captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Adamkus: didžiuojuosi, kad JAV prezidentas į mane kreipdavosi „Pone Lietuva“

Iki šiol savotiškai didžiuojuosi, kad JAV prezidentas į mane kreipdavosi „Mister Lithuania“ („Pone Lietuva“), LRT RADIJUI sako prezidentas Valdas Adamkus. Anot jo, toks kreipinys buvo pastangų dėl gimtojo krašto pripažinimas. „Plečiant pažintis ir ypač patekus į Amerikos valstybinę tarnybą, atsidarė pačių Baltųjų rūmų durys, galėjau tiesiogiai prieiti prie valstybės prezidento ir nuolat kelti Lietuvos klausimą“, – prisimena V. Adamkus.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Prezidente, prieš 73 metus, spalį, buvote priverstas pasitraukti iš Lietuvos. Tuomet jums buvo 18 metų. 1949 m. atvykote į JAV. Kaip įsijungėte į kovą prieš Lietuvos okupaciją?

– Reikėtų pradėti nuo gyvenimo Lietuvoje. Lūžis mano gyvenime įvyko 1942 m., kai su keliais Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos bendramoksliais daviau priesaiką Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai. Pogrindyje mes leidome laikraštį Lietuvos moksleiviams „Jaunime, budėk“. Paskui buvo ilgas, kaip ir visų kitų išeivių, emigracijos kelias. Vokietijoje irgi stengėmės šiek tiek pajudėti, bet ten nebuvo jokių galimybių. Atvykus į JAV, pavyko susipažinti su keliais Respublikonų partijos nariais. Tai mane įtraukė į politinį lietuvių kovos kelią prieš okupantą ir kartu įsijungiau į visas organizacijas, dirbau su Amerikos lietuviais.

Vienas pirmųjų ryškesnių pasireiškimų buvo tai, kad sugalvojau, jog reikia kreiptis į pačią aukščiausią JAV valdžią, būtent į Amerikos prezidentą. Tam man pavyko sujungti visas lietuvių jaunimo organizacijas (ateitininkus, skautus, tautininkus, santariečius) vienam tikslui – surinkti 40–50 tūkst. lietuvių kilmės amerikiečių parašų ir kreiptis į Amerikos prezidentą prašant Amerikos pagalbos Lietuvai ne tik kovoje už laisvę, bet siekiant padėti išvežtiems ir Sibire kankinamiems lietuviams. Mums pavyko – surinkome daugiau kaip 40 tūkst. parašų ir peticija buvo įteikti Baltuosiuose rūmuose.

Paskui, toliau plečiant pažintis ir ypač patekus į Amerikos valstybinę tarnybą, atsidarė pačių Baltųjų rūmų durys, galėjau tiesiogiai prieiti prie valstybės prezidento ir nuolat kelti Lietuvos klausimą. Atvirai pasakysiu, iki šios dienos savotiškai didžiuojuosi, kad Baltuosiuose rūmuose, įvairiose konferencijose Amerikos prezidentas į mane kreipdavosi „Mister Lithuania“ („Pone Lietuva“). Tai buvo savotiškas pripažinimas, kad, štai, žmogus kalba ir stengiasi padėti savo gimtajam kraštui.

– Jūsų biografijoje randame daug įvairių mažai žinomų faktų. Vienas jų – buvote aktyvus sporto renginių dalyvis ir organizatorius. Jums priklausė 100 metrų bėgimo nacionalinis rekordas, o 1948 m. Niurnberge vykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjote net kelis medalius. Ar šioje olimpiadoje kaip nors nuskambėjo, kad esate iš okupuotos Lietuvos?

– Neabejotinai. Pati olimpiada atsirado 1940 m. Aš su delegacija Ženevoje kreipiausi į Tarptautinį olimpinį komitetą, prašydamas leisti Lietuvai dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse – pirmose po Antrojo pasaulinio karo. Prašėme Tarptautinio olimpinio komiteto leisti Lietuvos krepšinio rinktinei kaip teisėtai ir niekada nenugalėtai Europos krepšinio čempionei dalyvauti olimpiadoje. Mums buvo atsakyta – olimpiadai atstovauja tik valstybės, bet ne tautybės.

BNS nuotr.

Tada ėmėmės (ir vėl čia lietuviams atitenka garbė) organizuoti savotišką protesto olimpiadą. Mums pavyko. Mes paskelbėme Europos pavergtųjų tautų olimpiadą Niurnberge. Čia dalyvavo 18 tautybių sportininkai. Lietuvai buvo atstovaujama visose sporto šakose. Pasiekėme nemažai sporto laimėjimų. Man asmeniškai teko laimėti du lengvosios atletikos aukso ir du sidabro medalius.

Aš didžiuojuosi ne tik savo laimėjimais, bet ir tuo, kad mūsų iniciatyva sujungė tiek Europos tautybių žmonių, kad surengėme Europos pavergtųjų tautų olimpiadą, kurią Niurnberge stebėjo daugiau kaip 15 tūkst. žiūrovų. Didžiuojuosi, kad Lietuvos komanda į stadioną išžygiavo su savo tautine vėliava ir mūsų apdovanojimus lydėjo Lietuvos himnas.

– Plačiai žinomas jūsų darbas ir indėlis liberalios krypties išeivijos visuomeninėje organizacijoje „Santara-Šviesa“, kuri buvo paskelbusi šūkį „Veidu į Lietuvą“. Kaip jūs šiandien regite minėtos organizacijos indėlį, kovojant už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą?

– Manau, kad mūsų organizacijos indėlis buvo didelis ir yra nenutrūkęs. Pasibaigė emigracijoje, bet organizacija atgijo Lietuvoje. Kiekvienais metais Lietuvoje vyksta „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai, į kuriuos susirenka tikrai intelektualus, labai gyvas jaunimas iš universitetų. Diskutuojama apie Lietuvos problemas, kalbama apie lietuvių literatūrą, mokslo tikslus ir pan. Tai vyksta kiekvienais metais. Šįmet jau buvo dešimtasis suvažiavimas čia, Lietuvoje, Alantoje.

Tas darbas buvo ne tik palaikomas išeivijoje, tai nebuvo tik lietuvybės palaikymas, Lietuvos politinės bylos kėlimas, bet buvo dar vienas aspektas. Tai buvo vienintelis organizacijos suvažiavimas, kuriame kiekvienais metais keturias dienas, savaitgalį, rugsėjo mėnesio pirmą savaitę, susirinkdavo įvairių, net ir politiškai skirtingų, žmonių. Tai kartais būdavo labai politiniais klausimais nesutariančių politikų suvažiavimai, kuriuose diskutuota apie ateities Lietuvą.

Prisipažinsiu, buvo prieita net iki to, kad buvo stengiamasi įsivaizduoti, kaip ta Lietuva turi tvarkytis, kokiais principais vadovautis ir t. t. Buvo stipriai palaikomas literatūrinis, visuomeninis požiūris į Lietuvą. Brendo karta, jaunoji intelektualų karta, kuri ir šiandien turi svarų žodį net ir Lietuvoje. Tad darbas nenutrūko. Aš be galo džiaugiuosi, kad jau dešimt metų „Santara-Šviesa“ Lietuvoje svarsto ir tolimesnį Lietuvos gyvenimą, stengiasi padaryti savo įnašą į visuomenę.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...