captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tikrąjį A. J. Greimą prancūzai atrado tik susipažinę su jo lietuviškais tekstais

Semiotikos konferencijose viešėję Algirdo Juliaus Greimo kolegos prancūzai prisipažino, kad tik dabar pamatė kitą, žmogiškąją, A. J. Greimo pusę, kuri iki tol jiems buvo visiškai nepažįstama, LRT KLASIKAI sako A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro doktorantė Austėja Oržekauskienė. „Jie atrado būtent emocionalųjį A. J. Greimą, kuris motyvuoja, paaiškina, kodėl daro viena ar kita, nes prancūzams A. J. Greimas, kaip mokslininkas, buvo sausas, griežtas, reiklus ir ironiškas“, – kalba A. Oržekauskienė.
J. Kosinska/Unsplash com. nuotr.
J. Kosinska/Unsplash com. nuotr.

– „Trys ketvirtadaliai mano gyvenimo yra korespondentiški, ypač su Lietuva“, – viename laiške sako A. J. Greimas. Kokį moralinį įsipareigojimą jis jautė? Kokie interesai, pažiūros skatino tokią aktyvią korespondenciją?

– A. J. Greimas jautė didžiulį komunikacijos poreikį. Net paskutiniais gyvenimo metais jis ne tik neatsitraukė nuo praktinių reikalų akademiniame gyvenime, bet ir ypač intensyviai dalyvavo tiek formuojant Vilniaus universiteto biblioteką, tiek patį universitetą. Jis kelerius metus labai judino semiotikos mokslų institucionalizavimą universitete, buvo kalbėjęs su Rolandu Pavilioniu apie tokio pobūdžio studijas Filosofijos fakultete, galiausiai buvo įkurtas A. J. Greimo centras. Bet, kadangi tokie reikalai juda labai pamažu, jis susirašinėjo su R. Pavilioniu, Kubiliumi.

Šiemet kaip tik semiotikos konferencijose viešėjo A. J. Greimo kolegos prancūzai, kurie tik dabar susipažino su kai kuriais A. J. Greimo lietuviškais publicistiniais tekstais. Jie prisipažino, kad tik dabar pamatė kitą, žmogiškąją, A. J. Greimo pusę, kuri iki tol jiems buvo visiškai nepažįstama, ir tik dabar suprato, koks buvo viso to semiotikos projekto tikslas. O tikslas, kaip A. J. Greimas formuluoja laiškuose ir publicistiniuose tekstuose, yra tarnystė Lietuvai.

– Labai įdomus A. J. Greimo laiškų stilius, žodynas turtingas, emocingas. Kokį jo charakterį atskleidžia minčių raiška?

– Laiškai labai nevienalypiai. Laiškų, tarkim, Aleksandrai Kašubienei, Arvydui Šliogeriui, Churginui, kitiems artimiems draugams stilius yra visai kitoks negu rašytų žmonėms, su kuriais labiau tvarko reikalus arba kur sieja labiau dalykiniai santykiai (tarkim, Pavilioniu arba Kubiliumi). Laiškuose matome labai daugialypį A. J. Greimą, negalima teigti, kad yra tik A. J. Greimui būdingas epistolinis stilius – jis labai priklauso nuo korespondento, nuo reikalo, kuriuo rašoma.

– A. J. Greimas – labai karštas, tiesmukiškas, kategoriškas žmogus ir sako tiesą į akis, pvz., laiškuose labai daug „staugt norisi“, „metu viską“, „netikiu, kad Lietuvoje kažkas pasikeis“...  O ką naujo atrado prancūzai?

– Visiškai sutinku. Lygiai taip pat jį apibūdina prancūzai, tik tiek, kad, bent jau raštiška forma, jis su prancūzais bendravo visai kitaip. Toks karštas charakteris ir tiesos sakymas į akis, be abejo, išliko, bet emocionalioji pusė, ko gero, buvo tik lietuviškoje raštijoje.

Taigi jie atrado būtent emocionalųjį A. J. Greimą, kuris motyvuoja, paaiškina, kodėl jis daro viena ar kita, nes prancūzams A. J. Greimas, kaip mokslininkas, buvo sausas, griežtas, reiklus ir ironiškas. Bet tai, kaip jis rašė lietuviams, tiek viešuose, tiek privačiuose laiškuose, tiek publicistikoje, jiems buvo visiškai neaišku ir nepažįstama.

– Su kuo A. J. Greimas susirašinėjo? Kaip atsirasdavo tie nauji žmonės, pvz., A. Šliogeris? Juk A. Šliogeris A. J. Greimui nusiuntė knygą jo?

– Nemažai jo epistolinių draugysčių taip ir užsimezgė – jį patį susirasdavo žmonės. Ryšys su Aleksandra Kašubiene buvo nutrūkęs 50 metų, tik kai ji nusiuntė jam paskaityti savo rašomą vaikystės atsiminimų knygą, tada jie pradėjo susirašinėti.

– A. J. Greimas vis kalbėjo, kad reikia modernizuoti katalikybę. Kaip jis tai įsivaizdavo?

