captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Landsbergis: jei būtų kitokia dvasia, jau eitume į Astravą

Dabar laukiame likimo, vaizduodami, kad viskas gerai, bet, jei vyrautų kitokia dvasia, jau eitume į Astravą. Taip LRT RADIJUI sako 85-erių metų jubiliejų minintis profesorius Vytautas Landsbergis. Anot jo, anksčiau vyravusios vienybės ir brolystės lietuviams vis dėlto nepavyko išlaikyti. „Tai buvo realus jausmas. Čia glūdėjo jėga, kuri gali pakeisti bent gabaliuką pasaulio, kad tai būtų pavyzdys likusiam“, – tvirtina V. Landsbergis.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Ar niekada nesigailėjote iš ramaus, akademinio, muzikologo darbo pasukęs į politiką?

– Ne, visą laiką ėjau į dar įdomesnį gyvenimą.

– Kai kalbama apie Sąjūdį, galima išgirsti žmones, teigiančius apie ypatingą to meto atmosferą. Kaip tą atmosferą prisimenate jūs?

– Prisimenu labai gerai. Dabar ji prisimenama su nostalgija, nes neišsilaikė, išsisklaidė, buvo prarasta ir neišsaugota. Tačiau tada tai buvo unikali atmosfera. Ne tik Lietuvos, bet ir pasauliniu mastu. Tiek žmonių, ir visi buvo apimti geros valios. Žodis „brolystė“ nebuvo iš knygų ar iš teologijos. Tai buvo realus jausmas. Čia glūdėjo jėga, kuri gali pakeisti bent gabaliuką pasaulio, kad tai būtų pavyzdys likusiam.

– Tuose istoriniuose įvykiuose dalyvavote pats. Labai daug prisimenate, beveik viską matėte. Ar tai kaip nors pasižymėdavote? Gal rašote memuarus, dienoraštį?

– Esu parašęs ir prieš 20 metų išleidęs memuarų knygą „Lūžis prie Baltijos“. Ta knyga turi paantraštę – politinė autobiografija. Ta knyga išleista dar trimis kalbomis: vokiškai, angliškai, prancūziškai. Rusiškas vertimas taip ir liko Maskvoje. Tie, kurie norėjo ją leisti, vėliau persigalvojo. Taip būna. Dabar rengiamas antras leidimas, praplėstas fotografijomis ir dokumentais. Ten yra aprašyta išsivadavimo istorija iki 1992–1993 m. Nežinau, ar spėsime iki vasario 16 d., tai būtų svajonė.

Šiaip rašau. Kartais tam tikrą dienoraštį eilėmis, dar kažką, net nežinau, kas tai. Taip ir gyveni žmogus, rašai šį bei tą, kalbiesi pats su savimi ar nežinomais recipientais, jei tokių pasitaiko. Esu prirašęs daug knygų, beveik 150.

BNS nuotr.

– Patenkate į įtakingiausių žmonių sąrašus, jūsų pasisakymų įvairiomis temomis paprastai labai laukiama. Kai juos išgirsti, nustebina ironija, netikėtos įžvalgos. Ar ilgai tam ruošiatės?

– Aš tam ruošiuosi visą gyvenimą (juokiasi). Taip pasakė vienas anglų dailininkas Jamesas McNeillas Whistleris, kurio klientas pasipiktino, kad užsakytą paveikslą dailininkas už didelius pinigus nutapė per pusę valandos. Neva už ką tokius pinigus mokėti? Dailininkas pasakė – aš ne pusę valandos dirbau, aš dirbau visą gyvenimą, plius pusę valandos.

– Įvairių sukakčių, minėjimų proga kartais girdime landsbergiškų aforizmų, pasakymų. Ar jie gimsta ekspromtu?

– Aforizmai jau yra atmintyje, tai tam tikras kultūrinis bagažas – iš kitų autorių ar tiesiog iš liaudies. Juk tiek daug išminties ir grožio yra tautosakoje, net pokštuose, anekdotuose, ne tik lietuviškuose. Tai ateina į galvą, nes veikia asociatyvus mąstymas, atmintis pasiūlo kokį nors kalambūrą.

Ir dažnai tai atrodo kaip naujas dalykas, nes jis pritaikomas naujai situacijai. Kartais ir gimsta naujas. Man patinka kalbėtis su žmonėmis, net ir su vienu žmogumi, su žurnalistu ar komentatoriumi. Besikalbant man kyla naujų minčių, taip galbūt kyla ir naujų kalambūrų. Viename tekste neseniai buvau pakalbėjęs apie skverną ir Saulių Skvernelį, bet liepiau išbraukti. Žinote, šauna į galvą.

