captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nobelio premijos išliko svarbios ir 1917 m., tebesiaučiant karui

Nors 1917 m. pasaulyje toliau siautėjo karas, kaip ir kiekvieną rudenį buvo skiriamos Nobelio premijos. Nobelio komitetas nusprendė, kad premija už mokslo pasiekimus medicinoje nebus skiriama, o štai literatūros premija buvo skirta Henrikui Pontoppidanui ir Karlui Gjellerupui, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Lietuvos aidas“ rašė, kad „Pontopidanas pasižymėjo savo novelėmis ir romanais, kuriuose atsispindi tikrasis gyvenimas ir apsireiškia didi tėvynės meilė“, o K. Gjellerupo „veikaluose skamba jau ne tiek tėvynės meilė, kiek tautų brolybės atbalsiai ir pasaulinio piliečio idėjos“.
Slovakijos nacionalinės bibliotekos/Europeana.eu nuotr.
Slovakijos nacionalinės bibliotekos/Europeana.eu nuotr.

Berno konferencija

1917 m. lapkričio 2–10 d. Šveicarijos Berno mieste vyko Lietuvių konferencija. Ji svarstė politinius klausimus, o dalyvių buvo kur kas gausiau nei prieš dvi savaites vykusioje konferencijoje Stokholme. „Lietuvos aidas“ pranešė apie Lietuvos Tarybos narių išvykimą į užsienį: „Lietuvos Tarybos nariai A. Smetona, S. Kairys ir J. Šaulys iš Vilniaus spalių 27 d. išvažiavo lietuvių reikalais į užsienius.“

Be jų, iš Lietuvos į Berno konferenciją atvyko Lietuvos Tarybos nariai Justinas Staugaitis ir Alfonsas Petrulis. Svečio teisėmis į konferenciją atvyko Kauno kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis. Konferencijoje taip pat dalyvavo Amerikos lietuvių Tautos Tarybos atstovas Vincas Bartuška ir Šveicarijos Lietuvių Tarybos atstovai – Vladas Daumantas, Konstantinas Olšauskas, Juozas Purickis, Lietuvių informacijos biuro vedėjas Juozas Gabrys, šalpos organizacijos „Lithuania“ pirmininkas Antanas Staugaitis.

Įdomu tai, kad pirmą kartą apie lietuvių konferenciją buvo pranešta ir okupuotos Lietuvos laikraščiuose. W.T.B. informacinės agentūros pranešimus išspausdino „Wilnaer Zeitung“ ir „Lietuvos aidas“:

„Lietuvių konferencija Šveicarijoje

W.T.B. praneša iš Berno. Šveicarijoje yra dabar susirinkusi lietuvių konferencija, kurion suvažiavo Lietuvos Tarybos įgaliotiniai ir Šveicarijos, Rusijos ir Amerikos lietuvių organizacijų atstovai. Pirmininkauja Lietuvos Tarybos narys Smetona... Girdėti, kad tarp įvairių atstovaujamų konferencijoje partijų esanti pilna vienybė. Konferencija pripažino Lietuvos Tarybą vyriausia visos lietuvių tautos ir visų jos organizacijų įstaiga. Konferencija mananti, jog Taryba turi pirmiausiai pradėti veikliai darbuotis savo krašte praktikos žvilgsniu, kad pagerinus tautos būvį ir padėjus jai plėtotis. Tuomi taryba pakeltų savo autoritetą savame krašte ir užsienyje. Tosios taip svarbios Lietuvai Konferencijos posėdžiai tęsiasi toliau.“

Visų pirma Berno konferencijos dalyviai buvo supažindinti su Stokholmo konferencijos nutarimais. Jie taip pat pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę ir pripažino Lietuvos Tarybą aukščiausiu lietuvių tautos organu:

„Lietuvių Berno konferencija, pripažindama Lietuvos Tarybą, išrinktą Vilniaus Konferencijos... tikra Lietuvos atstove, vyriausia Lietuvių tautos vadove ir nepriklausomos Lietuvos valdžios branduoliu...“

Svarstyta būsimoji atkuriamos valstybės valdymo forma

Konferencijoje taip pat svarstyta būsimoji atkuriamos valstybės valdymo formą. Dauguma dalyvių pasisakė už konstitucinę monarchiją:

„Lietuvos valstybės atgaivinimo klausime Lietuvių Berno Konferencija stoja ant Lietuvos Konferencijos Vilniuje... rezoliucijos pamato, būtent reikalauja nepriklausomos Lietuvos valstybės, demokratiniu būdu sutvarkytos.

