captcha

Jūsų klausimas priimtas

Teigia, kad istorijoje svarbiausia ne faktai, o nuomonių įvairovė

Tik skaitydami skirtingus istorijos pasakojimus žmonės mokosi mąstyti. Todėl istorijoje svarbiausia ne faktai, o nuomonių įvairovė, interpretacijos ir išryškėjančios vertybės, LRT RADIJUI sako istorikas Alvydas Nikžentaitis. Anot jo, vargu ar yra viena istorinė tiesa, nes nė vienas jos tyrinėtojas negali išvengti žmogiško subjektyvumo.
Unsplash.com nuotr.
Unsplash.com nuotr.

Vertinant istoriją atsisakyti subjektyvumo neįmanoma

Kalbant apie istoriją, reikia įsiminti du aspektus, LRT RADIJUI sako A. Nikžentaitis. Anot jo, istorija gali būti kaip mūsų tapatybės dalis arba kaip tam tikras objektyvus reiškinys: „Jei kalbame apie istoriją kaip apie įvykius, susijusius su tam tikrais asmenimis, visada gali būti labai daug įvairių interpretacijų, daugiau ar mažiau pagrįstų. Manau, kad labai sunku pasakyti, kas ta objektyvi istorija.“

Požiūrių į istoriją, kaip tvirtina A. Nikžentaitis, gali būti visokiausių. „Nepaisant to, žinome, kiek vyksta diskusijų įvairiomis temomis, kiek daug yra istorinių kontraversijų. Vargu, ar galima sakyti, kad yra viena tiesa. Kiekvienas istorikas yra konkrečios bendruomenės žmogus. Jis turi tam tikras pažiūras, todėl istoriniai vertinimai pasižymi subjektyvumu“, – aiškina pašnekovas.

Kaip sako A. Nikžentaitis, žymus vokiečių istorikas Jornas Rusenas yra pabrėžęs, kad nėra istorinių vertinimų be tam tikrų moralinių aspektų: „Jis net reikalavo, kad istorikai, vertindami tam tikrus įvykius, prisiimtų atsakomybę ir moralinius įsipareigojimus. Čia vyrauja subjektyvumas, bet mes turime istoriją, kurią kūrė žmonės, todėl negalime atsisakyti žmogiškojo aspekto ir vertindami praeitį.“

Pasak A. Nikžentaičio, istorijoje svarbus vertybių perteikimas ir jų suvokimas. „Šiuo atveju labiau vertinu interpretuojančią istoriją, kuri iš praeities iškelia joje glūdinčias vertybes, prasmes. Faktologinės istorijos aiškinimas mums duoda mažai, nors jos išmanymas – taip pat labai svarbus“, – tikina pašnekovas.

Pamiršti praeitį – pavojinga

Rašytojas Herkus Kunčius tvirtina, kad žmonių atmintis – labai trumpa. „Mūsų atmintis dabar persikėlusi į sistemą „Google“. Žmonės nesistengia įsiminti nei faktų, nei interpretacijų. Maksimaliai jie gali įsimininti 2–3 sakinius. Turime aprašyti istoriją, nes jei neparašysim, kažkas už mus tai parašys. Ir parašys taip, kaip norės“, – teigia pašnekovas.

H. Kunčius sako pastebėjęs keistą dalyką, atsiradusį po 1990 m., iškovojus nepriklausomybę: „Ir sistema, ir žmogus pradėjo keistis. Pastarasis iš homo sovieticus tapo laisvu žmogumi ir bandyta blokuoti tą sovietinę praeitį, jos tiesiog neprisiminti. Čia slypi tam tikri pavojai, nes pamiršdami kai kuriuos dalykus mes daug prarandame ir kitaip vertiname dabartį, kitaip žvelgiame į ateitį.“

Anot A. Nikžentaičio, sovietmetis dar nėra tapęs šalta istorija, daugumai dėl to skaudu, todėl pasirenkamos įvairios strategijos, iš kurių viena ir yra bandymas užmiršti. „Norint objektyviai įvertinti istorinius įvykius, reikia distancijos. Džiaugiuosi, kad sovietologiniai tyrimai Lietuvoje plėtojasi ir juos vykdo jau visai kita karta, beveik neprisimenanti sovietmečio“, – aiškina pašnekovas.

A. Nikžentaitis tvirtina, kad augusiems sovietinėje sistemoje sunku objektyviai tai įvertinti: „Žmones veikė labai daug įvairių ir subjektyvių aplinkybių. Pavyzdžiui, apie Grūto parką yra nemažai pozityvių atsiliepimų. Taip yra dėl to, kad sovietmečiu taip manantys žmonės buvo jauni, tas laikas jiems atrodė gražus. Džiugu, kad, kalbant apie sovietmečio prisiminimą, situacija keičiasi ir greitai tai taps normalia istorija.“

Viliasi, kad vyraus nuomonių įvairovė

H. Kunčius teigia, kad retas žmogus eina pirkti istoriko disertacijos ar domisi, kas ten parašyta. „Kalbant apie istorinę atmintį, reikia galvoti ką daryti, kad informacija ir įvairios interpretacijos pasiektų kuo daugiau žmonių. Žmonės skaito ir domisi, bet ne tiek, kiek norėtume. Galbūt per vaizdą, per kiną ir kitokius dalykus būtų galima ieškoti istorinių herojų ir antiherojų“, – svarsto rašytojas.

A. Nikžentaitis sako, kad niekuomet nebus visiškai vieningo istorijos vadovėlio: „Sąjūdžio pradžioje mokytojai klausdavo to, o mes sakydavome, kad daugiau nebus laikų, kai egzistuos vienas vadovėlis. Vaikus reikės mokyti remiantis skirtingais vadovėliais ir perteikti jiems istorijos vaizdą.“

Istorikas sako manantis, kad istorijoje svarbiausia ne faktai ir jų vieningas vertinimas. „Svarbu argumentacija ir pasakojimai. Kad ir kaip kai kuriems norėtųsi, tikiuosi, kad Lietuvoje nebus antros ir vienintelės A. Šapokos istorijos. Viliuosi, kad visada bus nuomonių įvairovė, nes tai gerai. Nes tik skaitydami skirtingus istorijos vadovėlius ir skirtingus naratyvus žmonės pradeda mokytis mąstyti“, – tvirtina A. Nikžentaitis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close