captcha

Jūsų klausimas priimtas

Valstybės branduolinių ginklų turi, bet ar įmanoma juos panaudoti?

Dabar, kai yra neprognozuojamų veikėjų, tokių kaip Šiaurės Korėja, Iranas, pasaulyje gal net pavojingiau nei Šaltojo karo metais, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto profesorė Dovilė Jakniūnaitė. Be abejo, sutinka ji, valstybės, norinčios turėti branduolinį ginklą, kelia pavojų, kita vertus, svarbus dar vienas aspektas: „Reikia sutikti, kad jos gali argumentuoti – jei Prancūzija, Didžioji Britanija turi branduolinį ginklą, kodėl mes negalime turėti. Tokie ribojimai sukūrė sąlygas, kad galima kitus kaltinti dviveidiškumu, nesąžiningu ribojimu.“
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Branduolinio nusiginklavimo siekis aktualesnis nei bet kada

Skambant dramatiškai muzikai, aštuoni balti paukščiai staiposi su alyvos šakelėmis snapuose ir priešraketinėmis kuprinėmis ant pečių pasiruošę nuginkluoti branduolines valstybes. Tai žaidimas „Taikos balandžiai“ Nobelio premijų interneto svetainėje. Tam, kad paukščiai skristų ten, kur reikia, būtina teisingai atsakyti į klausimą.

Kol žaidėjas galvoja, jie laido juokelius – maždaug, iš kur jūs žinote, kad kur nors nesimėto pavogtos branduolinės galvutės?

„Mes nežinome, kiek iš tikrųjų tos medžiagos yra apsaugotos kitose šalyse. Ir tai tikrai kelia nerimą“, – sako saugumo analitikas dr. Davidas Wrightas.

Jo teigimu, to nežino niekas, kaip ir tikslaus branduolinių ginklų skaičiaus pasaulyje. Pašnekovas yra JAV įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Susirūpinusių mokslininkų sąjunga“ ekspertas, fizikas, ir jau daug metų analizuoja branduolinio ginklavimosi iniciatyvas.

Paklaustas, kaip vertina reakcijas šių metų Nobelio Taikos premiją, jis sako esąs šiek tiek nustebęs.

„Pasaulyje vyrauja įsitikinimas, ypač tarp šalių, kurios neturi branduolinio ginklo, kad jie turėtų turėti tokį pat statusą, kaip cheminis ar biologinis ginklas. Atrodytų, kad branduolinės šalys turėtų tam pritarti, pasižadėti siekti mažinti jų skaičių, siekti, kad kitos šalys jų negamintų. Bet galėtų sakyti – deja, mums reikia tų ginklų saugumui užtikrinti. Tačiau jos elgiasi visai kitaip ir likusiam pasauliui tampa tik aiškiau, kad branduolinio nusiginklavimo siekis yra aktualesnis nei bet kada“, – pabrėžia D. Wrightas.

Situacija paradoksali

Kai kuriems komentatoriams pasirodė absurdiška apdovanoti branduolinių ginklų draudimo iniciatorius praėjus vos mėnesiui po Šiaurės Korėjos branduolinių bandymų.

Bet Vilniaus universiteto profesorė Dovilė Jakniūnaitė sako, kad Taikos premija yra ir turi būti idealistinė, tad neverta kritikuoti tokio sprendimo: „Pasaulyje branduolinių ginklų nemažėja, valstybės, kurios jį turi, nesiruošia jo atsisakyti. [...] Bet šis tikslas prasmingas kaip bandymas pademonstruoti, kad pasaulyje yra valstybių, kurios įsivaizduoja, jog tai – siektinas tikslas.“

Net tarp žinomo Carnegie taikos fondo ekspertų yra tokių, kurie tiki, kad be branduolinių ginklų pasaulyje konfliktų būtų ne mažiau, bet daugiau.

D. Jakniūnaitė, pastebi, kad paradoksas – jog valstybės jį turi, bet panaudoti jo neįmanoma, kitaip Žemės neliktų. „Taigi kyla klausimas, ar tai veikia. Tarkim, kada JAV būtų pasiruošusios panaudoti būtent branduolinį ginklą, kad sutramdytų tokį pavojingą ir neprognozuojamą veikėją, kaip Šiaurės Korėja“, – svarsto politologė.

„Šiaurės Korėjos lyderiai kartais sako, kad, jei Irako ar Libijos vadovai būtų turėję net mažą branduolinę ginkluotę, šalyse perversmai nebūtų pavykę. Su tuo sunku ginčytis. Kita vertus, esame analizavę atvejus 6–7 dešimtm., kai JAV grasino panaudoti branduolinį ginklą prieš Kiniją per Korėjos karą. Tačiau tai neturėjo įtakos Kinijos veiksmams. Nors jie ir rimtai vertino tuos grasinimus, bet vis vien elgėsi, kaip norėjo“, – pastebi D. Wrightas.

