captcha

Jūsų klausimas priimtas

1917 m. propagada: klastingais pridavimais vokiečių vyriausybės nieks neapgaus

Lietuva, svajodama apie nepriklausomybės atkūrimą, traukė sunkų okupacijos jungą, o rudenį, kaip visad, kildavo nesusipratimų su privalomaisiais žemės ūkio produktų pristatymais, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Ūkininkai pelno dėlei nesako teisybės. Taip neseniai pasielgė vienas ūkininkas, kuris rašė, kad jo javus sunaikinę šalčiai, kruša ir kitos nelaimės; bet ieškant pas jį rado pakavota daug javų, šiaudų ir pelų. Mes turime paakinti, kad atidavimai esti nustatomi ne per dideli ir, kad klastingais pridavimais vokiečių vyriausybės nieks neapgaus“, – taip 1917 m. „Dabartis“ aiškino, kodėl reikia atimti ūkininko išaugintą produktą.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/europeana.eu nuotr.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/europeana.eu nuotr.

Ketvirtasis Pirmojo pasaulinio karo ruduo

1917 m. antroje spalio pusėje vėl sustiprėjo mūšiai Vakarų Europoje. Dar viena karo naujiena – į Europos karo teatrą pagaliau atvyko pirmieji JAV kariai. Apie į Prancūziją atvykusius karius rašo „Dabartis“:

„Pirmasis valdiškas amerikonų korpuso pranešimas. Korpusas tebesilavina, idant paskui galėtų mokinti sekančius korpusus. Dabar jie kartu su išmėgintais karo prancūzų batalionais viename ramiame fronto rajone atvyko į apkasus... Amerikonų kareiviai iš lengvo pratinasi gyventi šaulių apkasuose.“

Didžiojo karo mastai stebina savo dydžiu. Bostono „Keleivis“ skelbia JAV karo ministerijos skaičiavimus apie kare dalyvaujančių karių skaičius:

„Dabar Europos karėje yra ne mažiau kaip 38 milijonai vyrų. Po ginklu 27 milijonai kareivių yra sąjungininkų pusėje, o 10 milijonų teutonų pusėj. Prie šito da nepriguli jūrių spėkos, kurios taipgi sudaro keletą milijonų žmonių.“ 

Kai Flandrijoje vis dar tęsėsi sunkūs poziciniai apkasų mūšiai, Italijoje karo eiga stipriai pakito. Ypač aršūs mūšiai įsiplieskė Italijos šiaurės rytuose – Goricijos provincijoje. Čia pakrikusią Italijos kariuomenę puolė jungtiniai vokiečių-austrų daliniai. Bostone leistas „Keleivis“ praneša:

„Vokiečiai su austrais muša italus

Teutonai paėmė Goriciją... Italų armija baimės apimta bėga... Sulyg vėliausių oficialių Berlyno žinių 100 tūkstančių italų likos paimta nelaisvėn ir be to da į austrų-vokiečių rankas papuolė 700 pabūklų...

Italų ambasada Vašingtone pranešė... kad jeigu italai nesulaikys teutonų puolimo prie Taljamento upės, tai karas bus sąjungininkų pralaimėtas... Jei Italija tuojau negauna nuo sąjungininkų pabūklų, kurie jai būtinai reikalingi, tai karas tuojau pasibaigs.“

Vilniuje leista „Dabartis“ skelbia:

„Apgalėjimas Italijoje – didžiausias šiame kare.

Berlynas, lapkričio 1 diena.

Jo Didenybė Kaizeris paliepė, kad lapkričio 1 dieną Prūsuose ir Elzase bei Lotaringijoje pasipuoštų vėliavomis ir šaudytų pergalę.“

Apie tai, kad padėtis Italijoje buvo tikrai labai rimta, liudija ir pranešimas iš Romos, kuri perspausdino lapkričio 3 d. „Dziennik Wilenski“:

„Venecija, patekusi į karo zonos ruožą, paskelbta laisvu miestu, kad susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, būtų apsaugotos nuo sunaikinimo neįkainojamos miesto meno vertybės. Sekmadienio vakarą vyriausybė išsiuntė šį pranešimą į visų šalių konsulatus.“ 

Kanclerio atsistatydinimas ir Lenkijos Regentų tarybos inauguracija

Vokietijos, o kartu  ir visos Europos spauda jau visa savaitė svarstė, kas pakeis atsistatydinusį kanclerį Georgą Michaelį. Pagaliau lapkričio 1 d. kaizeris paskyrė naujuoju Vokietijos kancleriu Bavarijos ministrą pirmininką grafą Georgą fon Hertlingą. „Dabartis“ rašo:

„Jis turi 74 metus amžiaus ir yra Bavarijos, ne Prūsų žemės valdinys... Grafas Hertlingas jau daug metų stovi pirmojoje politinio Vokietijos gyvenimo vietoje. Hertlingas yra geras katalikas ir pamaldus žmogus. Bet šalia to jam rūpėjo ir politiniai Vokietijos katalikų reikalai...

