captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Burokas: ugnis ir ledas, šeima ir klubas (knygų apžvalga)

Poetas, vertėjas ir literatūros kritikas Marius Burokas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato du romanus – Anne Tyler „Mėlynų siūlų ritė“ ir Festono Mwanzos Mujilos „Klubas „Tram 83“.
Z. Baltrušio nuotr.
Z. Baltrušio nuotr.

Anne Tyler „Mėlynų siūlų ritė“

Romanas „Mėlynų siūlų ritė“ parašytas vienos garsiausių JAV autorių Anne Tyler (g. 1941). Lietuvoje ji nėra itin žinoma, pirmoji autorės knyga lietuviškai „Antrasis kvėpavimas“ pasirodė beveik prieš 20 metų – 1998 m. Po ilgos pertraukos galime skaityti ir dar vieną, Mėtos Žukaitės verstą A. Tyler knygą.

A. Tyler yra 20 romanų autorė, Pulicerio premijos (ir daugybės kitų garsių premijų) laureatė. Didžiąją gyvenimo dalį ji pragyveno Baltimorėje, ten vyksta ir daugelio jos romanų veiksmas. Turistams netgi rengiamos ekskursijos po A. Tyler aprašytas Baltimorės vietas.

Pagrindinės A. Tyler romanų temos – paprastų amerikiečių paprastas gyvenimas, šeima santuokos džiaugsmai ir vargai. Ji giriama už atidumą detalėmis, gerus dialogus, gyvus, sudėtingus ir dažnai ekscentriškus veikėjus, dažnai lyginama su kitu „paprastos Amerikos“ dainiumi Johnu Updike‘u, laikoma Jane Austen tradicijos tęsėja.

Autorė taip pat yra žinoma kaip atsiskyrėlė, ji vengia viešumo, interviu (2012 metais ji davė pirmąjį savo gyvą interviu per 40 metų), nevyksta į knygų pristatymo turus.

„Mėlynų siūlų ritės“, dvidešimtojo A. Tyler romano veiksmas taip pat vyksta Baltimorėje. Mes patenkame į Abės ir Redo Vitšankų ir keturių jos vaikų gyvenimą. Autorė beveik iš karto pabrėžia, kad Vitšankai niekuo neypatingi, šeima ir tiek: turi savo sūnų-paklydėlį (jauniausiąjį sūnų Denį), savo ekscentrišką turtingą tetą (teta Merik), tėvas – nagingas statybininkas, mėgstantis krapštytis namuose, motina – meninių polinkių turinti socialinė darbuotoja. „Vitšankai niekuo nepasižymėjo. Nė vienas iš jų neišgarsėjo. Nė vienas negalėjo pasigirti išskirtiniu protu. O ir išvaizda jie buvo ne daugiau negu vidutiniški. (...) tai kuo gi čia girtis? Pastovumu, nesiblaškymu: Vitšankai, matyt, jį laikė didele dorybe. (...) Tačiau kaip ir daugelis šeimų, Vitšankai vaizdavosi esą ypatingi“, – gana negailestingai savo veikėjus apibūdina autorė.

Taigi, kodėl mes turim skaityti romaną apie amerikiečius-vidutinybes? Juk romanas nepasižymi kvapą gniaužiančiu siužetu ar kažkokiais neįtikėtinais likimo posūkiais. Autorei rūpi ne tai, ji yra šeimos ir šeimoje užsimezgančių santykių tyrinėtoja. A. Tyler ima, pavartokime čia nuvalkiotą apibūdinimą, nes jis tinka kaip niekad – „smulkiausią visuomenės ląstelę“ ir kaip biologė tyrinėja ją per žodžių ir sakinių mikroskopą. Šio tyrinėjimo rezultatas – romanas „Mėlynų siūlų ritė“.

Už tos ląstelės ribų lieka visi didieji aprašomo amžiaus įvykiai – jie kažkur ten, yra, bet it vėjas prašniokščia ir tiek, o šeimos gyvenimas vyksta savo ruožtu, tų įvykių beveik netrikdomas, nes tas gyvenimas ir šeimos institucija atrodo amžina, o epochų vėjai – laikini.

Žinoma, autorė nėra kažkokia griežta tradicijų gynėja ir jos vaizduojama šeima – šiuolaikinė, su visomis skyrybomis, tarpusavio santykių įvairove, lytinės orientacijos problemomis. A. Tyler įdomi ta šeimos kitimo dinamika, kartų kaita. Jai įdomu, kas išsaugoma ir kas pamirštama, kokie skeletai iškrenta iš spintų, o kokie – jose taip ir sudūla.