I. Berno Konferencija, numatydama, kad dar karui nepasibaigus teks nustatyti Lietuvos valstybės formą ir turėdama galvoje dabartines politines sąlygas bei pačios Lietuvos visuomenės stovį, savo dauguma mano, kad šiandien Lietuvai būtų naudingesnė konstitucinė monarchija, demokratiškai-parlamentarišku būdu tvarkoma. Tačiau konferencija pažymi, jog Lietuvos valdymo formą nustatyti tam tikru tinkamu ir legaliu būdu pasirūpins Lietuvos Taryba.“

Reikia pažymėti, kad valdymo formos pasirinkimo memorandumas, priimtas daugumos balsais. Jam nepritarė Steponas Kairys, Jurgis Šaulys, Vincas Bartuška. Jie net užginčijo konferencijos teisę nustatyti Lietuvos valstybės valdymo formą. Todėl daugumos nutarimas dėl būsimos Lietuvos santvarkos, bendru sprendimu nebuvo skelbiamas viešai. Jis buvo minimas tik privačiuose pokalbiuose.

Kokios bus etnografinės Lietuvos sienos

Kitas labai svarbus Lietuvos atstatymui klausimas, svarstytas konferencijoje – etnografinės Lietuvos sienos. Konferencija pritarė Vilniaus konferencijos rezoliucijai: „reikalauti nepriklausomos Lietuvos etnografinėse ribose su reikalingomis ekonominiu, arba kitais atžvilgiais, korektyvomis...“

Berno konferencijos dalyviai iš principo pritarė Vilniaus konferencijos siūlymams dėl sienų, bet su kai kuriais pataisymais, o svarbiausia – „Tarp ekonominių  korektyvų Konferencija numato kaip svarbiausią – reikalą Lietuvai uosto“.

Būsimos valstybės sienų klausimas buvo labai opus ne tik lietuviams, bet ir lenkams. Lenkų spauda jį taip dažnai ir plačiai aptarinėjo, kad ten kartais galima rasti visai absurdiškų teiginių – „Dziennik Wilenski“:

„Vilnius, poetų vadinamas „Gedimino miestu“, iš tiesų jo pradžia yra daug senesnė. Gediminas įkūrė čia tik gynybinę pilį, o pati gyvenvietė buvo jau seniai, įkūrė ją Polocko kunigaikščiai. O kas dėl pavadinimo, tai visiems aišku, kad Vilniaus miesto pavadinimas kilęs nuo Vilijos upės vardo, o šis pavadinimas be jokios abejonės yra slaviškas, nes ta pati upė, tekėdama per etnografines lietuviškas žemes, lietuviškai vadinama Nerimi.“

Tai tik vienas iš to meto lenkų spaudos „šedevrų“ pavyzdžių, kuriais mėginta įrodyti, kad etnografinė Lietuva tai tik nedidelė vidurio Lietuvos teritorija apie Kauną.

Paskirstytos tolimesnės veiklos sritys

Berno lietuvių konferencija taip pat paskirstė tolimesnes veiklos sritis. Užsienio reprezentacija turėjo rūpintis Šveicarijos lietuvių taryba, o Lietuvos Tarybai buvo pavestas visas darbas Lietuvoje.

„Lietuvių Berno Konferencija... reikalauja šiai Tarybai tinkamos kompetencijos, būtent:

1) Lietuvos ūkiui sutvarkyti a) rekvizicijos, b) karo nuostoliai, c) išgriautų miestų ir sodžių atstatymas, d) agrarinė reforma, e) valstybės turtai ir t.t.

2) Visuomenės gyvenimui nustatyti (draugijos, spauda ir t.t.).

3) Skundams prieš okupacijos valdžią patikrinti (dėl rekvizicijų  bei kitų karo sunkenybių).

4) Švietimo reikaluose.

5) Kulto dalykuose.

6) Finansų sutvarkyme.

7) Pramonės ir prekybos organizavime.

8) Teisių dalykuose (ypač Lietuvos valstybinės konstitucijos pagaminimas ir teisių kodekso išdirbimas)

9) Policijos žinyba.

10) Savivaldybės.

11) Mokslo ir dailės įstaigų žinyba.

Kad Lietuvos Taryba galėtų tinkamai atlikti aukščiau išdėstytų darbų eilę, Lietuvių Berno Konferencija mato reikalo įvykdyti Tarybos memoriale išdėstytus pageidavimus ir rūpintis pakeisti Lietuvoje dabartinę valdymo sistemą ir jos agentus, permaža atsižiūrinčius į šalies ir gyventojų reikalus.“

Tautinių mažumų problemos

Konferencijoje buvo svarstyti ir Lietuvos tautinių mažumų klausimai. Teritorijose, kur kompaktiškai gyvena atskirų tautų atstovai, buvo žadama kurti atskirus administracinius vienetus.

