captcha

Jūsų klausimas priimtas

Filmo „Didis grožis“ kompozitorius: nenoriu, kad kas nors nurodinėtų, kokią emociją jausti

Kartais muzika sako pirkti automobilį, kartais – verkti, kai filme šuo išbėga į automobilių pilną gatvę, taigi ji bando pasakyti, kad turite kažką daryti, LRT KLASIKAI sako Pulitzerio ir „Grammy“ premijų laureatas kompozitorius Davidas Langas. „Vienas dalykų, kurių siekiu savo muzika, – nesakyti žmonėms, ko noriu, kad jie darytų. [...] Mano muzika nėra tokia, kuri stengiasi manipuliuoti, priversti pajusti tam tikrą emociją ar jausmą, ji nesistengia jums pasakyti – na štai, dabar metas juoktis, o dabar metas verkti“, – pabrėžia lietuviškų šaknų turintis visame pasaulyje pripažintas D. Langas.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

– Lankiausi beveik visuose koncertuose, kuriuose buvo atliekama jūsų muzika. Ir dabar, kai susitikome apie ją pakalbėti, man trūksta žodžių. Ar jūs galite apie ją kalbėti? Ar yra įmanoma kalbėti apie muziką?

– Aš manau, kad galime kalbėti apie situaciją, aplinkybes, kurioms esant muzika buvo kuriama, apie aplinką. Bet priežastis, kodėl mes apskritai turime muziką, yra ta, kad egzistuoja dalykai, apie kuriuos mes vieni su kitais norime kalbėti, tačiau to neįmanoma padaryti žodžiais. Norime kalbėti apie emocijas, jausmus, santykius – apie tai, kas yra mums visiems labai svarbu, ko mums reikia. Šių dalykų žodžiai negali įvardyti. Taigi tai, kad jums dabar trūksta žodžių, man rodo, kad jūs muziką suvokiate tobulai.

– Minėjote, kad muzika labai glaudžiai susijusi su religija. Kaip?

– Manau, vienas dalykų, svarbių muzikoje, yra tas, kad turime tikėti ja, jei norime ką nors iš jos gauti. Turite jausti, kad kažkas, grojantis smuiku prieš jus, gali, sugeba su jumis bendrauti. Jūs turite patys priimti sprendimą, kad yra tam tikra informacija, kuri pas jus gali atkeliauti iš šio, muzikos pasaulio, kurią jūs galite gauti, bet tai įmanoma tik tokiu atveju, jei tuo tikėsite.

Man tai – tikėjimo aktas. Tai iš esmės yra pareiškimas, kad jūs turite atlikti tam tikrą darbą patys, kad suvoktumėte kažką kaip vertybę šiame pasaulyje. Taigi man tai yra ir religijos pagrindas. Kad yra kažkokia aukštesnė priežastis, kodėl esame vieni su kitais susiję, kad yra tam tikras įsipareigojimas, kurį turime vieni kitiems, kad visiems mums kažko vieniems iš kitų reikia. Turi tuo tikėti, prieš tai, kai gali įsisąmoninti, kas tai apskritai yra.

Yra įmanoma gyventi savo gyvenimą visu tuo netikint, bet jei netiki, tai ir negali nieko gauti. Negali suprasti, kodėl pasaulyje yra kitų žmonių, negali suprasti, kodėl čia esi tu pats. Todėl man tai tikrai labai įdomus ir galingas paradoksas – kad viskas priklauso nuo mūsų apsisprendimo. Turime patys priimti sprendimą, kodėl visa tai mums svarbu – kad mums reikia kitų žmonių. Tik tada galėsime suprasti, kodėl mums reikia vienam kito.

– Yra posakis, kad grožis – žvelgiančiose akyse. Ar, kalbant apie muziką, galima sakyti, kad grožis – klausančiojo ausyse?

– Na, kartais žmonės sako šią frazę turėdami omenyje, kad vienam žmogui kažkas patinka, o kitam nepatinka, ir viskas yra gerai. Bet yra ir kitas būdas tai pasakyti. Aš manau, kad labai svarbu suvokti, kad, jei nori gauti iš ko nors naudos, turi pats padaryti namų darbus. Jei nori pamatyti, kad kažkas turi vertę, turi padaryti tą darbą, suteikti kažkam vertę, pats. Pats turi padaryti šitą darbą.

– Jūs esate kompozitorius. Viename interviu kalbėjote apie skirtumą tarp muzikos, kuri tave kažkur nukelia, ir muzikos, kuri pati yra tas „kažkur“. Kokia vieta yra jūsų muzika?

– Įdomu tai, kad mus muzika supa visą laiką. Net ir tuomet, kai patys nepasirinkome jos girdėti. Muzika kino filmuose, muzika televizijoje, muzika reklamose, muzika vaizdo žaidimuose,

 – Ir autobusuose, parduotuvėse.

