captcha

Jūsų klausimas priimtas

Išsiaiškinta, kodėl menas nukelia į kitą pasaulį ir sukelia daugiau emocijų

Kai kuriuos atsakymus į meno mistiką ir paslaptis galima rasti mokslo karalystėje. Mokslininkai tiria, kaip mūsų smegenys žaibišku greičiu reaguoja į meno kūrinius ir kodėl jie kartais sukelia dvasinės pilnatvės jausmą. Stebint reginį, milijonai smegenų ląstelių dalijasi emocijomis ir pojūčiais su kitų žmonių smegenų ląstelėmis ir kuria mikroskopinius ryšius. Bet visa meno magija, mokslininkų teigimu, prasideda ne iš širdies, o smegenyse.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Jei tik pamąstytume, galėtų pasirodyti, kad laikas, kurį maloniai leidžiame teatre, prieštarauja logikai. Salėje esame apsupti nepažįstamųjų, dažnai turime suprasti simbolių ar judesių kalbą. Vis dėlto teatre, stebėdami gyvą pasirodymą, patiriame daugiau emocijų nei žiūrėdami televizorių namie. Kartais spektaklis nukelia į kitą pasaulį ir išgyvename daug įspūdingesnių dalykų nei galėtume apibūdinti žodžiais. Tačiau kodėl visa tai nutinka?

Pasirodo, kai kuriuos atsakymus į meno mistiką ir paslaptis galima rasti mokslo karalystėje. Mokslininkai tiria, kaip mūsų smegenys žaibišku greičiu reaguoja į meno kūrinius ir kodėl jie kartais sukelia dvasinės pilnatvės jausmą. Tai nagrinėja neuroestetikos mokslo sritis.

Kylantis neuroestetikos mokslas aiškinasi, kaip menas veikia mūsų smegenis, tiksliau – kaip smegenys reaguoja į meną. Hiustono universitetas tai ėmėsi nagrinėti gana rimtai. Jis bendradarbiauja su vizualiojo meno kūrėjais, muzikantais ir šokėjais, tiria auditorijos reakcijas į kuriamą meną.

AFP/Scanpix nuotr.

Dienraštis „The Washington Post“ neseniai apibendrino mokslininkų tyrimo detales. Pirma, mokslininkai atskleidžia, kad iš tikrųjų mums patinka linksmintis apsuptiems kitų žmonių. Mokslininkai tvirtina, kad mūsų smegenys yra linkusios prisitaikyti prie kitų žmonių, tiksliau – minios jausmų ir emocijų.

Štai kodėl dažniausiai, pavyzdžiui, stebint eksperimentinį spektaklį, kur esate vienui vienas žiūrovas, jaučiatės nejaukiai. Žmonėms reikia socialinio ryšio, o buvimas tarp kitų padeda smegenims lengviau pajusti aplinką.

Žiūrovų salėje jaučiame socialiai turtingą aplinką, kuri skatina veikti mūsų smegenų dalis, atsakingas už socialinį bendravimą, ir koordinuoti savo elgseną pagal kitų žmonių poelgius, pavyzdžiui, atsisėsti stebėti spektaklio, kai šviesos užgęsta, ar ploti, kai ir kiti ploja, ar juoktis, kai juoku plyšta visa salė.

Bet svarbiausia, kad smegenys padeda jausti kitų žmonių emocijas, o kai jaučiame, jog kiti žmonės, pavyzdžiui, susijaudinę, liūdni ar linksmi, mūsų pačių emocijos gali sustiprėti ir būti išgyvenamos stipriau nei tada, jei tą patį reginį stebėtume vieni.

Reuters/Scanpix nuotr.

Dėl smegenų gebėjimo pajausti emocijas ir empatiją, net ir reginiai be žodžių, pavyzdžiui, šokis, mums leidžia kartu išgyventi istoriją. Pavyzdžiui, visiems gerai žinoma „Gulbių ežero“ istorija, kurioje susiduria gėris ir blogis. Baletas baigiasi tragedija, tačiau paradoksalu – žmonėms tai patinka.

Mokslininkų tyrimas rodo, kad žmonės labiau išgyvena liūdnas personažų istorijas, nes tuomet suaktyvinama hormonų, atsakingų už prisirišimą ir užuojautą, veikla. Ypač per šokio spektaklius režisieriai dažnai naudoja kontrastus arba bando apranga ar išskirtine choreografija išskirti pagrindinius personažus.

Pasirodo, vieno elemento išskyrimas padeda smegenims blokuoti kitą jutiminę informaciją ir sukoncentruoti dėmesį. Pavyzdžiui, „Gulbių ežere“ juodoji gulbė išskiriama nuo likusių šokėjų kostiumu ir vos iš kelių judesių, galime suprasti, kad tai – blogoji gulbė.

Mokslininkai atliko tyrimą: nenaudodami muzikos ir nerodydami veido išraiškos, žmonėms rodė paties šokio elementus. Paaiškėjo, kad minkšti, atviri judesiai žmonėms sukelia geras emocijas, o kampuoti ir aštrūs, nesimetriški – negatyvias. Tie judesiai sukelia įspūdį, bet ir verčia žmogų sunerimti.

AFP/Scanpix nuotr.

Ir galiausiai muzika. Mokslininkai žmonėms rodė du šokio klipus. Viename muzika atitiko šokio emociją, o kitame ne. Kai muzika būdavo liūdna, kaip ir liūdnas šokis, žmonių emocijos būdavo daug stipresnės. O neatitinkanti šokio charakterio muzika sukeldavo daug silpnesnes emocijas ir smegenų veikla buvo daug mažiau suaktyvinta.

Tad, mokslininkų teigimu, kai einame į baletą ar bet kokį kitą pasirodymą, įžengiame į labai kontroliuojamą patirčių ir emocijų lauką. Stebint reginį, milijonai smegenų ląstelių dalysis emocijomis ir pojūčiais su kitų žmonių smegenų ląstelėmis ir kurs mikroskopinius ryšius.

Tai įvyksta tą pačią akimirką, kai įžengiame į salę ir tampame auditorija. Stebime pasirodymą, kuris mus jungia su atlikėjais, o jų judesiai ir muzika sukelia mums jausmus ir emocijas. Būtent tai, ko ir siekia menininkai, režisieriai, pjesių autoriai ar choreografai. Tačiau visa meno magija, mokslininkų teigimu, prasideda ne iš širdies, kaip galėtume pagalvoti, o smegenyse.

Parengta pagal užsienio spaudą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close