– Vasario 16-ąją, sakydamas kalbą, teigėte, kad visi turėtų žygiuoti į Baltarusijoje statomą Astravo elektrinę. Iškėlėte būtent šitą problemą. Kas jus dar labiausiai neramina Lietuvoje?

– Dvasia. Jeigu būtų kitokia dvasia, tai mes jau eitume į Astravą. Dabar mes laukiame likimo, vaizduodami, kad viskas gerai.

BNS nuotr.

– Ar prieš 30 metų galvojote, kad ta dvasia bus tokia, kokia ji yra dabar?

– Ką gi žmogus gali galvoti? Buvo dvasia, gyvenai su ja, džiaugeisi, gėrei ją, gal šiek tiek prisidėjai. Tai buvo gyvenimo prasmė.

– Esate pasitraukęs iš aktyvios politikos, bet ne iš aktyvios veiklos. Kokia dabar V. Landsbergio kasdieninė darbotvarkė?

– [...] „Gamyboje“, kaip buvo sakoma, redaktoriai tvarko dvi dideles knygas. Viena jau mano minėta – „Lūžis prie Baltijos“. Po 20 metų išeina antrasis leidimas. Nutariau nieko nekeisti pagrindiniame tekste, bet pridėti daug papildomos medžiagos. Leidykla tai ketina padaryti.

Kita – mano viso gyvenimo kaip ir kaltė ar skola – knyga apie mano motiną, gydytoją Oną Landsbergienę. Teko daug dirbti, bet supratau, kad negaliu išeiti nepadaręs to darbo.

Kitokių, mažesnių [knygų] dar yra pakeliui. Beveik užbaigiau [...] knygą, kuri vadinsis „Iš signatarų balkono“. Tai ne dabar parašyta, tai padaryta per 20 metų, bet reikėjo sutvarkyti, sudėti, surasti kai ką, suredaguoti pačiam, vieną kitą detalę pakomentuoti.

Tokių knygų, kur ne viskas dabar parašyta, o tiesiog surinkta, sukomponuota, esu nemažai padaręs. Tai mano kompozicija. Galų gale, tai mano seni tekstai, mano dabartiniai komentarai. Taip jos ir atsiranda.

BNS nuotr.

– Sakote, kad skola yra knyga apie motiną. Kaip jūs prisimenate vaikystę ir ryšį su motina?

– Pagrindinis ir esminis dalykas – tas žmogus, su kuriuo esi pats saugiausias, labiausiai suprastas, kuris tavimi pasirūpina, pas kurį gali visada ateiti pasiskųsti, pasiguosti net ir suaugęs. Turbūt unikalus dalykas. Gal kiekvienam taip. Man taip. Man dažnai atrodo, kad ji tebėra.

– Prabilome apie artimiausius žmones. Jūsų sūnus Vytautas yra kultūros žmogus, anūkas Gabrielius – politikas. Matyt, galima sakyti, kad tėčio ir senelio abi svarbiausios gyvenimo ir veiklos pusės tęsiamos?

– Kažkas tęsiama, bet kiekvienas iš jų turi savo kelią, kiekvienas yra individas. Tai nereiškia, kad jie daro tą patį, kad tai yra mano antras ir trečias tomas. Taip nėra.

– Jūsų anūkas Gabrielius, paklaustas, apie ką kalba prosenelis su savo proanūkiais, sakė, kad jūs labiausiai mėgstate pažaisti šachmatais. Ar dažnai tai darote? Ar lieka tam laiko?

– Jau tie, kurie žaidžia šachmatais, išaugo. Jie dabar žaidžia kompiuteriais, moka milijonus kalbų ir visokių šiuolaikinių naujovių. Jis [Gabrielius] pasirinko tokį lengvą atsakymą (juokiasi).

BNS nuotr.

– O ką jūs atsakytumėte?

– Viena proanūkė, pati mažiausia kol kas, apdovanojo mane labai gražiu garbės vardu. Tas vardas yra proselis. Aš dabar esu proselis. Nieko gražiau nėra.

– Ar dažnai susitinkate šeimos rate? Bent jau socialinėse medijose tenka matyti įvairių švenčių nuotraukų, kai visi susirenka jūsų namuose prie Kūčių, Velykų stalo. Panašu, kad atmosfera labai labai šilta.

– Visi savi ir visi vienas kitą myli. Tai esminis dalykas. Toks koncentratas, tai didžiulė šventė porą sykių per metus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...