captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Čerškutė: du (auto)biografiniai pasakojimai apie Europos ir gyvenimo pinkles (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ apžvelgia dvi knygas: Elias Canetti „Fakelas ausyje“ ir Sonios Purnell „Clementine Churchill: Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Neretai sakoma, kad knygų skaitytojus galima skirstyti į dvi grupes: tuos, kurie skaito tik grožinę literatūrą ir tuos, kurie domisi tik dokumentine, fakto literatūra. Šiandien pristatysimos knygos pamalonins pastaruosius, kita vertus, tikrai nenuvils ir tų, kurie mėgsta fikcijas ir gerus romanus. Juk dažnai tikras gyvenimas būna šimtąsyk įdomesnis už patį vaizdingiausią romaną, kaip autobiografijos ir biografijos pagavesnės ir paveikesnės už išgalvotus likimo vingius.

Elias Canetti „Fakelas ausyje“

Rašytoją ir mąstytoją, Nobelio premijos laureatą Elias Canetti galima drąsiai laikyti tikru europiečiu. Gimęs Bulgarijoje, Ispanijos žydų šeimoje, visą gyvenimą E. Canetti praleido svarbiausiuose Europos miestuose – Vienoje, Berlyne, Londone, Ciūriche. Visi jie sutviska ir antrajame autobiografinės trilogijos tome „Fakelas ausyje“ (iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, išleido leidykla „Sofoklis“). Šis tomas pratęsia 2010 m. lietuviškai išleistą pirmąją autobiografinę knygą „Išgelbėtas liežuvis“ ir įsiterpia prieš 2002 m. lietuviškai publikuotą paskutinįjį tomą „Susižvalgymai“ (keista naujo tūkstantmečio pradžios leidybinė praktika, achronologiškai ištikusi ne tik šią E. Canetti trilogiją).

„Fakelas ausyje“, kaip ir nurodo paantraštė – gyvenimo istorija 1921–1931 – apima dešimt E. Canetti gyvenimo metų. Šis dešimtmetis, tapęs pereinamuoju tarpukario laikotarpiu Europos ir pasaulio istorijoje, E. Canetti atsiminimuose virsta įdėmiais ir nuosekliais savojo gyvenimo fiksavimais, kurie dalijami į penkis skyrius ir tris vokiečiakalbius miestus: Frankfurtą, Vieną ir Berlyną.

Kaipsyk Berlyno epizodo pabaigoje, knygai stipriai persiritus antron pusėn E. Canetti skaitytojui įduoda skaitymo raktą: „Kitaip nei daugelis, ypač tie, kuriuos pakirto daugžodžiaujanti psichologija, nemanau, kad atmintį reikia spausti, kamuoti, engti ar veikti gerai apskaičiuotomis vilionėmis, aš lenkiuosi atminčiai, kiekvieno žmogaus atminčiai. Noriu, kad ji liktų nesužalota, kaip dera žmogui, egzistuojančiam dėl savo laisvės, ir neslepiu pasidygėjimo tais, kurie leidžia sau tol daryti chirurgines intervencijas, kol ji supanašėja su visų kitų atmintimi. Teoperuoja jie kiek užsigeidę – nosis, lūpas, ausis, odą, plaukus, teįstato prireikus kitos spalvos akis ar svetimas širdis, paplaksiančias dar metelius kitus, tegul čiupinėja, ramsto, gludina, lygina, bet atmintį tepalieka ramybėje.“

Būtent šis taikus ir ramus santykis su atmintimi paaiškina, kodėl vėlyvosios paauglystės ir ankstyvos jaunystės metų, to kasdienio pokario europiečio gyvenimo rekonstrukcijai E. Canetti leidžia plėtotis natūraliai ir kodėl atmintis tankiai įpuola į pernelyg smulkų nebesančio gyvenimo atkūrimą, išsamias sutiktų charakterių ekspozicijas ir į nuobodokų detalių sangrūdas. Tenka prisipažinti, kad pirmąjį skyrių, pasakojantį E. Canetti šeimos gyvenimą Frankfurto „Šarlotės“ pensione tiesiogine ta žodžio prasme išvargau. Jį skaitydama, nesąmoningai E. Canetti tekstą lyginau su man asmeniškai vienu geriausių tą patį Europos laiką išsaugojusių tekstų – Stefano Zweigo autobiografine knyga „Vakarykštis pasaulis“. Vienas svarbiausių skirtumų, atskiriančių E. Canetti ir S. Zweigo tekstus, vienijamus tarsi tos pačios kultūros ir kalbos, yra santykis su praeitimi, tad neišvengiamai ir su savimi praeityje. „Vakaryščio pasaulio“ įvadą S. Zweigas pradeda sakiniu: „Niekada nemaniau, jog esu tokia iškili asmenybė, kad man rūpėtų papasakoti savo gyvenimą kitiems.“ Žinoma, toks manieringas kuklumas kelia šypsnį, kita vertus, jis paaiškina ir S. Zweigo išeities poziciją, kuri fiksuojama knygos paantraštėje – europiečio prisiminimai. Tad taip, ši knyga yra apie praėjusią klestinčią Europą, apie kultūros centru buvusią fin de siècle Vieną, apie visą nuostabią ir galingą S. Zweigo kartą, kurios vaizdinys persmelktas meilės, nostalgijos ir jautrumo. Skaitant atrodo, kad paties S. Zweigo jo atsiminimuose yra itin mažai, žymiai daugiau tuomečio gyvenimo, jo alsavimo, kontekstų, madų ir aktualijų.