Pavojingiau nei Šaltojo karo metais?

Išties branduoliniai ginklai vis dažniau šmėžuoja žiniasklaidos antraštėse. Minėtas žaidimas sukurtas 2003 m. ir jame minimi faktai pasenę. Žinomos branduolinės ginkluotės vienetų nuo to laiko sumažėjo maždaug perpus. Įvairiais skaičiavimais, jų yra nuo 9 iki 15 tūkst., daugiausia JAV ir Rusijoje. Taip pat Indijoje, Pakistane, Kinijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Izraelyje. Žemėlapyje jau turėtų būti pažymėta ir Šiaurės Korėja.

Nors apie tokias ginklavimosi varžybas, kokios vyko Šaltojo karo metais, kalbėti anksti, bet įtampa auga.

„Sakyčiau, yra du dalykai. Pasibaigus Šaltajam karui, įtampa tarp JAV ir Rusijos sumenko, arsenalai sumažėjo, bendradarbiavimo galimybė atrodė reali. Tas laikas praėjo. Įtampa auga, branduoliniai ginklai vėl tampa aktualūs, o palikdamas postą Barackas Obama pasiūlė atnaujinti ginkluotę. Tai labai skiriasi nuo jo kalbų Prahoje apie pasaulį be branduolinių ginklų. Be to, tie ginklai plinta kitose šalyse“, – pabrėžia saugumo analitikas D. Wrightas.

D. Jakniūnaitė svarsto, kad dabar padėtis pasaulyje gal net keblesnė. Ji primena, kad Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga ir JAV viena kitą laikė gana racionaliais veikėjais ir branduolinis ginklas vertinant vienai kitą buvo labai svarbus. Bet, išskyrus keletą to meto epizodų, visgi buvo aišku, kad branduolinis ginklas nėra tai, kas suardys sistemą arba sunaikins Žemę.

„Dabar, kai turime keletą neprognozuojamų veikėjų, tokių kaip Šiaurės Korėja, Iranas, be to, ir Pakistanas, ir Indija turi branduolinį ginklą ir vieni kitų nekenčia, pasaulyje gal net pavojingiau nei Šaltojo karo metais“, – pastebi D. Jakniūnaitė.

Kritika Iranui susijusi ne su branduoline programa

Prieš dvejus metus viso pasaulio akys buvo nukreiptos į Iraną. 2015 m. vasarą pasiektas susitarimas turėjo nuraminti visus, kad Teheranas nekurs branduolinio ginklo mainais už nutrauktas ekonomines sankcijas. Viena pagrindinių susitarimo šalių – JAV su Nobelio taikos premijos laureatu B. Obama priešakyje.

„Irano susitarimo siekis buvo užkirsti kelius pasigaminti ginklą: per reaktorių plutoniui gaminti ir urano sodrinimą. Viena vertus, buvo modifikuoti reaktoriai ir labai apribotas įrengimų skaičius. Be to, inspektoriai tikrintų, kaip tų susitarimų laikomasi. Įdomu tai, kad tarptautiniai inspektoriai sako, jog Iranas susitarimų laikosi“, – sako saugumo analitikas D. Wrightas.

AFP/Scanpix nuotr.

Balandžio 13-ąją JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie planus nutraukti susitarimą su Iranu. Esą jis įkūnija labai realią branduolinių ginklų panaudojimo grėsmę.

D. Trumpo pareiškimą pasveikino Izraelis, tačiau bemat kilo sumaištis tarp sutarties šalių – Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos, Kinijos ir Europos Sąjungos. ES diplomatijos vadovė Federica Mogherini keliskart pakartojo, kad susitarimas svarbus šalių saugumo užtikrinimui ir ji nesvarsto jokių alternatyvų.

O Irano prezidentas Hassanas Rouhani, atsakydamas JAV, pagrasino imtis atsakomųjų veiksmų.

„D. Trumpo kritika Iranui susijusi ne su Irano branduoline programa, o dėl to, ką jis daro regione, t. y. labai kišasi ir palaiko Sirijos režimą, kišasi ir į Irako reikalus. Taigi, jo vaidmuo destabilizuojant regioną yra labai didelis, kartu palaikomas terorizmas. Tad D. Trumpo kritika nukreipta į tai, kad Iranas tampa pavojingesnis ir agresyvesnis ne branduolinio ginklavimosi, o regioninio saugumo kontekste“, – kalba D. Jakniūnaitė.

