captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: mažas, bet stiprus (knygų apžvalga)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Isaaco Asimovo kūrinį „Fondas“ ir Frances Hardinge knygą „Melų medis“.  
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Isaacas Asimovas „Fondas“                    

Žvelgiant į pasaulį nesunku įsivaizduoti, kad vieną dieną jį ištiks civilizacijos krizė. Ne viena jų jau buvo, ne viena dar greičiausiai bus ir ateityje. Vaizduotę ir baimes kursto ir ištisos serijos distopinės literatūros, nugulusios verstinės literatūros lentynas. O kur viltis?

Viltis apie ateitį ateina iš praeities ir iš klasikos. Visais laikais buvo tų, kurie mėgo pranašauti pasaulio pabaigą, tačiau Haris Seldonas, vienas iš svarbiausių Isaaco Asimovo „Fondo“ veikėjų, nieko nepranašauja, jis konstatuoja tai, ką jam pavyko apskaičiuoti. Tolimoje ateityje egzistuojanti Galaktinė imperija neišvengiamai žlugs, jau žlunga, nors dar pati to nejaučia.

Hario Seldono – psichoistorijos mokslo, t. y. „matematikos šakos, kuri nagrinėja žmonių bendrijos reakcijas į tam tikrus socialinius bei ekonominius stimulus“ (p. 24), tėvo planas – maksimaliai sumažinti po žlugimo ateisiančią suirutę, chaosą ir technologinį žmonijos regresą. Tam jis įsteigia Fondą: suburia įvairių sričių mokslininkų bendruomenę ir apgyvendina ją atskiroje planetoje. Vienintelė jų užduotis – „išsaugoti žmonijos sukauptas žinias“ (p. 42), t. y. sukurti „Galaktikos enciklopediją“. Tačiau moksliniam darbui Imperijos žlugimo akivaizdoje kyla įvairių kliūčių.

I. Asimovo „Fondas“ – ne nuotykinis, bet intelektualus idėjų romanas, o pats rašytojas tai vadino socialine fantastika. Romane nėra pagrindinio herojaus ir ištisinio veiksmo – iš pradžių „Fondas“ buvo aštuoni paskiri pasakojimai apie vieną pasaulį, publikuoti mokslinės fantastikos žurnale, tik vėliau sujungti į vieną knygą. Kiekviename skyriuje pasakojama apie įvykius po kelių dešimčių metų su vis kitais veikėjais, tačiau pagrindinė tema išlaikoma – tai Fondo iššūkiai žlungančio pasaulio akivaizdoje.

Kūrinio intrigą ir veiksmą kuria įvairūs politiniai konfliktai, kitokių nuotykių čia nėra. Fondas metalais neturtinga ir negalinga mažytė valstybė, o yrant imperijai atsiranda naujų stiprių jėgų, grasinančių susidorojimu, todėl savo tikslų ir viešpatavimo mokslininkų planeta siekia, metaforiškai tariant, galva. „Prievarta – tai paskutinė nekompetentingųjų priemonė“ (p. 85), – teigia kone visi Fondo vadovai.

Knygoje gausu psichologijos, ekonomikos, politikos, retorikos meno ir gudrybių, idėjų, kaip išsaugoti tai, kas geriausia, kaip miršta ir užgimsta civilizacijos, kaip būnant mažam įveikti didelį ir t. t. Tad nekeista, kad ne vienas žymus mokslininkas ir vizionierius, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas ar verslininkas Elonas Muskas, I. Asimovo seriją laiko vienu svarbiausių savo skaitinių. Beje, serija padarė ir kultūrinių įtakų fantastinių knygų ir filmų kūrėjams. Tarp garsiausių minimi „Žvaigdžių karų“ režisierius George‘as Lucasas ir knygos „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ autorius Douglasas Adamsas.