E. Canetti gyvenimo istorijoje viskas atvirkščiai – centre jis pats, jo išgyvenimai ir augimo kelias, o tuometės aktualijos ir gyvenamasis kontekstas brėžiamas tarsi punktyru, tiek, kiek jo reikia asmeniniams gyvenimo įvykiams iliustruoti ar scenografijai sukurti. Esminę skirtį čia kuria ir tai, kad S. Zweigo tekstas rašytas jau brandaus ir patyrusio rašytojo, meistriškai valdančio kalbą ir jos priemones. Skaitant E. Canetti, atrodo, kad jis, atkurdamas savo jaunystę po penkiasdešimt penkerių metų, sykiu atkuria ir anuometį save su jam būdingomis laikysenomis, mintimis ir netgi kalba. Patyręs ir gyvenimą nugyvenęs žmogus pasislenka į šalį užleisdamas vietą aistringam, iš šeimos pinklių bandančiam išsilaisvinti ir savąjį kelią atrasti jaunuoliui, kuris būdamas septyniolikos ištaria „nemėgau eiti prie žmonių aplinkkeliais“. Tad jis ir eina tiesiai, bet įdėmiai, fiksuodamas visus ir viską, o ypač ryškindamas žmogiškąjį matmenį, tampantį svarbiausia atsiminimų ašimi. Kas aš esu ir kokie aplink mane žmonės? Tai veikiausiai svarbiausi šio autobiografinio E. Canetti tomo klausimai. Juos narstant sykiais sutviska ir kultūrinė to meto atmosfera, ypač Vienos nuotaikos ir laikysenos, kurios apibendrinamos vienu vardu – Karlas Krausas, kurį E. Canetti laiko Vienos intelektualų ideologu ir svarbiausiu jo paties laikysenų ir minčių architektu. Būtent jam, vienam ryškiausių Vienos kultūrinių veikėjų, beveik keturis dešimtmečius leidusiam ir kūrusiam satyrinį žurnalą „Fakelas“ taip grakščiai knygos pavadinimu „Fakelas ausyje“ nusilenkia pats E. Canetti. Išdrįsęs autobiografijoje paminėti ir tai, kad „Fakelą“ jam buvo sunku skaityti, nes „pokštams nejaučiau jokios simpatijos“, E. Canetti pabrėžia, kad nuo Krauso viešų paskaitų buvo visiškai priklausomas, kaip ir didžioji dalis Vienos inteligentijos. (Veikiausiai čia galėtų slypėti ir atsakymas į klausimą, kodėl sunku išsyk simpatizuoti E. Canetti tekstui, todėl, kad jame nėra nei lašelio ironijos ir bent menkiausios galimo pokšto perspektyvos.)

Grįžtant prie kultūrinio tviskesio ir šurmulio, jam knygoje atstovauja 1928-ųjų vasaros Berlynas, kuriame vieši E. Canetti, savo atsiminimuose įrašantis: „Kas yra spindesio metas? Tai metas, kai daugybė didžių vardų gyvuoja greta ir, nors grumiasi tarp savęs, bet vienas kito neslopina. Svarbu, kad jie kasdien, nuolat susiliestų, susidurtų, spindesys tai pakenčia, negęsta.“ Būtent šis svarbiausių tuometės Veimaro kultūros vardų ir herojų (vien ko vertas Bertoldo Brechto paveikslas!) ir idėjų permelktas Berlyno vaizdinys pagyvina rimtąją knygos pusę, kurios svarbiausias dėmuo – garsiojo E. Canetti veikalo „Masė ir valdžia“ ištakos, nulemtos vieno vaizdinio ir išaugusios į daugiau nei tris dešimtmečius trukusius svarstymus apie masę ir jos prigimtį.