Konferencija taip pat suformulavo lietuvių politinę  poziciją atskirų valstybių grupėms, kurios ateityje galėjo dalyvauti Lietuvos valstybės atkūrime. Čia taip pat daug dėmesio skiriama lietuvių ir lenkų santykiams:

„Lietuvių Berno Konferencija, imdama domėn tą, kad tūlos Lietuvos visuomenės grupės ir atskiri asmenys iš tautinių Lietuvos mažumų varė ir tebevaro priešingą nepriklausomai Lietuvos valstybei politinę akciją, kurios ryškiausiu pavyzdžiu yra memorialas 44-rių Vilniaus lenkų, reikalaująs prijungti Lietuvą prie Lenkijos, – šiuo pareiškia, kad panašūs žygiai, pasmerktini iš viso, Lietuvos Tarybai, kaip valstybinei Lietuvos įstaigai, susidarius turi būti baudžiami ir todėl kreipiasi prie Lietuvos Tarybos, kad ji ateityje prasikaltusius tuo atžvilgiu Lietuvos piliečius trauktų tiesos atsakomybėn, kaip krašto išdavėjus.“

Memorandumo dalyje, kurioje formuluojamas požiūris į užsienio politiką, rašoma, kad lietuvių politika:

„1) centralinėse valstybėse, ypač Vokietijoj, turi siekti tinkamo Lietuvos valstybės pripažinimo akto išgavimo dar prieš karo galą ir taikos konferenciją;

2) santarvininkų valstybėse turi siekti to, kad jos pripažintų Lietuvių tautos apsisprendimo teisę ir remtų, kiek galima jau dabar, o ypač per taikos konferenciją Lietuvos nepriklausomybės skelbimą ir

3) neitralinėse valstybėse turi įgyti daugiausia simpatijos Lietuvos siekimams ir rūpintis, kad taikos konferencijos metu jos remtų Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą.“

Konferencija taip pat atsiliepė į tų dienų aktualijas. Jos darbo metu spaudoje pasirodė pranešimų apie kaizerio tarybos posėdžius, kuriuose buvo svarstoma Lenkijos bei Lietuvos ateitis. „Dabartis“ išspausdino sprendimo prijungti dalį Suvalkų gubernijos prie Lenkijos paneigimą:

„Berlyno laikraščiai, o paskui juos ir provincijos laikraščiai, pranešė apie sprendimus... kurie esą priimti Kaizerio tarybos posėdyje lapkričio 5 d. dėl ateities vokiečių užimtosios šalies rytuose...

Kadangi tiesa, jog apie Tarybos nutarimus nutylima, kol jų nepaskelbė valdžia, tai mes laikome bereikalingu daiktu plačiau rašyti apie atskirus tų gandų punktus. Jie, turbūt, didžia dalimi yra ne kas kita, kaip spėliojimai. Tiktai viena skaitome reikalingu jau šiandien griežčiausiu būdu atitaisyti. Būtent tą tvirtinimą, kad nauja Lenkų karalystė būsianti papildyta Lietuvos dalimi ir „sulyg istorijos Lenkijai prideramais Suvalkų ir Gardino kraštais“. Šitie tvirtinimai – tatai mes griežčiausiu būdu galime patikinti – yra netiesa.“

Berno konferencijos reikšmė siekiant Lietuvos nepriklausomybės buvo išties didelė. Joje buvo priimti labai svarbūs politiniai sprendimai, nubrėžę kelius ir pozicijas nepriklausomybės siekiui.

Gandai apie galimą bolševikų perversmą

Gandai apie galimą bolševikų perversmą Rusijoje sklido jau maždaug dvi savaites. Lapkričio 9 d. jau gauti pirmi daugiau mažiau tikri pranešimai apie įvykius Petrograde. „Dabartis“ rašė:

„Petrapilėje laimėjo bolševikai

Bevielio telegrafo stotis pietryčių karo lauke, esanti sugavusi... rusų telegramą, skelbiančią revoliucinio karo komiteto atsišaukimą į visas rusų kariuomenes. Štai jo turinys:

Senuosius ministerius... revoliucinis komitetas sumetė kalėjiman. Kerenskis pabėgo... Petrapilėje paėmė viršų darbininkų ir kareivių revoliucija.“

„Lietuvos aidas“ lapkričio 9 d. numeryje rašė:

„Bolševikų valdžia

Didysis darbininkų ir kareivių kongresas lapkr. mėnesio 8 d. išleidęs tris atsišaukimus. Juose pranešama, kad ministeriai esą suimti, o visa valdžia esanti kareivių ir darbininkų Tarybos rankose.