Džiugu matyti, kad leidykla „Kitos knygos“ ėmėsi leisti mokslinės fantastikos klasiko I. Asimovo „Fondą“. Žydų kilmės amerikiečių rašytojas moksline fantastika susidomėjo dar vaikystėje, pirmą apsakymą publikavo sulaukęs vos 19 m., o vėliau net nustūmė į šoną savo biochemijos mokslų daktaro karjerą, kad atsidėtų rašymui. Jam sekėsi – tapo ne tik itin produktyviu autoriumi, bet ir vertinamu, žinomu, galiausiai – klasiku.

Garsiausias I. Asimovo veikalas – septynių dalių serija, pavadinta taip pat kaip ir pirmoji knyga „Fondas“. Penkias knygas iš serijos jau turime lietuvių kalba, leistas „Eridano“, tačiau smagu, kad nauja leidykla ėmėsi šios serijos ir jau antrą gyvenimą suteikė nuo 1994 m. neperleistam „Fondui“, dargi atverdama jam naujas skaitytojų auditorijas. Galbūt pradėję darbą jį ir užbaigs, dvi paskutinės serijos dalys vis dar laukia vertimo.

Frances Hardinge „Melų medis“

Britų rašytojos Frances Hardinge romanas „Melų medis“ – šis tas naujo ir netikėjo paauglių literatūros vertimų sraute. Kūrinys 2015 m. buvo įvertintas vienu prestižiškiausių Didžiosios Britanijos literatūrinių apdovanojimu Costa Book Award ir netgi ne vaikų literatūros kategorijoje, o bendrojoje kategorijoje. Tokį pasiekimą iki šiol pavyko pelnyti tik dviem vaikų literatūros kūrėjams – pirmasis buvo garsiosios trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ autorius Philipas Pullmanas.

Šiuo metu tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūroje veiksmo nukėlimas į istorinius ar kvaziistorinius laikus neretas dalykas, ir „Melų medis“ nėra išimtis. Rūtos Razmaitės versto romano veiksmas skaitytoją kviečia į XIX a. septinto dešimtmečio Angliją – laikus, kai vos prieš dešimtmetį išleistas garsusis Charles`o Darwino veikalas apie „Apie rūšių kilmę“ kėlė daugybę audringų ginčų, religinę įtampą  ir skatino tolimesnius mokslinius fosilijų tyrinėjimus.

Pagrindinės romano veikėjos keturiolikmetės Feitės tėvas –  pastorius ir aistringas mokslininkas – pasiryžęs bet kam, kad tik išsiaiškintų tiesą apie evoliuciją. Deja, jo nešvarūs žaidimai iškyla į viešumą ir jam tenka bėgti, tačiau nešlovė ir bėdos atsiveja net į nuošalią salą, į kurią atsigabeno visą savo šeimą. Po netikėtos jo mirties vienintelei dukrai rūpi išsiaiškinti, kas nutiko numylėtam tėvui. Taigi skaitytojas įtraukiamas į įtemptą detektyvinį nuotykį tamsiame, kone gotiškame pasaulyje, nuo kurio, patikinu, sunku atsiplėšti.

Tačiau knyga nėra vienaplanė. Autorė laviruoja išlaikydama skaitytoją suintriguotą veiksmu, kartu užkraudama sudėtingesnėmis socialinėmis ir moralės temomis, alegorijomis.

Vienas svarbiausių knygos sluoksnių – pažinimo tema, atsiremianti į „Pradžios knygos“ pasakojimą apie pažinimo medį. Kaip biblinę Ievą, „Pažinimas – bet koks pažinimas – tarsi šaukė Feitę ir ją užvaldydavo saldus, nuodėmingas malonumas mėginant jį nepastebimai nugvelbti“ (p. 10). Bet ji ne tik Ieva, bet ir savo pačios gundytoja – ne kartą save palygina su gyvate, o ir tikrą gyvatę, besirangančią aplink jos kūną, laiko kaip naminį gyvūnėlį. Apskritai knygoje moterų, Ievos dukterų, palyginimas su gyvatėmis knygoje gana dažnas.