– Taip, ir autobusuose, muzika – visur. Ir ta muzika turi paskirtį, turi savo funkciją. Ta muzika jums kažką sako ir dažniausiai ragina kažką daryti. Kartais ji sako pirkti šį automobilį, kartais – verkti tam tikru momentu, kai filme šuo išbėga į automobilių pilną gatvę ir visi išsigąsta. Pasigirsta muzika, ir tada visi turi pasijusti blogai. Taigi, muzika bando jums pasakyti, kad turite kažką daryti.

Vienas dalykų, kurių siekiu savo muzika, – nesakyti žmonėms, ko noriu, kad jie darytų. Ko aš iš tikrųjų siekiu savo muzika – kad žmonės atkreiptų dėmesį į tai, kas jie yra. Man tai yra būtent tai, ką daro muzika, kuri iš savęs pati yra tam tikra Vieta. Tai muzika, kuri suteikia jums galimybę klausytis to, ką aš sukūriau, ir apmąstyti, ieškoti, ką ji gali reikšti jums patiems. Mano muzika nėra tokia, kuri stengiasi manipuliuoti jumis, priversti pajusti tam tikrą emociją ar jausmą, ji nesistengia jums pasakyti – na štai, dabar metas juoktis, ar dabar metas verkti. Tai muzika, sakanti, kad visi šiame kambaryje yra laisvi klausytis ir turėti bet kokią nuomonę, galvoti ką nori apie tai, ką girdi.

– Po to, kai „Theatre of Voices“ atliko jūsų pasiją „Maža mergaitė su degtukais“, mušė karštis, šaltis, sruvo prakaitas, emocijos sukilo tiek, kad buvo nebeįmanoma jų suvaldyti, norėjosi raudoti. Kaip muzika gali tapti tokia galinga?

– Muzika mus sujungia. Muzika turi galią atverti mūsų širdis.

– Tačiau – kaip? Kaip tai įmanoma? Jūs – kompozitorius, kaip tai darote?

– Aš nežinau, kaip tai apskritai veikia, tačiau galiu kalbėti apie save – kai kuriu muziką, stengiuosi būti kaip įmanoma nuoširdesnis su savimi pačiu apie tai, ką jaučiu aš. Ir jei muzika mane verčia jausti tai, ką noriu jausti, tikiu, kad kažkas, jos klausydamas, taip pat gali pajusti tai, ką jaučiu aš.

Kitas dalykas – aš nenoriu, kad kas nors man nurodinėtų, kokią emociją turėčiau jausti. Manau, kad viena priežasčių, kodėl šis kūrinys toks emociškai galingas, yra ta, kad jis nenurodo, kaip tu turėtumei jaustis – štai čia dramatiška vieta, štai čia tragiška vieta, čia vieta, kur tu turėtum jaustis blogai, štai čia – vieta, kurioje turėtum jaustis dar blogiau. Šis kūrinys jums pateikia tik faktus. Tai yra gryniausi, esminiai faktai, jų konstatavimas. Štai čia yra šis vaikas, šis vaikas badauja, ir niekas į tai nekreipia jokio dėmesio. Kūrinys nesako – jauskis dėl to blogai. Kūrinys nesako – daryk ką nors. Kūrinys nesako nieko. Tik tai, kad jei gali visa tai matyti – to jau pakanka.

Ir šis kūrinys tampa toks galingas būtent dėl to. Kai gebi matyti, tada tai tau pačiam asmeniškai tampa prasminga. Tai jūs atliekate darbą... ne aš.

– Man labai smalsu paklausti apie jūsų sprendimą kūrinio libretui pasirinkti būtent Hanso Christiano Anderseno pasaką „Mergaitė su degtukais“. Juk pasaulyje parašyta tūkstančiai pasakų. Taip pat – šventojo Mato pasiją. Tikiu, kad nieko nėra atsitiktinio mūsų gyvenime ir sprendimai, kuriuos priimame, turi savo priežastis. Kas lėmė šiuos jūsų pasirinkimus, kuriant „The little match girl passion“?

– Viskas prasidėjo nuo problemos, kad Vakarų klasikinės muzikos atlikėjai daugiausia laiko praleidžia studijuodami muziką, kuri aukština Jėzų. Nes tiek daug pačios geriausios muzikos sukurta kompozitorių, kurie buvo krikščionys, arba kompozitorių, kuriuos kurti muziką pasamdė Bažnyčia. Konkrečiai – J. S. Bachas, kuris yra mano mėgstamiausias kompozitorius iš visų! Pats nuostabiausias kompozitorius visų laikų! Jo muzikoje jauti, kaip galingai jis yra įsipareigojęs savo muzika išreikšti, parodyti, kaip jis myli Jėzų! Gali visa tai jausti jo muzika. Jo muzika yra labai galingas pareiškimas apie jo asmeninį tikėjimą.