Tas dalykas, kad jisai yra tos pačios tikybos žmogus kaip ir lietuviai, galima tikėtis lietuvių  ištikimybės prieš naująjį Vokietijos kanclerį, kuris juk turės progos tarti svarbų žodį Lietuvos reikalų klausime.“

Kitas svarbus šios savaitės įvykis – Lenkijos Regentų tarybos inauguracija Varšuvoje. „Dziennik Wilenski“ inauguracijos aprašymui skiria beveik visą spalio 30 d. numerį. Inauguracija vyko spalio 27 d. Varšuvos širdyje prie Karaliaus rūmų.

„Dziennik Wilenski“ aprašo įvykį su dideliu patosu: „Sostinė gyventojai šeštadienį išgyveno istorinės reikšmės įvykį. Prie Karaliaus rūmų pranešta apie naują Lenkijos valstybės kūrimo etapą.

Varšuva, nors nebuvo jokio skelbimo apie elgesio reikalavimus, patriotiniu instinktu suvokė momento svarbą ir šeštadienį pavertė šventine diena.“

Inauguracinės iškilmės tęsėsi beveik visą dieną, minios rikiavosi nuo Karaliaus aikštės iki Šv. Jono katedros, kur buvo laikytos šventos mišios. Grįžtant po mišių į Karalių rūmus:

„Karaliaus rūmų aikštėje tūkstančiai lenkų ir lenkių šaukia: „Tegyvuoja Lenkija. Vivat“... Rūmų kieme pasirodžius Regentų Tarybai orkestras užgroja „Jeszcze Polska nie zginiela...“... Apie pusę trijų popiet po ceremonijos rūmuose, Krokuvos priemiesčio ir Novy Sviat gatvėmis žygiavo lenkų kariuomenės daliniai ir ulonai. Kareiviai žygiavo lydimi karinių ir milicijos orkestrų. Pakeliui juos sveikino jaunimas ir vyresni žmonės.“

Okupacinės valdžios potvarkių ir draudimų logiką sunku suprasti

O Vilniuje giedoti Lenkijos himną draudė Vilniaus miesto viršininko įsakas. „Dziennik Wilenski“ kviesdamas žiūrovus į „Liutnios“ salėje rodomą patriotinį Vladislavo Liudviko Ančyco  vaidinimą „Kosciuška prie Raclovicų“, perspėja: „Liutnios“ valdyba praneša žiūrovams, kad miesto viršininko spalio 16 dienos įsaku... publikai giedoti Lenkijos himną vaidinimo „Kosciuška prie Raclovicų“ metu yra griežtai draudžiama.“

Okupacinės valdžios potvarkių ir draudimų logiką sunku suprasti. Štai ką apie lietuvių vakarą Kaune spalio 28 d. rašo okupacinės valdžios „Dabartis“:

„Po ilgo laiko Kaune... sulaukėme lietuvių koncerto. Vakarą surengė Lietuvių Katalikių Moterų Draugija. Pasakysime tuojau pradžioj, vakaras pavyko visais žvilgsniais labai gerai; geriau gal negu kas iš rengėjų buvo pamanęs.

Iš viso ko matyti, kaip žmones išsiilgę savos muzikos, kaip kiekvienas trokšta tautiškos dailės šaltinyje pasisemti pakilusio ūpo ir naujų jėgų kasdieniniam gyvenimui. Užtai ir salė žmonių grūsta buvo prigrūsta...

