captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kaip atrastas piršto antspaudas

Japonijoje sėkmingai įsikūręs ir vietinių kalba laisvai kalbėjęs škotas Henry Fauldas XIX a. pabaigoje dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose Japonijoje. Ant čia aptiktų keraminių dirbinių jis pastebėjo žmonių pirštų antspaudus ir susidomėjo moderniu jų pritaikymu.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

1880 m. žurnale „Nature“ H. Fauldas išspausdino publikaciją, kurioje dalijosi įžvalgomis, kaip pirštų antspaudai galėtų padėti gaudant nusikaltėlius ir kaip jų pirštų antspaudus būtų galima atpažinti panaudojus rašalą.

Grįžęs į Europą, H. Fauldas ne vienus metus bandė įtikinti policijos pareigūnus pasitelkti pirštų antspaudų atpažinimo metodą kriminalistikoje, bet visi mėginimai buvo nesėkmingi – niekas šio pasiūlymo nevertino rimtai. H. Fauldas mirė taip ir nesulaukęs pripažinimo.

Tačiau jo bičiulis, žymusis gamtininkas Charlesas Darwinas paskatino savo pusbrolį Francisą Galtoną ir toliau tyrinėti šią temą. Kur kas nuoseklesnė ir svariais įrodymais paremta F. Galtono studija galų gale įtikino kriminalistus, kad pirštų antspaudai gali praversti ieškant įstatymo pažeidėjų.

F. H. Burnett knyga vaikams „Paslaptingas sodas“ iš pradžių buvo skirta suaugusiųjų auditorijai?

Pirmą kartą šis kūrinys pasirodė 1910 m. žurnale „The American Magazine“, o po metų buvo publikuotas kaip atskira knyga. Šiandien Frances Hodgson Burnett įvardijama kaip viena geriausių XIX a. pabaigos–XX a. pradžios vaikų literatūros autorių.

Tačiau ji parašė apie 50 knygų suaugusiesiems, kritikų buvo minima šalia tokių vardų, kaip Henry Jamesas, Bretas Harte`as, ir turbūt būtų nustebusi dabartiniu savo vaikų literatūros klasikės statusu.

„Paslaptingas sodas“ – vienas turiningiausių, sudėtingiausių ir įtakingiausių vaikų literatūros kūrinių. Jis lyginamas su Charlotte Bronte „Džeine Eir“, Emily Bronte „Vėtrų kalnu“ ir daugeliu kitų pasaulinio lygio kūrinių.

Pagrindinė knygos herojė Merė netekusi tėvų atvežama iš Indijos į Angliją, kur gyvena pas mamos brolį ir naujoje aplinkoje ima sparčiai keistis. Tai viena stipriausių ir patraukliausių šios knygos pusių. Tačiau „Paslaptingas sodas“ buvo atrastas tik XX a. pirmojoje pusėje, o autorei esant gyvai didelės sėkmės nesulaukė. „Paslaptingą sodą“ ypač išgarsino įvairios adaptacijos scenai ir ekranams, komiksai ir spalvinimo knygelės.

Kurį laiką literatūra buvo olimpinė rungtis

Olimpinėse žaidynėse buvo varžomasi ne tik sporto rungtyse. 1912–1948 m. vyko ir literatūros bei kitų meno rūšių konkursai. Šią idėją palaikė Pierre`as de Coubertinas, šiuolaikinių olimpinių žaidynių patriarchas, pabrėžęs pirminį antikos olimpinių žaidynių grožį.

Visos paraiškos turėjo būti įkvėptos sporto ir niekur iki tol neviešintos. Vienas rašytojas galėjo konkursui pateikti daugiau negu vieną kūrinį. Kūriniai galėjo būti parašyti bet kuria kalba, jei kartu buvo pateikiamas ir vertimas į anglų ar prancūzų kalbą.

Dauguma rašytojų ir kitų menininkų, tapę olimpinių žaidynių nugalėtojais, išgarsėdavo savo tėvynėse, tačiau tarptautinio pripažinimo sulaukdavo retai. Visame pasaulyje žinomi kai kurie žiuri nariai. Pavyzdžiui, 1924 m. vasaros olimpinėse žaidynėse komisijos darbe dalyvavo švedų rašytoja Selma Lagerlof ir rusų kompozitorius bei dirigentas Igoris Stravinskis.

Penktosiose vasaros olimpinėse žaidynėse Stokholme 1912 m. tarptautinio olimpinio judėjimo įkūrėjas P. de Coubertinas dalyvavo literatūriniame konkurse, pateikęs pseudonimu pasirašytą „Odę sportui“, kuri jam pelnė aukso medalį.

Olimpinių žaidynių istorijoje tik du dalyviai buvo tiek sportinių, tiek meninių rungčių nugalėtojai. Tai amerikietis šaulys ir skulptorius Walteris Winansas bei vengras plaukikas ir architektas Alfredas Hajosas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...