„Vaizdai yra tinklai, visa, kas juose pasirodo, – patvarus laimikis.“ – rašo E. Canetti ir paskutiniajame knygos skyriuje tarsi iliustruoja, kaip vaizdų laimikis leido atsirasti jo pirmam ir vieninteliam romanui „Apakinimas“ („Die Blendung“), kuris lietuvių kalba išleistas pavadinimu „Apakimas“, ir tai, kaip rodo net keli „Fakelo ausyje“ skyriai, ir kaip tiksliai pastebi vertėja Austėja Merkevičiūtė, nėra tikslu, nes taip išnyksta daugybė E. Canetti svarbių aliuzijų ir dingsta reikšminga apakinimo simbolika.

Sonia Purnell „Clementine Churchill: Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“

Britų politikos apžvalgininkė ir biografė Sonia Purnell savo knygą „Clementine Churchill: Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“ (iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, leidykla „Tyto alba“) pradeda kinematografišku, idealiai geram filmui ar serialui  pritinkančiu epizodu: „Vėlyvą 1944 m. birželio 5-osios, pirmadienio, vakarą Clementine Churchill įžengė į Žemėlapių kabinetą ministro pirmininko rezidencijoje Dauningo gatvėje; duris saugoję Karališkojo jūrų laivyno sargybiniai nė neketino jos sulaikyti. Vilkėdama elegantišką šilkinį chalatą, dengiantį jos naktinius, vis dar kruopščiai padažytu veidu, ji atrodė nepriekaištingai ir kaip visada rami.“ Būtent šis tuo laiku vieno svarbiausių pasaulyje žmonių – Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Winstono Churchillio žmonos epizodinis ramybės portretas tarsi duoda toną visam S. Purnell pasakojimui, kuris gyvas, įtraukiantis ir be galo įdomus. Jį skaitant prieš akis veriasi didžiulis, daugiau nei pusę amžiaus aprėpiantis gyvenimas, ne tik su žmogiškosiomis silpnybėmis, nuoskaudomis, viltimis, bet ir visuomenės taisyklėmis,  aukščiausio lygio politiniais žaidimais.

Knygos pradžioje autorė konstatuoja, kad Winstono Churchillio žmonos ir svarbiausios bei artimiausios jo patarėjos Clementine vaidmuo niekada deramai nebuvo įvertintas, o po jos mirties ir iš viso pamirštas, ir tai, pasak S. Purnell, regisi, neteisinga, turint minty, kad Winstonas Churchillis yra vienas plačiausiai aprašytų visų laikų politinių ir istorinių veikėjų, kurio sėkmės, karjeros ir didžiulio indėlio į pasaulio istoriją nebūtų be jo užnugariu, uostu ir uola buvusios žmonos Clementine. Ji, panašiai kaip XXI amžiaus Šerlokas Holmsas, invented the job – pati sukūrė sau vaidmenį, ji buvo veikli ir įtakinga pirmoji ledi, pirmoji aktyviai ir matomai prisidėjusi prie vyro darbo vyriausybėje. (Kita tokia aktyvi per visą XX a. britų politikoje tebuvo Cherie Blair).

S. Purnell savo pasakojimą, tiksliai grindžiamą istorine medžiaga, šaltiniais, artimųjų liudijimais, dėlioja kruopščiai chronologiškai ir ne kaip nuobodžią ir nykią biografiją, o kaip gerą istorinį ir psichologinį romaną, sykiais krypstantį net link nuotykinio (Winstono ūmūs poelgiai) ar nerimo kupino pasakojimo – visą gyvenimą Churchillių porą lydėjusi finansinė įtampa ir noras, ypač Winstono, gyventi prabangiai keliauja per visą storą knygą, o šią nuolatinę ir gyvenimą temdžiusią finansinio žlugimo perspektyvą autorė neretai mažina smagiomis ir šmaikščiomis kasdienio Churchillių gyvenimo detalėmis, kad ir istorija apie šviesiai rausvus šilko apatinius.

Skaitant šią knygą, it ryškinant fotografiją, pamažėle ima ryškėti svarbiausioji jos žinia – Winstonas tam tikra prasme buvo asmeninis Clemetine’s projektas, o judviejų siekis Winstonui tapti ministru pirmininku – vienas iš svarbiausių gyvenimo variklių. Be jokios abejonės, yra prirašyta daugybė biografijų apie Winstoną Churchillį, jo frazės ir taktikos nuolat lakioja internetuose, tačiau turbūt tokio tikro ir gyvo, žmoną mylinčio Winstono, koks jis rodomas šioje knygoje, man dar neteko sutikti nė vienoje jo biografijoje.