Koncertas prasidėjo tautiškuoju himnu, kurį visi svečiai ir namiškiai išklausė stovėdami. Iniciatyvą atsistoti, sakoma, reikia uždėkoti gerbiamai poniai dr. Šliūpienei, ne visai tas buvo visiems savimi suprantama, kad ir karo metu šitas savo tautybės pagerbimas galėtų būti nekliudomas. Pilnai ir galingai suskambo Lietuvių himnas, klausytojams širdysna smego gaida ir žodžiai.“  

Nesusipratimai su privalomaisiais žemės ūkio produktų pristatymais

Lietuva, svajodama apie nepriklausomybės atkūrimą, traukė sunkų okupacijos jungą. Kaip visad rudenį kildavo nesusipratimų su privalomaisiais žemės ūkio produktų pristatymais. Vokiečių propagandos mašina veikė nekliūdama, ir štai kaip „Dabartyje“ aiškinama apie privalomuosius pristatymus:

„Esti atsitikimų, kad ūkininkai, pristatę kai kuriuos gaminius, neateina atsiimti už juos pinigų. Pasirodo, kad jie mano, jog už tuos daiktus, kuriuos priverčia pristatyti, nemoka. Tai paklaida. Už atiduotus gaminius moka atatinkamomis kainomis. Niekas ūkininko negali priversti bent ką padovanoti. Prievarta atiduoti verčia todėl, kad įgytas tokiu būdu maistas galima būtų padalinti žemesnėmis kainomis. Kita vertus, vis dauginasi ūkininkų prašymai, kad sumažintų atiduotinąją jų dalį. Arčiau įsižiūrėjus matyti, ypač iš prašymų...“

Toliau eina puikus demagogijos pasažas, paaiškinantis, kodėl reikia atimti ūkininko išaugintą produktą:

„Ūkininkai pelno dėlei nesako teisybės. Taip neseniai pasielgė vienas ūkininkas, kuris rašė, kad jo javus sunaikinę šalčiai, kruša ir kitos nelaimės; bet ieškant pas jį rado pakavota daug javų, šiaudų ir pelų...

Mes turime paakinti, kad atidavimai esti nustatomi ne per dideli ir, kad klastingais pridavimais vokiečių vyriausybės nieks neapgaus.“

Valstiečiai įvairiais būdais stengdavosi gudrauti su privalomaisiais maisto produktų pristatymais. Vieną tokį atvejį aprašo ta pati „Dabartis“:

„Misingė svieste. Kalvarija (Marijampolės apskr.). Aplamai dabar ūkininkai jau yra apsipratę, jog reikia pristatyti ūkio gaminių vyresnybei ir tatai daro be prievartos. Tiktai šen bei ten vienas-kitas dar bando išsivangstyti. Mykolas Skaistelė, neapsimastęs, ką gali pelnyti nepristatydamas, sugalvojo štai ką: į sviestą, kuris reikėjo pristatyti vyresnybei, jisai įkišo gabalą misingės ir manė tokiu būdu apgausiąs vyriausybę. Marijampolės taikos teismas dabar jam davė progos tris savaites kalėjime apgalvoti savo klaidą, jog jojo apsivertimas buvo netikęs. Be to, jisai turės dar užsimokėti aukštokas teismo ir kalėjimo išlaidas.“  

Maisto problemos okupuotose miestuose valdžiai kėlė galvos skausmą

O štai dar vienas okupantų demagogijos pavyzdys bandant paaiškinti aukštas maisto produktų kainas miestuose:

„Parduokite tiktai mugėje. Mugės dienomis matyti daug miestiečių išvažiuojant iš miesto pasitikti ūkininkų, kad kelyje nupirkus jų gaminius... Retas ūkininkas teatsispiria prieš tokius pirkikus ir parduoda savo gaminius kelyje arba atgabena miestan stačiai į namus ir tos prekės jau nė matyti nemato mugės. Pirkliauti už miesto arba kelyje, važiuojant į miestą yra uždrausta. O bausmę užtat dažniausia turi sumokėti ūkininkas, kurį užklumpa parduodant... Tokis pardavinėjimas labai kenkia visiems gyventojams. Mugė yra tam, kad tenai kiekvienas pardavinėtų savo gaminius, ypač valgomus... Jeigu tų prekių neatgabena į mugę ir parduoda kelyje keliems akiplėšoms, tai visuomenė jų negauna. Tie begėdžiai, supirkę prekes, paskui jas pardavinėja aukštomis kainomis. Neatgabenant prekių mugėn, brangsta visoki daiktai.“ 

Maisto problemos okupuotose miestuose kėlė daug galvos skausmo valdžiai, todėl apie įvairias galimybes įsigyti maisto buvo rašoma vos ne pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. „Dabartis“:

„Maisto padalijimas Kaune. Per maisto sandėlius dabar išduos gyventojams bulvių iki metų pabaigos. Duos po 300 gramų dienai galvai ir kad kiekviena žmogysta gaus dar pusantro rusiško svaro...