– Katalikybės klausimu yra padrikų pastabų, bet manau, kad religinė sfera nebuvo ta, kur jis būtų norėjęs kištis. Taip, lenkišką katalikybės formą jis laikė atgyvenusia, nes ten daugiau koncentruojamasi į ritualus negu į santykio su Dievu turinį. Nors Paryžiuje jis bendradarbiavo su Bažnyčios atstovais, kartu nagrinėjo įvairias teologines problemas. Susitikimai su Bažnyčios atstovais buvo mokslinio pobūdžio. Beje, semiotika Vatikano pripažinta vienu iš keturių metodų, kuriais oficialiai leidžiama aiškinti Šventąjį Raštą.

– Įdomiausia laiškų grupė – susirašinėjimas su A. Kašubiene. Priminkite jų istoriją – susirašinėta nuo 1988 m., bet jie buvo pažįstami dar tada, kai jis mokytojavo, o ji buvo jo mokinė.

– Šie laiškai iš tiesų užima ypatingą vietą, nes buvo rašyti paskutinius ketverius metus iki A. J. Greimo mirties. Tai buvo metas, kai natūraliai iškyla poreikis suvesti gyvenimo sąskaitas, ir, matyt, A. J. Greimas tokiam pokalbiui nerado tinkamesnio adresato už Aleksandrą. Viena iš priežasčių, manau, ta, kad tai buvo metas, kai jam ypač norėjosi atsigręžti į tolimą praeitį, į jaunystės metus.

– Ir tai buvo jo pirma meilė?

– Niekur taip nėra įvardyta, bet gali būti.

– A. J. Greimas labai santūriai kalba apie jausmus, bet su A. Kašubiene liejasi kažkas kitas. Matyt, jie vienas kitą labai papildė. Jis – intelektualiai, ji – intuityviai. Gal dėl to jis tarsi permąsto savo gyvenimą? Jis netgi iš šalies žiūri į savo mokslą ir galvoja, kiek tai prasminga.

– Tikrai taip, šie klausimai jam, be abejo, kilo. Laiškuose randame ir labai aiškių nusivylimo gaidelių, kad viskas nuėjo šuniui ant uodegos.

– Įdomiausia, kad jis sako „sau neišgyventas gyvenimas“. Pabaigoje gyvenimo jam atrodo, kad jis nepatyrė kažko asmeniško?

– Taip, čia toks gana mįslingas pasakymas. Susidaro įspūdis, kad pabaigoje lieka tik sopantis kūnas, skausmas – tiek fizinis, tiek dvasinis. Labai sunku tai komentuoti, nes, rašydamas tokius laiškus Aleksandrai, kitiems žmonėms jis rašo jau visai kitaip – vėl atgauna šelmišką toną organizatoriaus, įkvepiančio optimisto.

Vien remdamasi tais laiškais, nekalbėčiau apie visišką nusivylimą – juk būna ir kažkokių momentinių jausmų, minčių, kurias užrašai kaip dienoraštyje, o kitą rytą peržiūrėjęs gali visai kitaip į tai pažiūrėti. Dėl ko miniu apie dienoraštį? Vienas prancūzų profesorius yra minėjęs, kad A. J. Greimas bandė rašyti dienoraštį, bet jam nieko neišėjo.

Jam būtinai reikėjo kažkokio atsako. Po to, kai pačiam neišėjo, bandė rašyti savo šuns Rudžio dienoraštį. Irgi neišėjo. Tą reikalą jis metė, bet akivaizdu, kad kažkoks poreikis liko, ir štai atsirado A. Kašubienė – ji tapo klausytoja, kuri atsiliepė taip, kaip jam tuo metu reikėjo, išsakydavo tai, ko jis tikėjosi, ir, matyt, kažkokią spragą jo dvasiniame gyvenime užpildė.

– A. J. Greimas buvo vedęs du kartus. Kokios tai buvo moterys?

– Iš A. J. Greimo mokinių liudijimų galima nesunkiai suprasti, kad pirmoji žmona Onutė  jam buvo ypač svarbi, jo didžiausias ramstis. A. J. Greimas buvo visiškai nepraktiškas žmogus, tad Onutė tvarkė visus jo reikalus, jį vežiodavo, nes ji nevairavo, rūpinosi visu namų ūkiu – viskuo. Kažkuriame interviu A. J. Greimas, paprašytas išvardinti, kurie keturi ar penki asmenys buvo jam padarę didžiausią įtaką, pirmiausia paminėjo būtent savo žmoną ir tik paskui – savo profesorius, mokytojus.

– Jis įdomiai pasakė, kad kiekvienas vyras yra savo žmonos vaikas. O su antrąja žmona Teresa juos siejo mokslas? Ji buvo gabi jo studentė?

– Šiemet konferencijoje Teresa pasakojo, kad A. J. Greimą ji irgi susirado pati, rašydama mokslinį darbą ir tikėdamasi konsultacijos. Kontaktas galiausiai virto draugystės ir meilės istorija. Tai nebuvo tik bendradarbiavimas.

– Jis vedė Teresą prieš pat mirtį ir norėjo visą mokslinį palikimą, archyvus palikti jai?

– Taip, manau, kad tai liudija, jog šiuo žmogumi jis iš tikrųjų pasitikėjo ir nusprendė, kad taip bus teisingiausia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...