Sprendimą pasitraukti iš vadinamojo Irano susitarimo turi priimti JAV Kongresas. Kuo viskas baigsis, apžvalgininkai nesiryžta spėlioti, bet daugelis sutaria, kad netikrumas tarptautinėje politikoje stabilumo neprideda.

Įtampą lemia ir istorinės aplinkybės

Pasak profesorės D. Jakniūnaitės, įtampos tarp branduolinių valstybių iš dalies nulemtos ir istorinių aplinkybių: „Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai susiformavo taip, kad penkios Saugumo Tarybos narės sutiko pasirašyti branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, ilguoju laikotarpiu pasižadėdamos atsikratyti branduolinių ginklų ir tarsi pranešdamos, jog pasirūpins, kad niekas kitas negautų tų branduolinių ginklų. Išeina taip, kad jau po tos sutarties, pasirašytos Šaltojo karo metais, branduolinį ginklą norinčios įsigyti šalys tampa blogos.“

Tenka pripažinti, sutinka politologė, kad valstybės, norinčios įsigyti ginklą, – nedemokratinės, neskaidrios ir iš tikrųjų kelia pavojų, kita vertus, svarbus dar vienas aspektas.

„Reikia sutikti, kad jos gali argumentuoti – jei kažkas, pvz., Prancūzija, Didžioji Britanija, turi branduolinį ginklą, kodėl mes negalime turėti. Tokie ribojimai sukūrė sąlygas, kad galima kitus kaltinti dviveidiškumu, nesąžiningu ribojimu“, – atkreipia dėmesį D. Jakniūnaitė.

A. Rozetsky/Unsplash.com nuotr.

D. Wrightas susiklosčiusias aplinkybes lygina su prieš porą dešimtmečių vykusiomis derybomis su Šiaurės Korėja. Pasak jo, būtent tuometiniai prezidento George`o Busho administracijos veiksmai leido šiai valstybei tapti branduoline.

1993–1994 m., primena branduolinio saugumo analitikas, buvo kalbama apie galimą karą tarp JAV ir Šiaurės Korėjos dėl to, kad ši galimai gaminasi plutonį, o to meto diplomatai įsitikinę, kad problemos sprendimas buvo labai arti: Šiaurės Korėja sustabdė tas programas, įsileisdavo tarptautinius inspektorius, patys buvo uždraudę raketinius bandymus.

„G. Busho administracija nutraukė derybas, korėjiečiai bandė jas atnaujinti, o dabar matome, kuo viskas baigėsi. Panašiai ir dabar su Irano susitarimu. Jo tikslas niekad nebuvo išspręsti visas problemas, bet artėti prie sprendimo palaipsniui. Dabar visos kalbos, demonizuojančios Iraną, mano supratimu, neproduktyvios ir stumia Iraną kita linkme. Nenustebčiau, jei po 10 metų į šiandienos padėtį žiūrėsime panašiai, kaip dabar matome G. Busho administracijos veiksmus prieš Šiaurės Korėją 2001 m.“, – pastebi D. Wrightas.

Grėsmę kelia ir teroristinės grupuotės

Kartu ekspertas pabrėžia, kad pasaulyje daugiau įtampos ne tik dėl to, kad branduolinį ginklą turi tokios šalys, kaip Šiaurės Korėja, Indija ir Pakistanas, bet ir dėl to, kaip jo paleidimas įmanomas JAV ir Rusijoje.

„Tiek JAV, tiek Rusija savo ginklus laiko taip, kad jie gali būti paleisti per kelias minutes, jei ankstyvojo perspėjimo sistemos praneša apie ataką iš išorės. Gali būti techninių problemų su sensoriais, su juos valdančiais kompiuteriais. Tokių netikrų pavojų yra buvę praeityje. Abi šalys jau ruošėsi atsakomiesiems smūgiams. Tai pavojinga ir nebūtina, nes dauguma amerikiečių ginklų yra povandeniniuose laivuose, apie kurių buvimo vietą niekas nežino ir negali į juos taikytis. Gerai, kad tų ginklų sumažėjo, bet saugumui užtikrinti dar galima daug nuveikti“, – pabrėžia D. Wrightas.

Saugumo analitikai sutaria, kad branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė yra ne tik impulsyvių lyderių rankose. Pasak D. Jakniūnaitės, neatmestina, kad juos gali užvaldyti ir teroristinės grupuotės.

Atsakymo, kas padėtų stabilizuoti įtemptą padėtį, nėra, išskyrus sutelktas tarptautinės bendruomenės pastangas. O profesorė D. Jakniūnaitė siūlo labiau pasitikėti žmonijos išmintimi: „Pasaulyje branduolinių ginklų tiek, kad galime sunaikinti ne vieną Žemės rutulį. Kol kas to neatsitiko, tad galima galvoti optimistiškai, kad galbūt taip ir neatsitiks.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...