captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Makejevas: rašantiems dainas sunku ištrūkti iš A. Mamontovo įtakos

Visi galvoja, kad A. Mamontovo dainų tekstai labai dvasingi, todėl jauni kūrėjai pasižymi perdėtu rimtumu ir negali ištrūkti iš šios įtakos. Taip LRT RADIJUI sako dainininkas ir rašytojas Aleksandras Makejevas. Anot jo, muzikoje ir literatūroje trūksta ironijos, o pašiepti dainose galima viską – ir skausmą, ir mirtį.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Jei koks nors užsienietis paklaustų jūsų, ką veikiate gyvenime, ką atsakytumėte?

– Kartais į koncertus iš tiesų užklysta užsieniečiai, tuomet jiems sakau, kad aš esu folk singer and writer (folk muzikos atlikėjas ir rašytojas).

Folk singer? Tai visgi kildinate save iš senosios tradicijos?

– Mes asocijuojame folk muziką su kapelomis. Folk yra liaudies muzika, o liaudis – visa tauta. Tai reiškia, kad dainuoji žmonėms. Lietuviškai folk singer turėtų skambėti kaip dainius. Labai nemėgstu keistų pavadinimų, pavyzdžiui, dainuojamosios poezijos atlikėjas. Pirmiausia, aš nerašau poezijos, tai yra dainų tekstai. Yra puikus lietuviškas žodis – dainius. Toks ir esu, ir dabar dar rašytojėlis.

– Naujasis jūsų albumas vadinasi „Vienas, kitas, trečias“. Kodėl taip?

– Į jį sudėtos nuo 2014 m. rašytos dainos. Nepavyksta leisti albumo kasmet. Šiame yra tarsi trys mano veidai. Jame ir vadinamosios folk dainos, ir roko dainos, ir sukurtos projekto su Lietuvos kariuomenės orkestru metu. Taigi albume – trys skirtingi skambesiai.

– Tačiau esate išleidęs tikrai nemažai albumų, daugiau nei dešimt.

– Taip, nes tai mano pagrindinis gyvenimo darbas. Aš kuriu, rašau tekstus tiek sau, tiek kitiems. Dažnai tekstų prašo popmuzikos atlikėjai. Galiu laviruoti tarp daugelio stilių ir nesunkiai sukurti dainą, jei man pasako aiškius kriterijus.

– Klausytojai geriausiai atsimena šlageriais tapusias dainas, kurios nėra rimtoji jūsų kūryba. Žvelgiant į kontekstą, koks yra naujasis albumas?

– Čia vėl esu aš. Jame nėra nepadorybių, ką visi dažnai tikisi išgirsti koncertuose. Tačiau taip, aš nevynioju žodžių į vatą. Tikri gerbėjai laukia naujų dainų, kad išgirstų kažką naujo. Visgi dauguma žino mane dėl šlagerių, tai visų atlikėjų bėda.

Jau praėjo 26 metai nuo pirmos parašytos dainos. Dažniausiai visi nori išgirsti tuos šlagerius iš ankstesnių albumų. Vėliau vis tiek save realizuoji, rašai dainas, jos skamba tam, kad tavęs nepamirštų. Visada turėjau problemą, kad nesu radijo žmogus. Man buvo priklijuota neformato etiketė, taip ir liko.

– Ar bandote kovoti su ta nelabai rimta etikete?

– Kažkada atrodė verta kovoti, bet vėliau supratau, kad yra kaip yra.

– Ar jums svarbus sarkazmas ir ironija? Atrodo, kad stengiatės to įdėti į dainas?

– Taip. Mano dainose nemažai ir mirties tematikos, kurią pašiepiu. Daugeliui žmonių mirtis – didžiausia baimė. Bet aš bandau su jos tema žaisti, kaip dainoje „Nužudyk mane miegantį“. Dainose yra ir skausmo, bet taip pat stengiuosi jį pašiepti.

– Atrodo, kad dangstotės už ironijos kaukės.

– Man jos trūksta. Tiek muzikoje, tiek literatūroje. Tai pastebiu ir jaunų atlikėjų dainose, kurias man atsiunčia, kad įvertinčiau. Visada sakau, kad nereikia to monumentalizmo. Jis padaręs itin didelę įtaką. Visi galvoja, kad Andriaus Mamontovo tekstai labai dvasingi.

Neneigiu, kad yra gerų jo tekstų, jis didis žmogus, kurį gerbiu. Tačiau rašantiems tekstus labai sunku ištrūkti iš A. Mamontovo įtakos ir perdėto rimtumo. Ir man taip buvo, kai pradėjau rašyti. Bet brendau aplinkoje, kur buvo daug poetų, rašytojų. Jie visi man sakydavo – Makejevai, nerašyk kaip tas ir anas, ieškok savo būdo. Vis rašydavau tekstus, rodydavau jiems, gaudavau velnių ir galiausiai išsigryninau.

– Tačiau Mamontovo pavardė jūsų kūrybiniame kelyje buvo neišvengiama?

– 2000 m. pabaigoje sudalyvavau konkurse „Laiptai“, užėmiau antrą vietą. Pirmą vietą užėmė „Saulės kliošas“, trečią – grupė „La Vita“. Tame konkurse susipažinau su Justu Mamontovu. Jis davė man savo telefono numerį, kitą dieną jam paskambinau ir po to skambučio mes iki šiol bendradarbiaujame. Toje pačioje muzikos leidybos firmoje išleidau visą savo produkciją.

– Esate aktyvus socialiniuose tinkluose, reaguojate į įvykius. Ar manote, kad menininkai turi būti pilietiškai aktyvūs?

– Turime būti pilietiški. Reikia žiūrėti ir reaguoti į tas politines nesąmones. Stengiuosi jas pašiepti. Šie metai parodo, kokioje politinėje pelkėje mes sėdime.

– Tapote rašytoju. Kodėl pradėjote?

– Elementarus dalykas – man reikėjo kažkuo pakeisti smagius vakarėlius. Pagalvojau, kad turiu įdomių istorijų ir ėmiau rašyti. Iš pradžių socialiniuose tinkluose rašiau trumpas humoreskas. Vėliau kilo mintis parašyti ilgesnį kūrinį, taip pat talpinau jį soc. tinkluose. Galiausiai viskas susidėjo į knygą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...