A. Tyler romanas neturi aiškios pradžios ir aiškios pabaigos ta prasme, kad pagrindinių veikėjų problemos neatsiranda (jos jau buvo) ir neišsisprendžia, nes jos neišsprendžiamos – tai tiesiog visą gyvenimą žmogų lydinčių santykių, jausmų, nuoskaudų, meilės kamuolys. Tai brendimas, senatvė, mirtis. Šių dalykų niekaip neišspręsi, juos gali priimti, stebėti, su jais gali susitaikyti ar maištauti prieš juos vis gyvenimą. Bet jie yra ir tiek, tai gamtos ir pasaulio dėsniai.

„Mėlynų siūlų ritė“ – tai ir žvilgsnis į vadinamąją „amerikietiškąją svajonę“ iš vidaus. Tradicinė amerikietiška svajonė – geras darbas, geras automobilis, erdvus namas, tvirta šeima, daug vaikų ir būtinai didelis šuo. Bet iš vidaus ši idilė ir atrodo kaip siūlų ritė – susukti sumazgyti santykiai, tik patrauk už galelio ir išsivynioja viskas: pavydas, tarpusavio nesantaikos, nepasitikėjimas, konkurencija, neištikimybė. Kaimynai ir prašalaičiai juk mato tik gražiąją šio gyvenimo pusę, o viduje verda viskas. A. Tyler taip pat puikiai parodo, kaip, nepaisant visų tamsių dalykų, šeimos nariai negali vienas be kito – tiek gerąja prasme, tiek blogąja, jie visi vienas nuo kito priklausomi, negalintys išsivaduoti, ištrūkti. Net ir amžinas klajūnas ir maištininkas Denis vis sugrįžta ir sugrįžta.

Tačiau pasakojimas nėra tragiškas, niūrus ar nuobodus (nors A. Tyler kritikai yra kaltinę „mielumu“ ir apibūdinę jos romanus kaip „sausainius su pienu“). Jos veikėjus sušildo humoras, o nuo patetiškumo ir saldumo gelbsti kartais net labai kandi autorės ironija.

Galų gale tai galėtų būti ir mūsų šeima, šiame romane yra su kuo tapatintis ir ką atpažinti. O geriausiai turbūt viską reziumuotų citata iš „New York Times“ recenzijos: „Taip, šiame romane, kaip ir kituose jos romanuose, gėris nugali blogį, geriau už namus nesurasi, ir, taip, mes ir vėl pasinertume į tokį gyvenimą, net jei jis nėra ta tobula vieta, kurios nuolat ilgimės.“

Festonas Mwanza Mujila „Klubas „Tram 83“

Kitas romanas skiriasi nuo A. Tyler pasaulio kaip diena nuo nakties. Jį perskaitęs ėmiau svarstyti, ką mes žinome apie Afrikos literatūrą. Beveik nieko, dauguma literatūrinių žinių – iš antrų rankų arba iš klasikos. Afrika mums yra tai, ką skaitome spaudoje, kelionių žurnaluose, Hemingvėjaus ir Konrado romanuose. Išrankesnis ir atidesnis skaitytojas pamena kadaise išleistus nigeriečio Nobelio premijos laureato Wole Soyinka ar kito nigeriečio Chinua Achebe romanus. Galbūt kas nors skaitė nuostabias dar vieno nigeriečio Amoso Tutuolos pasakas „Sparnuotoji ragana“ arba taip pat iš Nigerijos kilusios Chimamanda Ngozi Adichie prieš keletą metų išleistą romaną „Pusė geltonos saulės“. Beveik visai mums žinomai Afrikos literatūrai atstovauja Nigerija (dar galime pridėti keletą Šiaurės Afrikos valstybių ir Egipto autorių). Visas likęs žemynas skendi tamsoje ir nežinomybėje, o juk dabar pasaulis kaip tik gausiai leidžia iš Afrikos žemyno kilusių ar jame gyvenančių įvairių šalių autorių romanus, poeziją, apsakymus.

Galbūt mūsų leidėjai baiminasi, kad šių rašytojų knygos mums pasirodys pernelyg egzotiškos, problemos nesuprantamos? Gera literatūra kalba apie dalykus kurie rūpi ir įdomūs visiems. O afrikiečiai dar ir garsėja kaip įdomūs eksperimentatoriai – jų kūryboje susilieja folkloras, mitologija, klasikinės literatūros įtaka, jie išbando visiškai naujas rašymo technikas.

Vienas įdomiausių tokios literatūros pavyzdžių, tapęs savotiška literatūros sensacija, – Konge gimusio, o dabar Austrijoje gyvenančio jauno rašytojo Festono Mwanza Mujilos romanas „Klubas „Tram 83“ (iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas). Tai debiutinis autoriaus romanas, jau pelnęs Britų PEN apdovanojimą ir Vokietijos užsienio literatūros premiją.