Istorijoje pasirodo ne gėrio ir blogio pažinimo, bet, kaip suponuoja knygos pavadinimas, melų medis. Tai keistas neįmanomas augalas, vešintis tik tamsoje ir mintantis melu, už kurį atsidėkoja karčiais vaisiais, sukeliančiais pranašiškas haliucinacijas. Tik ar jos tikrai tokios? Deja, toks klausimas su moksliniu atsargumu nekeliamas nė vieno su augalu susidūrusio knygos veikėjo mokslininko, tad ką jau kalbėti apie Feitę. Ką gi, į tai nekreipti dėmesio turės ir skaitytojas, nes mergina, vedama tiesos ir keršto troškimo, išmoningai pasinaudoja melu, tiesa, neretai aukodama savo sąžinę.  

Gaila, bet atrodo, kad pati autorė nesuprato, kaip giliai įklimpo panaudodama tokį daugialypį ir sudėtingą biblinį simbolį, nes išsprendė jį pernelyg paprastai. Neatsargūs Feitės žaidimai praeina kone be pasekmių, net visai sėkmingai jos šeimai – nelieka augalo, nelieka problemų – o juk buvo susidūrusi su keistu fantastiniu fenomenu, galėjusiu atsidurti diskusijos apie evoliuciją ir pačios rimtų moralinių svarstymų centre. Bet juk nuotykis svarbiau, ar ne?

Kita svarbi tema – socialinė, apie moterį karalienės Viktorijos laikų visuomenėje. Nuo pat romano pradžios Feitė jaučiasi sutrikusi. Ji protinga, gabi ir nuovoki, skaito tėvo biblioteką ir suvokia savo potencialą, tačiau mergina nuolat nuvertinama ne tik visuomenės, bet ir savo motinos, o ypač taip mylimo tėvo. Ji akivaizdžiai kenčia nuo Elektros komplekso, noro nustumti motiną ir įrodyti, kad verta tėvo meilės, nors jis ja naudojasi ir niekina: „Mergaitė negali būti drąsi, sumani ir talentinga kaip berniukas. Ir jei ji nėra gera, ji yra niekas. Supranti? <...> Kiekvienas vaikas pradeda nuo skolos tėvams. <...> Kaip duktė, tu niekada negalėsi mums atsilyginti. <...> Tu esi ne daugiau kaip našta, skylė piniginėje“ (p. 82–83). Ir toks požiūris į moteris knygos pabaigoje sutrypiamas su miltais – paradoksalu, bet būtent tokie Feitės tėvo įsitikinimai atnešė jam galą, o dukros ramus temperamentas ir neįvertintas protas tapo patikimiausiomis priemonėmis ieškant tiesos. Vis dėlto ir ji pati ne visada tinkamai geba įvertinti aplinkinių moterų protą ir dėl to nukenčia.

„Melų medžio“ veiksmas trunka vos keletą savaičių, tačiau per jas Feitė smarkiai paauga. Pirmiausia išsivaduoja nuo šuniško prielankumo tėvo figūrai, įgyja drąsos būti savimi ir siekti to, ko nori, net jei tam prieštarauja papročiai ir visuomenė. Galiausiai išvysta motiną naujoje šviesoje – ne kaip abejingą tuštutę, siekiančią naudos tik sau, bet gudrią moterį, savo laiko įkaitę, kuri kaip gyvatė saugo savo kiaušinius ir rangosi, kaip sugeba (p. 16). Taigi tai aiškiai feministiška knyga.

Džiugu, kad leidykla „Nieko rimto“ į rinką atneša įvairesnių paauglių knygų. Nors apie specifines paauglių problemas kalbanti literatūra svarbi ir reikalinga, tokių vertimų dauguma. Todėl naujų, universalesnės tematikos knygų, orientuotų į paauglius, irgi reikia. O F. Hardige pramoginė knyga, nors ir ne be trūkumų, verta skaitytojo laiko ir minčių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...