captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. K. Almenas: rašymas prilygsta bet kokiam kitam amatui

Rašymas yra kaip bet koks amatas, „Amerikos balso“ žurnalistui Jurgiui Blekaičiui Vašingtone 1977 m. sakė fizikas rašytojas ir aktyvus santarietis Kazys Alminas. Jis pateikia pavyzdį, kad, norint išdrožti klumpę, tereikia paimti medį ir drožti, kol beliks klumpė.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Dienraščio „Draugo“ metinio romano premija paskirta Kaziui Almenui už jo kūrinį „Sauja skatikų“. Iš viso premijai buvo atsiųsti aštuoni rankraščiai. Komisija juos svarstė praeitą savaitgalį Delran vietovėje prie Filadelfijos. Komisijos pirmininkas – Vytautas Volertas, porą kartų laimėjęs „Draugo“ romano premiją.

K. Almenui premija bus įteikta gegužės mėnesį Čikagoje. Rašytojas gyvena prie Vašingtono, kur Merilendo universitete dėsto branduolinę inžineriją. Premijos proga teko pakalbinti K. Almeną, rašytoją bei daktarą atominės inžinerijos srityje, apie jo naująją knygą ir kitus darbus.

– Kaip jūs persijungiate į detektyvinį žanrą? Sakysime, jūsų „Šienapjūtė“, kurią žmonės Lietuvoje pažįsta, buvo išstudijuotame istoriniame fone.

– „Šienapjūtė“ yra nuotikinis romanas. Bandau būti pramoginiu rašytoju. Visai neseniai teko skaityti „Literatūroje ir mene“ tokį lyg pusiau neigiamą, ar kaip čia pasakius, pasisakymą apie vadinamąją pramoginę literatūrą. Man atrodo, tai yra didelis nesusipratimas. Šita šaka yra tikrai mūsų lietuvių (ir aš nekalbu vien tik apie mus čia ar apie lietuvius Lietuvoje, bet lietuvių bendrai) dar toli gražu netinkamai įvertinama.

Gal tai turi bendro su mūsų praeitimi. Pas mus ta literatūra atėjo vėlai, ją pastatėme kažkur ant pjedestalo. Dabar joks rašytojėlis, nors ir būtų didžiausias grafomanas, nuo to pjedestalo jokiu būdu nežada nužengti. Jis rašo literatūrą didžiąją raide. Tas tvarkoje, tačiau ir daug prarandama. Atseit ta pramoginė literatūra yra skaitoma plačiai mūsų pačių lietuvių kaip ir bendrai visų žmonių pasaulyje.

– Visumoje tai, be abejo, pramoginė literatūra klesti. Gal ne pas mus, kaip jūs sakote?

– Mūsų kalboje ji egzistuoja beveik tik tai vertime. Labai gaila, nes vis tiek pramoginė literatūra yra tam tikra dalis kultūros visumos. Man tas reikalas jau gana seniai tiesiog tam tikru susierzinimu virtęs, kad mes taip pretenzingai žiūrime į šitą labai reikalingą šaką.

Aš, pavyzdžiui, didžiuočiausi, jei kas mane pavadintų pramoginiu rašytoju. Tokiu bandau būti. Jei turiu kokių nors filosofinių samprotavimų, aš juos daugmaž pasilieku sau. O knygoje, jau kai rašau, tai pirmoje vietoje yra intriga.

– Jeigu labai svarbu yra intriga, ar jūs pirmiausia sugalvojate visą turinį, veiksmą, jo komplikacijas ir tada rašote, ar viskas vystosi pakelyje?

– Detektyviniame romane pats svarbiausias dalykas yra galas. Galą reikia išgalvoti. Pirma reikia visą knygą sukonstruoti taip, kad ji sėkmingai vystytųsi iki to galo.

– Man kažkaip į galvą atėjo šachmatų uždaviniai.

– Taip, kaip šachmatų uždaviniai, kaip matematinis sprendimas, turi tos visos figūrėlės stovėti atitinkamuose toliuose. Pradžioje – viena nuo kitos, paskui maždaug sujudėti į tą reikalaujamą tašką.

Detektyvo esmė yra mįslė. Gal tam tikrą blogą vardą jis turi todėl, kad jame įvyksta nusikaltimas. Dieve mano, taip, įvyksta nusikaltimas, bet tai yra tik pretekstas tai mįslei. Detektyvinis romanas arba kita nuotykinė literatūra yra grynai laisvalaikio atsipalaidavimo reikalas. Jis turi tave sudominti ir taip vesti, kad nesustotum ir nepaklaustum, ar gali tai atsitikti.

– Įdomu, bet jūs sakote drauge, kad jis turi įtikinti. Kitaip sakant, fantazijai per daug vadžias paleisti negalima?

– Absoliučiai. Turi laikytis tam tikrų laiko ribų. Paimkime herojų, tarkime, tą mano tarybinį milicininką. Pagal definiciją, jis turi būti pozityvus asmuo. Jis toks ir yra, bet toms dorybėms turi būti ribos, nes dabar tokiu absoliučiai pozityviu baltu asmeniu niekas nepatikės. Tuo pats sugriausi visą skaitytojo iliuziją prieš pradėdamas. Ir pozityviam, ir negatyviam charakteriui reikia saiko šiais laikais.

– Kad mūsų klausytojai geriau susipažintų su jumis, papasakokite, prašau, kokius iki šiol dalykus jau esate atspausdinęs? Gal kad ir chronologine tvarka.

– „Upė į rytus, upė į šiaurę“, „Bėgiai“ (tokios pusiau nuotykinės novelės daugiausia), „Gyvenimas tai kekė vyšnių“, kuris išpuola iš mano žanro. Paskui – „Šienapjūtė“, išleista Lietuvoje, ir nemažas rinkinys apysakų tokiame istoriniame fone, kurias esu jau senokai įteikęs „Vagai“ ir kurių kelios pasirodė įvairiuose periodiniuose leidiniuose, bet dar ne visos. Dabar išeis „Sauja skatikų“.

– Profesijos atžvilgiu esate visai kito tipo žmogus – mokslininkas. Man įdomu, kaip derinasi du šitie palinkimai į tiksliuosius mokslus ir į literatūrą? Ar jie visada ėjo lygiagrečiai?

– Rašymas yra kaip bet koks amatas. Kaip išdrožti klumpę? Paimi medį, droži, kol lieka klumpė. Gal egzistuoja priešingybė tame, kad, pavyzdžiui, aš kur kas daugiau namuose jaučiuosi tarp inžinierių negu tarp vadinamųjų menininkų. Kas aš esu? Aš esu inžinierius, kuris prie progos rašo.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga. 

K. Almenas bus laidojamas šeštadienį Gegrėnų kaimo kapinėse, Žeimaičių Kalvarijos seniūnijoje, Plungės rajone.

LRT archyvo laidos su K. Almenu:

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...