„Tram 83“ – romanas-stichija. Kalba jame siaučia, žaižaruoja, griaudi, groja, pagriebia ir nusineša nuo pat pirmųjų eilučių. Ji yra siužeto variklis ir pagrindinis veikėjas. O tas siužetas toks: į atskilusio nuo kažkokios Afrikos valstybės maištingo miesto geležinkelio stotį atvyksta traukinys, iš kurio išlipa nuo savo praeities bėgantis, nesumojantis ko nusitverti rašytojas ir poetas Liusjenas. Jį pasitinka gangsteris ir aferistas bičiulis Rekviemas ir nusiveda į vietą, aplink kurią sukasi viso miesto ir pagrindinių veikėjų gyvenimas – klubą „Tram 83“.

Galima nutuokti, kad aprašoma valstybė yra Kongas (čia paniekinamai vadinamas „Šalies Užpakaliu“), o atskilęs miestas – maištininkų ir generolų valdoma metalų ir brangiųjų akmenų kasyklomis garsėjanti teritorija, kurioje knibžda tipiški tokių teritorijų gyventojai: prostitutės, vagys, aferistai, vaikai-kareiviai, įvairūs samdiniai, pasipelnyti trokštančių įmonių atstovai, svieto perėjūnai, pamišę menininkai, žurnalistai, suteneriai ir kas tik nori.

Klube Liusjenas sutinka leidėją iš Šveicarijos Ferdinandą Malenžo, kuris susidomi Liusjeno pjese-poema ir pažada ją išleisti. Liusjenas mielai ją užbaigtų, bet jam vis kas nors sutrukdo – klube virte verda gyvenimas, kiekvienas turi ką papasakoti, alkoholis liejasi laisvai, viskas įmanoma ir nieko draudžiama nėra. O kur dar kulinariniai malonumai: „Rekviemas pateikė užsakymą, neatsiklausęs užstalės draugų: - Šuns šlaunį su garstyčiomis. Užkandžiui – keturias keptas žiurkes be druskos“.

Išėjus iš klubo taip pat tyko pavojai: smulkūs vagišiai, plėšikai, nelegaliai šachtose kasinėjančios gaujos ir taip toliau. Su visais jais Liusjenui tenka susidurti.

Kaip ir minėjau, kalba yra šio romano gyvybė: skaitydamas jauti, kaip tave blaško pašėlusi minia, girdi klube sėdinčių kalbų gaudesį ir alasą. Mujila mėgsta žaisti žodžiais, mėgsta kalambūrus, netikėtas metaforas, jam patinka sudurti žodžius kaktomuša, jis itin mėgsta ilgus išvardijimus ir turi itin pastabią detalėms akį. Kritikai jau spėjo palyginti Fistono Mwanzos Mujilos stilių su garsaus eksperimentatoriaus ir bytniko Williamo Burroughso stiliumi, o man skaitant kartais romanas primindavo iš Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelio“ besiliejančią kalbos stichiją.

Kalba atspindi ir dabartinę nestabilių, nuolat kariaujančių Afrikos valstybių padėtį: po kojomis nėra pagrindo, viskas keičiasi per sekundę, gyvenk šia akimirka, esi išnaudojamas, tad naudokis tuo. O ir visus romano veikėjus į klubą suvijo ne kas kita, o naudingųjų iškasenų besigviešiančių, žmonių nepaisančių, godžių verslo ir valdžios ryklių sukeltas chaosas.

Štai tokia Afrikos globalizacija – groteskiška, iškreipta, absurdiška. Klubas „Tam 83“ tai ir savotiška šiuolaikinės visuomenės parodija – visas vadžias atleidę, visas viltis ir progas praradę žmonės linksminasi juos supant poapokaliptiniam peizažui. Nors, tiesą sakant, romane pasaulio pabaiga nėra įvykusi, ji vyksta kasdien ir yra audringai švenčiama.

Nepaisant chaoso ir pasaulio pabaigos, visi romano veikėjai trykšta gyvybe ir gaivališkumu, juk chaosas išsuka ne tik blogį, bet ir kūrybinį pradą, o nusileidęs į dugną, neišvengiamai nuo jo atsispiri ir kyli aukštyn.

Ar autorius siūlo kokią nors išeitį? Žinoma, kad ne. Jis, tarsi koks literatūros Brueghelis tik perteikia ir vaizduoja. Išvadas turime pasidaryti patys. Išvada, pasak vieno apie knygą rašiusio kritiko, gali būti viena: „bėgti iš tos vietos kuo greičiau, o vėliau visa tai aprašyti“.

Taigi tai viena šmaikščiausių ir smagiausių knygų (nepaisant temos ir personažų, o gal kaip tik dėl to). O ir jos vertėjui – pagarba!

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...