Tai tikra ir gera knyga ta prasme, kad joje, kaip dera pagal visus geros biografijos bruožus, atkuriamas ne tik visas žmogaus gyvenimas (su visais džiaugsmais ir liūdesiais, pokštais ir isterijomis), bet ir to meto istorinis, visuomeninis, kultūrinis kontekstas, kuriame ryškiausiai tviska politinė arena ir Winstono Churchillio politinė karjera. Kaip ne kartą knygoje pabrėžia S. Purnell ir jos cituojami autoriai, be Clementine „Winstono Churchillio ir pasaulio istorija būtų visiškai kitokia“. Tą galiausiai, pasitraukęs nuo pasaulio politinės scenos, pripažino ir pats Winstonas – jis tikrai nebūtų tiek daug pasiekęs be nepalaužiamo savo žmonos tikėjimo ir jos patarimų. Galiausiai, Clementine buvo žmogiškasis Winstono Churchillio vyriausybės veidas, toks reikalingas žmonėms sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais. Ji vienintelė savo ramiu ir kantriu tonu gebėdavo nuraminti Chruchillio politinį nepastovumą. Clementine nuolat palaikė savo vyrą, net ir pačiomis juodžiausiomis akimirkomis, dažnai atkreipdavo dėmesį į jo klaidas ir jam nepritinkantį arba ateityje pakenksiantį elgesį (tą, beje, gebėjo tik viena daryti): „Jeigu Clementine nebūtų padėjusi Winstonui nešti jam skirtos naštos, vargu ar jis būtų tapęs milžinu, vedusiu Britaniją į beveik neįmanomą pergalę prieš tironiją. O norint suvaldyti žmogų, kurį Attlee apibūdino kaip „pusiau genijų, pusiau avigalvį“, reikėjo išties genialių gebėjimų.“

Tarp daugybėje knygoje atskleidžiamų pirmosios ledi veiklos barų ir vaidmenų – aktyvi sufražistė, moterų teisių kūrėja ir gynėja, visuomenės įkvėpėja – skaudžiai ryškūs ir vienas kitam prieštaraujantys šeiminiai vaidmenys. Kaip mylinti žmona ji beveik visą laiką buvo užsiėmusi ne savo vaikų auklėjimu, dėl ko senatvėje tiek ji, tiek Winstonas nuolatos graužėsi, o, kaip sakoma knygoje, „Winstono gelbėjimu nuo jo paties.“ Churchillis buvo nekantrus ir reiklus kaip vaikas, todėl jam elgiantis kaip vaikui, Clementine jautė pareigą „atlikti atsakingojo suaugusiojo vaidmenį.“

Pasakodama nepastovų ir pagal politinės švytuoklės principus banguojantį Clementine ir Winstono Churchillių gyvenimą, S. Purnell aprėpia visus svarbiausios jo dėmenis: nuo meilės iki detalios santuokos anatomijos su visais kivirčais, nesibaigiančiomis atostogomis ir net noru išsiskirti, nuo nepriekaištingo svetingumo ir viešosios laikysenos iki nesugebėjimo gyventi privataus gyvenimo, nuo skaudaus išstūmimo iš politinės arenos iki vieno svarbiausių pasaulio žmonių. S. Purnell labai įtaigiai atskleidžia, kaip Winstonui Churchilliui pavyko dar 1936 m. numatyti Hitlerio grėsmę ir nebūnant valdžioje aktyviai telkti aplink save žmones bei kurti ne tik Britanijos, bet ir Europos pasipriešinimo nacizmui centrą. Ir nors tuo metu dauguma žmonių „mieliau klausėsi to, ką Hitleris kalbėjo apie taiką, o ne to, ką Churchillis sakė apie karą“, vis tik, kaip parodė istorija, Churchillio būta pranašiškai teisaus.

S. Purnell knyga apie pirmosios ledi Clementine’s Chruchill gyvenimą ir karus – tai puikus ir gerai, išmintingai, šmaikščiai ir gyvybingai parašytas liudijimas, ką gali sukurti moters ir vyro meilė, kokį vaidmenį vaidina moterų ištvermė ir stiprybė, koks svarbus ir būtinas tarpininkės vaidmuo ir ką reiškia būti pilkąja kardinole, kaip žmones gali įkvėpti arba nuvilti žodžiai, kaip kandžios pastabos, perfekcionizmas ir sąmojis bei aistra geba įskelti viltį, drąsą ir norą eiti pirmyn. Clementine nebuvo gimusi vaidmeniui, kurį jai sukūrė istorija, bet ji, kaip gera ir prityrusi aktorė, tą vaidmenį suvaidino praktiškai tobulai. Todėl ir knyga apie ją yra vienas įdomesnių pastarojo meto skaitinių, smagiai nušluostantis nosį kai kuriems romanams.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...