captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Katkus: ilgai tarp savęs ir tėčio bandžiau išlaikyti atstumą

Lietuviškose dainose labai daug beprasmiškų tekstų, o roko muzika yra būtent ta, kuri derinasi su prasmes atveriančia poezija. Tai turėjo įtakos sprendžiant, ar verta kurti grupę, LRT RADIJUI sako viešųjų ryšių specialistas ir grupės „Tha Station“ lyderis Mykolas Katkus. Interviu jis teigia, kad, esant žinomo žmogaus sūnumi, reikia su tuo rasti tam tikrą santykį: „Man jis labai reikšmingas žmogus, bet iki 30 metų buvo svarbu pabrėžti, kad nesu savo tėtis.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Ar dažnai girdite klausimą, kas jus sieja su Donatu Katkumi?

– Turėjau tą stigmą nuo vaikystės. Tarybiniais laikais nebuvo itin daug žinomų žmonių, o buvę – klaikiai nuobodūs. Mano tėtis buvo žinomas ir kaip rašytojas, ir kaip filosofas, ir muzikantas, laidų vedėjas. Galima sakyti, kad tais laikais jis rengdavo pirmuosius stand-up pasirodymus. Prieš savo koncertus jis gerą pusvalandį juokaudavo ir žmonės ten eidavo gal net labiau dėl pokštų, o ne privalomosios kalėdinės programos.

Kai esi tokio tėčio vaikas, turi surasti tam tikrą santykį. Mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur vyravo dinastiniai ryšiai – pasakyk, kas tavo tėvas ar senelis, pasakysiu, kas tu. Taigi bandžiau tarp savęs ir tėčio palaikyti tam tikrą atstumą. Man jis labai svarbus žmogus, bet iki 30 metų buvo svarbu pabrėžti, kad nesu visiškai toks, kaip tėtis. Buvau net sau davęs pažadą, kad mane žinos ne kaip tėtį. Mūsų šeima – rašytojų, menininkų, filologų, profesorių šeima. Aš pasirinkau kitokias karjeros sritis, pabėgau į verslą.

– Bet ar jautėte šeimos postūmį rinktis muzikos specialybę?

– Vaikystėje tėtis nusprendė, kad turiu klausą, gabumų ir, neklausdamas mano nuomonės, įkišo mane į parengiamąją grupę M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau ir į pačią mokyklą. Profesionali muzika yra baisus dalykas, nes, norėdamas sužinoti, ar gali būti geru muzikantu, turi pragroti 12 metų. Pragrojus tiek laiko gali paaiškėti, kad tau trūksta įgūdžių, esi vidutinis ir geriausia, ką gali pasiekti, – kam nors akomponuoti ar būti muzikos mokytoju.

– Kai jums buvo kokie 20 metų, vyravo roko muzikos pakilimas, daug kas grojo. Ar nebuvo noro kurti grupę? Padarėte tai gerokai vėliau.

– 1994–1997 m. laikotarpis buvo labai keistas. Galėjai daryti viską, nes keliai buvo atviri – tiek muzikoje, kultūroje, tiek versle. Senoji karta nelabai prisitaikydavo, ateidavai ir suprasdavai, kad vyresni žmonės turi tiek pat patirties, kiek ir tu.

Tuo metu galvojau apie muziką, bet nesusiklostė. Tuo pat metu norėjau kažką nuveikti versle. Todėl, būdamas 21-erių, jau vadovavau ryšių su visuomene kompanijai. Negalėjau groti vakarais ir pankuoti, o taip ir būtų gimusi grupė. Man reikėjo vadovauti penkiems draugeliams, su kuriais turėjome įmonę, o po dvejų metu jau buvome didžiausia įmonė Lietuvoje. Viskas vyko taip greitai.

– Kaip ir kodėl atsirado grupė „The Station“?

– Vienas bičiulis, sutikęs mane per Kalėdų vakarėlį, pasakė – jau 10 metų vis man pasakoji, kad veiki kažką, kas susiję su muzika, tai gal imk ir padaryk tai? Taip atėjo laikas, vėliau sutikau bičiulį Laurą Lučiūną, paklausiau, ką man daryti, parodžiau kelias dainas. Prieš metus pradėjau rašyti dainas ir net baisu, nes negaliu sustoti.

Kartais ateini, susirandi seno sąsiuvinio lapą, kur kažkas pakeverzota, o melodija pati atsiranda galvoje, taip ir susikuria daina. Tai keistas dalykas. Bet kadangi esu dirbęs su kūrybininkais ir pats kuriu, žinau, kad toks kūrybiškumo pikas ilgai tęstis negali. Kol kas tai nesibaigia.

Prieš maždaug metus išleidome pirmąjį kūrinį. Dabar, praėjus kuriam laikui, galima suprasti, kokios klaidos padarytos, kaip eksperimentuoti nereikia, ką daryti kitaip. Kurį laiką vis galvojau, kas mano muzikos klausosi. Nemažai koncertų turėjome šiais metais, sulaukėme atgarsio.

Žmonės klausosi mūsų grupės, nes atranda skirtingų dainų. Kai kuriems patinka tokios dainos, kaip „Kalėdos“, nors ji liūdniausia visame albume. Kitiems patinka sunkesnės dainos. Tačiau paprastai sulaukiame pagyrimų, ypač už tekstus. Beje, kai sprendžiau, ar verta užsiimti tuo, ar ne, galvojau, kad Lietuvoje labai daug beprasmiškų tekstų.

Kai kurios dainos, akordai veikia gyvybiškąsias žmogaus ertmes, sukelia norą šokti ir pan. Tačiau, pavyzdžiui, roko muzika derinasi su poezija. Pastaroji paliečia aukštąsias žmogaus prigimties savybes, atveria prasmių klodus.

– Viešieji ryšiai – tam tikra manipuliacija. Ko reikia norint būti geru viešųjų ryšių specialistu?

– Tai buvo galima vadinti manipuliacija, kai pradėjau dirbti. Tuomet vyravo viešosios nuomonės teismas, žurnalistai dirbo pagal aiškius kriterijus, daug metų to mokydavosi. Organizacijos, verslas ir paskiri žmonės susidurdavo su žiniasklaida, kartais ji būdavo priešiška, tad reikėdavo su kuo nors pasitarti. Taip atsirado viešųjų ryšių specialistai.

Šiais laikais visi šiek tiek yra komunikacijos specialistai. Socialiniai tinklai, ypač „Facebook“ pavertė mus jais, nes visi kuriame savo įvaizdį keldami retušuotas fotografijas ar parinkdami rašomus žodžius. Turime gana daug santykio su komunikacija.

Kalbant apie tai, ar viešieji ryšiai yra manipuliacija, argi nėra žmogiška rašant laišką prisistatyti geriau? Žmogiška. Ar žmogiška išsisukti iš nemalonios situacijos? Žmogiška. Visa tai ir daugiau ya komunikacijos darbas, kurį atlieka daugybė žmonių.

Tuo užsiima ir žurnalistai, nors jie turi kitokį pagrindinį tikslą. Bet dažnai ribos nyksta. Darosi vis mažiau svarbu, kas sukuria turinį – ar kompanija, ar tinklaraštininkas, ar profesionalus žurnalistas. Tačiau darbas, kuriuo aš užsiimu, visada bus reikalingas. Sau patarti sunku, ypač tada, kai situacija krizinė. Tuomet visada gali paskambinti komunikacijos specialistui ir paklausti jo nuomonės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close