Kai atlieki J. S. Bacho muziką, esi absoliučiai jo pasaulyje, esi absoliutus jo tarnas, padedantis dalytis su pasauliu jo meile Jėzui. Tai labai gražus ir galingas dalykas. Beje, man pačiam tai – tam tikra problema, nes aš nesu krikščionis. Taigi, visą laiką, kurį praleidau atlikdamas J. S. Bacho muziką, susidūriau su ja. Kartais man iš tiesų buvo labai sudėtinga, nes aš nesu krikščionis. Tiesą sakant, aš esu žydas. Kai kuriuose jo kūriniuose, pavyzdžiui, Jono pasijoje, žydai nėra gražiai vaizduojami. Taigi žmonėms, tokiems kaip aš, absoliučiai priklausantiems Vakarų klasikinės muzikos tradicijai, yra sudėtinga su tuo dorotis. 

– Tačiau jūs pasirinkote su tuo dorotis.

– Na, kartais apie tai tiesiog pamiršti. Šiuo atveju aš nusprendžiau su tuo dorotis ir tai daryti, šioje Mato pasijos istorijoje ieškant kažko universalaus – kokia čia gali būti universali krikščioniška žinia visam pasauliui? Ir, man regis, kad svarbiausia žinutė – mes, kaip krikščionys, turėtume pastebėti Jėzaus kančią. Ir tą kančią panaudoti mesdami iššūkį patys sau – būtume geresni piliečiai, kad tiesiog taptume geresniais žmonėmis. Tokia man pati šios istorijos esmė. Giliniesi į ją, ir svarstai – kaip žmonės prieš 2 tūkstančius metų galėjo nesuvokti, kad ji turėjo perkeisti jų gyvenimą? Man tai pati svarbiausia idėja.

Taigi, ko aš siekiau savo muzika – tai įsivaizduoti, ar įmanoma pasitelkti šią Jėzaus kančios istoriją, ir tuomet klausti, ar tai, kad galime pastebėti bet ką, kenčiantį, jau yra religinis aktas? Jei mes pastebėtume bet kokį žmogų, kenčiantį greta, ar galėtų tai būti kažkas, kas transformuotų, perkeistų mus į religingus žmones?

– Ir tuomet jūs pasirinkote tą mažą mergaitę?

– Taip. Aš ieškojau kitos istorijos ir radau šios mažos kenčiančios degtukų mergaitės istoriją. Visa tai man pačiam asmeniškai taip pat labai artima. Gyvenu Niujorke. Aš laikau save labai humanišku žmogumi. Bandau būti kaip įmanoma supratingesnis. Tačiau kiekvieną dieną greta matau benamių žmonių ir aš negaliu jiems visiems padėti. Taigi, kaip aš visa tai savo galiu suderinti? Tai, kad apie save manau, jog esu labai geras žmogus, bet tuo pat metu kasdien ignoruoju kenčiančius žmones?

– Taigi, visa tai sudėjote į šį kūrinį, ir pelnėte Pulitzerio premiją.

– Taip, šis kūrinys – bandymas išsiaiškinti, kas AŠ esu – galintis galvoti, kad esu padorus žmogus, ir kartu kasdien ignoruojantis aplink mane esančių žmonių kančią. Tačiau šiuo kūriniu aš nesistengiu žmonėms pasakyti, kaip jie turėtų gyventi, – mėginu atidžiau pažvelgti į šią savo paties veidmainystę.

– Kiek anksčiau kalbėjote apie universalią žinią. Galbūt viena priežasčių, kodėl jūsų kūriniai turi tokį stiprų emocinį poveikį, būtent ta, kad muzika tam tikru lygiu turi galios paliesti pasąmoninius turinius, tam tikrus universalius visai žmonijai archetipinius turinius?

– Aš manau, kad muzika atveria mūsų širdis. Kai muzika iškyla liūdnu momentu, protingi lankytojai verkia, kvaili lankytojai verkia. Tai atsitinka nedalyvaujant mūsų intelektui. Muzika yra gyvūniška, emociška jungtis. Ji tampa įmanoma nepriklausomai nuo mūsų proto. Ji tampa įmanoma per kažką kita, per kažką giliau, per kažką kultūriška. Ir dėl to ji turi milžinišką galią daryti tiek gera, tiek bloga. Ji gali pakviesti mus bet kam. Pasitelkdami ją, galime dainuoti karines dainas. Pasitelkdami ją, galime tyčiotis iš ko nors. Taigi, ji gali mus atverti ir dalykams, kurie nėra geri ar gražūs. Tačiau esmė, kad ji turi galią atverti mūsų širdis. Man slapta muzikos galia – padaryti įmanomą emocinį pokalbį, kuris neturi nieko bendra su intelektu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close