Šiomis dienomis Vilniun atvyksta daugybė vagonų su bulvėmis... Šįmet bulvių yra užderėję gausiai ir jos yra geros... tai ir po lapkričio 1 dienos išduos 300 gramų bulvių dienai kiekvienam asmeniui.“

Vienas svarbiausių uždavinių – įveikti ekonominę suirutę

Ekonominė Lietuvos suirutė ir jos įveikimas laukiančių darbų akivaizdoje buvo vienas svarbiausių Lietuvos Tarybos uždavinių. Taryba oficialiu raštu kreipėsi į karinės okupacinės valdžios viršininką su prašymu rudenį nevykdyti arklių rekvizicijos:

„Lietuvos Tarybos pirmininkai... yra per Vilniaus vyriausybę padavę vyriausiajam rytų vadui Bavarijos princui Leopoldui raštą, kame prašo, kad šį rudenį Lietuvoje neimtų arklių.“

Lietuvos Taryba vis dar susidurdavo su bandymais savaip interpretuoti jos rezoliucijas. Dezinformacija būdavo skleidžiama per vietos laikraščius. Spalio 30 d. „Lietuvos aide“ išspausdinta štai tokia žinutė:

„Dėl tariamosios Lietuvos Tarybos rezoliucijos. Vietiniuose laikraščiuose neseniai buvo paskelbta žinia iš Kauno lietuvių susirinkimo spalio 21 d., kur tarp kita ko buvo pranešta, jog Lietuvos Taryba esanti padariusi tokią rezoliuciją:

Jeigu vokiečiai dar prieš taiką paskelbtų Lietuvą nepriklausoma, tai Lietuvos Taryba randa per reikalinga Lietuvos steigiamajam susirinkimui pasiūlyti būtinai dėtis su Vokietija.

Mums yra tikrą tikriausiai žinoma, jog Lietuvos ateities klausime Lietuvos Taryba šalia tos, kuri buvo Konferencijos nutarta, nėra dariusi jokios kitos rezoliucijos.“

Lietuvos Taryba tęsė informacinę veiklą apie Vilniaus konferencijos nutarimus. „Lietuvos aidas“ praneš apie lietuvių susirinkimą Švenčionyse:

„Švenčionių miesto mokykloje buvo lietuvių susirinkimas. Žmonių buvo susirinkę apie 200... Susirikimas prasidėjo Lietuvos himnu.

Gražu ir malonu buvo klausyti, kada iš šimto krūtinių jausmingai veržėsi užžavėti balsai „Lietuva, Tėvyne mūsų...“.... Apie Lietuvos atgijimo ženklą papasakojo Valiulis. Kalbėjo jis apie Lietuvių konferenciją, jos darbus, minėdamas, jog lietuvių klausimas dabar jau yra iškilęs beveik visose valstybėse.

Susirinkimas pasibaigė tautinėmis dainomis. Visi buvo didžiai patenkinti susirinkimu... Lai Švenčionių pavyzdžiu paseka ir kitos parapijos, ypačiai sulenkėjusios.“ 

Informacinį, politinį ir ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis stiprinimo darbą Lietuvos Tarybos nariai dirbo ne tik krašto viduje, bet ir užsienyje. Štai spalio 30 d. „Lietuvos aidas“ išspausdino trumpą žinutę: „Lietuvos Tarybos nariai A. Smetona, S. Kairys ir J. Šaulys iš Vilniaus spalių 27 d. išvažiavo lietuvių reikalais į užsienius.“

„Dziennik Wilenski“, komentuodamas lietuviško laikraščio žinutę, nuo savęs prideda: „Politinė kelionė... Lietuvių Tarybos nariai... išvyko į užsienį lietuvių reikalais.“

Lietuvos Tarybos delegacija išvyko į Šveicariją. Čia lapkričio 2–10 d. vyko Antroji Berno lietuvių konferencija. Tai išties buvo polinio pobūdžio konferencija. Joje buvo kur kas daugiau dalyvių nei antrojoje Stokholmo konferencijoje. Berno konferencijos dienotvarkė taip pat buvo labai plati ir apėmė visas pasaulio lietuvių bendruomenei iškilusias valstybingumo atstatymo problemas. Svarbiausi svarstyti klausimai – Lietuvos valstybingumo atkūrimas, būsimos valstybės sienos, santykiai su Lietuvoje gyvenančiomis mažumomis, nepriklausomybės siekių įgyvendinimo strategija ir taktika, valstybės santvarka, šalies ekonominė būklė ir kita.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...