Kongresas išrinkęs biurą, kurin įėję 14 bolševikų, jų tarpe Leninas, Zinovjevas, Trockis ir 7 social-revoliucionieriai.“

Labai išsamiai ir konkrečiai įvykius aprašė arčiausiai buvę, tai yra Petrograde leistas Laisvės sąjungos laikraštis „Vadas“:

„Naktį... pasirodė, kad dauguma Petrapilio kariuomenės yra Laikinojo Revoliucinio Komiteto pusėje. Antrą valandą nakties buvo paimta Baltijos stotis... Paskui tuojau buvo užimta Varšavos stotis...

Leninas ir Zinovjevas Petrapilio Kareivių ir Darbininkų taryboje paskelbė, kad prasideda nauja socialė revoliucija. Vakare... pradėjo bombarduoti Žiemos rūmus... Jūrininkams pavyko paimti pusę Žiemos rūmų. Vienuoliktą valandą vakaro prasidėjo Kareivių ir Darbininkų atstovų suvažiavimas. Nesutikdami su „bolševikų“ politika, suvažiavimą apleido „menševikai“ ir fronto komitetų grupė. Mieste gana ramu. Tramvajai eina. Plėšimų ir didelės netvarkos nematyti. Yra atsišaukimų į Petrapilio gyventojus ir į visą rusų tautą.“  

Kitas tik ką Petrograde pradėtas leisti Lietuvių karininkų sąjungos savaitraštis „Laisvas žodis“ rašo:

„Taikos dekretas

Naujos revoliucijos... Rusų valdžia išleido raštą, kuriame kviečia kariaujančias valstijas pradėti derybas dėlei „teisingos demokratiškos taikos“.

Kol kas visi spaudos pranešimai apie įvykius Rusijoje panašesni į gandus, tikrų žinių apie padėtį nėra ir net nesijaučia, kad pasaulio politikai nerimautų dėl kažkokių „bolševikų“ mėginimų užgrobti valdžią.

Nobelio premijų teikimas ir Reformacijos jubiliejus

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, buvo paminėtas Reformacijos 400 metų jubiliejus. „Lietuvos aidas“ rašė:

„Reformacijos sukaktuvės

Protestantų pasaulis šventė 400 metų protestantizmo sukaktuves. 1517 metais Martynas Liuteris paskelbė savo 95 dėsnius, kurie ilgainiui davė pradžios tikybos reformacijai.

Reformacijos judėjimas paliko ir Lietuvoje savo pėdsakų. Protestantų ir evangelikų-reformatų tikyba 16 amžiuje buvo įgijusi ir čia nemaža šalininkų. Jų įtaka ir darbas ne be reikšmės buvo bendrame Lietuvos gyvenime. Jų išsiplėtojimas turėjo vieną svarbų išdavinį ir dėl to, kad kovai su jais Lietuvoj įsikūrė jėzuitų ordinas, kuris irgi nemaža yra nusvėręs mūsų istorijoje.“

Nors pasaulyje siautėjo karas, kaip ir kiekvieną rudenį buvo skiriamos Nobelio premijos. Nobelio premijos komitetas nusprendė, kad premija už mokslo pasiekimus medicinoje nebus skiriama. O štai literatūros premija buvo skirta iškart dviem rašytojams. Pasak „Dziennik Wilenski“, „Švedijos mokslų akademija skyrė šiųmetę grožinės literatūros premiją dviem danų rašytojams: Henrikui Pontopidanui ir Karlui Gjelerupui.“

„Lietuvos aidas“ plačiau aprašo laureatų kūrybą:

„Potopidanas pasižymėjo savo novelėmis ir romanais, kuriuose atsispindi tikrasis gyvenimas ir apsireiškia didi tėvynės meilė. Svarbiausias jo veikalas „Žadėtoji žemė“.

Gjelerupas pagarsėjo kaipo dramų rašytojas. Jo veikaluose skamba jau ne tiek tėvynės meilė, kiek tautų brolybės atbalsiai ir pasaulinio piliečio idėjos. Didžiausias jo veikalas „pribrendęs gyvenimui.

Abu tiedu rašytoju yra dvasininkų sūnūs, giliai tikinčiu.“

Anais laikais pasaulyje taip pat pasitaikydavo ekscentriškų dalykų. „Dziennik Wilenski“ įvairenybių skyrelyje spausdina:

„Paminklas Adomui. Mičigano valstijoje, šiaurės Amerikoje, prieš kelis mėnesius priimtas sprendimas pastatyti paminklą Adomui, žmonių giminės pradininkui.

Kaip tik šiomis dienomis, kaip rašo dienraščiai, paminklas buvo atidengtas, dalyvaujant visų Amerikos valstijų atstovams.

Milžiniško monumento aukštis yra beveik 40 metrų, jis išlietas iš geležies ir bronzos. Jo pastatymas kainavo 250 tūkstančių dolerių.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...