lietuvos aido“ požiūrį į dalykus, kurie skatino žmonių aktyvumą, sąmoningumą, kultūrinių poreikių ugdymą. Laikraštyje spausdinama daug pranešimų apie lietuvių susibūrimus įvairiose Lietuvos vietose. Jie paprastai nepasieidavo be vaidinimo ir lietuviškų dainų. Tačiau buvo žmonių, kurie tuo sunkiu metu galvojo ir apie profesionalų teatrą. „Lietuvos aidas“ išspausdino Liudo Giros straipsnį. Jame ne tik kalbama apie profesionalaus teatro kūrimo reikalą, bet apžvelgiama visa XX a. pradžios lietuviško teatro istorija:

„Tautinio mūsų teatro reikalai

Pirmaisiais mūsų tautinio atgimimo laikais teatro klausimas buvo vienas labiausiai rūpimųjų mūsų visuomenei dalykų... Kokia kur būdavo neįsikuria lietuvių draugija, žiūrėk tuojau ir pradeda savo darbą „teatru“... Ir tai buvo smagu ir naudinga: smagu, nes žmonės turėjo progos kur susieiti pasimatyti, mintimis įspūdžiais pasidalinti; naudinga, nes vakarai beveik visuomet duodavo materialinio pelno juos taisančiai draugijai. Tik per pirmuosius šešerius mūsų viešojo darbo metus (1905–1910) buvo Lietuvoje vaidinta daugiau kaip 120-tyje vietų.

Miestuose atsirado reikalo ne tik dažniau vaidinti, bet ir gerai vaidinti... Pradėta galvoti apie tikrojo nuolatinio lietuvių teatro steigimą. Pirmieji apie tai pamanė ir rimčiausiai tuo reikalu susirūpino Vilniaus lietuvių artistai... Todėl vilniečiai vaidintojai jau 1912 m. susibūrė į tam tikrą artistų bendrovę, taisančią vakarus visai savarankiškai... Toji bendrovė daugiau kaip metus gana vaisingai ne tik dailės, bet ir materialiniu žvilgsniu – buvo beaprūpinanti Vilniaus lietuvių teatro reikalus...

Bet veikiai kilusi karo audra visa išvertė iš pat šaknų. Ypačiai iširo lietuvių teatras.“

Toliau L. Gira teigia, kad karo šėlsmas ir nelaimės „nustūmė jį pašalėn, nusmelkė ir nuslopino karo nelaimių ištiktų varguolių šelpimas, visokių prieglaudų, mokyklų, valgyklų ir t.t. steigimas, iš antros gi–politikos darbo rūpesniai. Tasai kitkart taip lepinamas mūsų visuomenės kūdikis–teatras–pasidarė dabar, tarytum, paskutinių paskutinis.

Prieš tokią pažvalgą, prieš tokį mūsų veikėjų ir visuomenės atšalimą prie tautinio teatro norėčiau čia pakelti savo balsą. Tai yra nuoskauda ne tik mūsų teatrui, bet ir visam tautos darbui, kuris privalo remtis ne tik bendrojo politikos, ne tik materialinės tautos gerovės, bet ir kultūros rūpesniais. O teatras juk yra būtinas kiekvienos kultūrinės tautos veiksnys...

Tautinio teatro steigimas privalo būti toks pat visų mūsų rūpesnis, kaip kad tautinės mokyklos ir kitokių tautinių organizacijų steigimas...“

Liudas Gira taip baigia savo laišką: „Teatras yra taip pat rimtas ir svarbus tautos reikalas ir juo taip pat rimtai turime pradėti rūpintis.“

Ypač rūpėjo lietuvybės išsaugojimas emigracijoje

Nepaisant tikrai sunkios žmonių ekonominės padėties, nepriteklių ir net bado, Vilniuje nenutrūko kultūrinis visuomeninis gyvenimas, veikė įvairiausios draugijos. „Dabartis“ pateikia tokią statistiką:

„Dabar Vilniuje yra ne mažiau kaip 172 draugijos. 48 iš turi labdaringą tikslą, 12 tarnauja visuomenės labui, 55 rūpinsi ūkio reikalais, 10 užsiima mokslu ir daile, 6 turi draugaujamą tikslą, 10 draugijų rūpinasi mokyklomis, 25 draugijos turi įvairių tikslų. Plačiausiai yra išsiskleidusios žydų draugijos.“

 Kita įdomi žinia apie vokiečių veiklą Lietuvoje pateikiama „Kownaer Zeitung“:

„Vyriausiojo Rytų štabo statistikos skyrius turi surinkęs daug fotografijų ir paveikslų iš užimtojo rytų krašto. Iš jų galima spręsti apie to krašto žemę, žmones, meną ir ūkį. Ypač turtingas yra rinkinys bažnyčių architektūros ir liaudies tipų. Visą rinkinį sudaro iki 3000 atskirų paveikslėlių ir jis vis dar didinamas. Vėliau jis bus perduotas „Rytų Vokietijos Ūkio institutui“ Karaliaučiuje.“

Reikia pažymėti, kad kultūrinis darbas vyko ne tik okupuotoje Lietuvoje. Visur, kur buvo karo audros išblaškytų lietuvių, buvo pastangų nepamiršti kultūros, lietuviškumo. Voroneže nuo 1917 metų lapkričio mėnesio pradėtas spausdinti laikraštis „Lietuvių balsas“ rašo:

„Lietuvių Tautos Meno fondas

Petrapily būrelio žmonių... įsteigtas fondas, kurio tiesioginis tikslas pirkti dailininkų veikalus ir tuo būdu padėti jiems savo talentus plėsti. Karo metu mūsų dailininkai yra atsidūrę labai sunkiose sąlygose... įsikinkę į kitus, ne dailės darbus, raštinėse arba kitose įstaigose, dirba vien dėl duonos kąsnio, priversti visai apleisti dailės dalykus gaminti. Jiems patiems iš to dvasios skurdas, o Lietuvai didelis nuostolis. Juk kiek jau per tą laiką būtų paveikslų arba skulptūrų pagaminta, kuriais gerėtųsi visa Lietuva. Kad to toliau nebūtų, ir sumanyta šio būrelio kviesti visus tautiečius, kas brangina dailę, kas brangina mūsų dailininkų talentus, remti šį sumanymą vienlaikėmis aukomis, bet ypač branginama nuolatinės įnašos kas mėnuo...“

Fondo kūrimo sumanytojais buvo Jonas Šliūpas, Juozas Tumas, Stasys Šilingas, Liudas Noreika ir kiti.

Lietuvybės išsaugojimas emigracijoje buvo svarbus ir rūpėjo daug kam ne tik šiandien, bet ir prieš 100 metų. Štai Škotijos lietuvių laikraštyje „Išeivių draugas“ atspausdinta tokia Lietuvos Sūnaus žinutė:

„Lietuvių vaikai Škotijoje visur auga pavojuje ištautėti. Priima anglišką kalbą ir neretai lietuviškai nesupranta. Kai kurie tėvai išmintingai pradėjo rūpintis apsaugoti savo vaikus nuo visiško ištautėjimo. Ėmė juos mokinti bent lietuviškai skaityti ir rašyti... Yra visokių tėvų: kitas girdėjau, sako: kam mokinti lietuviškai, verčiau vokiškai, nes vokiečiai Lietuvą valdys. Kas Lietuvą valdys nežinau, bet žinau, kad gėda tam lietuviui, kurs savo vaiką vokiečiams parduoti nori. Lietuvis privalėtų iš vaikų išauginti gerus lietuvius.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...