captcha

Jūsų klausimas priimtas

Paaiškino, kodėl samanos ir laumžirgiai yra gyvosios iškasenos

Gyvųjų iškasenų – organizmų, primenančių labai senų laikų protėvius, – nėra itin daug, bet jų galima rasti ir Lietuvoje, LRT RADIJUI sako gamtininkas Almantas Kulbis. Pavyzdžiui, pasakoja jis, gyvosiomis iškasenomis vadinamos ir samanos – augalai, kurie apskritai vieni pirmųjų išlipo iš vandens į sausumą, ir laumžirgis – vienas seniausių vabzdžių, skraidęs tuose miškuose, kur augo milžiniški asiūkliai.
B. Malliswamy/Unsplash.com nuotr.
B. Malliswamy/Unsplash.com nuotr.

– Kas yra gyvosios iškasenos?

– Tai labai įdomus ir žaismingas terminas, kurį sugalvojo mokslininkai, bet daugiau vartoja mokslo populiarintojai, taip pat rašytojai, o kartais jis vartojamas ir buitinėje kalboje kalbant apie žmones, kurie labai atsilikę, panašūs į kažką iš senų laikų. Pats terminas rodo, kad tai organizmai, savo sandara, išvaizda primenantys labai senų laikų protėvius.

Gyvųjų iškasenų nėra labai daug. Iš tikrųjų tai organizmai, kuriems potencialiai gresia išnykti, kurie neturi didelės perspektyvos šiuolaikiniame pasaulyje. Kartu tai dažnai būna jungiamosios evoliucijos grandys tarp vienos ar kitos sistematinės grupės.

Labai geras pavyzdys – ančiasnapis. Tai žinduolis, kuris deda kiaušinius, visai taip, kaip galbūt mūsų žinduolių protėviai ropliai. Šis gyvūnas tikrai retas, nykstantis ir saugomas. O tokių tarpinių grandžių arba gyvųjų iškasenų yra daug daugiau.

Reuters/Scanpix nuotr.

– Taigi, ko gero, gyvosios iškasenos – ir nykstantys gyvūnai, organizmai?

– Ne tik. Kai kurie iš jų gyvena ir dabar. Yra toks gyvūnų tipas pečiakojai. Dabar jų yra apie porą šimtų rūšių. Kažkada jie klestėjo ir karaliavo mūsų vandenyse.

– Lietuvoje yra gyvųjų iškasenų?

– Gyvųjų iškasenų galime rasti Lietuvoje. Pirmiausia – fosilijų pavidalu, nors yra ir gyvų. Tarp fosilijų galime rasti trilobitų. Tai labai saviti gyvūnai, priklausantys nariuotakojų klasei. Jie karaliavo paleozojuje, o dabar jų nebeliko visiškai. Kitas pavyzdys – pečiakojai. Jų taip pat kažkada buvo labai daug rūšių, o dabar vandenynuose randame labai nedaug.

– Kaip atrodo pečiakojai?

– Kažkada mokslininkai rasdavo fosilijų, panašių į kriaukles, moliuskus, ir juos netgi priskirdavo moliuskams, bet vėliau suprato, kad tai atskiras gyvūnų tipas, tik išoriškai panašus į kriaukles. Lietuvoje pečiakojai taip pat randami fosilijų pavidalu, bet manoma, kad jie čia negyveno, tiesiog su rieduliais jau ledynmečio laikotarpiu atkeliavo iš Skandinavijos.

Tikrų gyvųjų fosilijų taip pat galime rasti. Bene žinomiausia jų – dviskiautis ginkmedis, augantis ir Lietuvos parkuose. Taip pat galime paieškoti labai senų augalų ir gyvūnų grupių. Pavyzdžiui, tokie yra visi asiūkliai, kurių Lietuvoje auga apie 10 rūšių. Tai į eglutes panašūs augalai, piktžolės, ir jie tikrai nėra labai reti. Pasižiūrėję į jų sandarą, dauginimosi būdą, pamatysime, kad jie protėviai labai labai tolimų augalų – tų, kurie gyveno miškuose maždaug tuo metu, kai susidarė akmens anglis.

AFP/Scanpix nuotr.

Taip pat, jei pasižiūrėsime į pavienę samanėlę, pamatysime, kad tai augalai, kurie apskritai vieni pirmųjų išlipo iš vandens į sausumą. Tai labai seni augalai. Gyvūnų pasaulyje vienas iš pavyzdžių yra laumžirgis – vienas seniausių vabzdžių. Jie taip pat skraidydavo tuose miškuose, kur augo milžiniški asiūkliai, pataisų giminaičiai.

Jei nusikelsime dar į senesnius laikus, pamatysime rečiau aptinkamą gyvūną, o daugelis net nesupras, kad tai gyvūnas. Pintims priklausančios durlės – drebučius primenantys gyvūnai, žemėje atsiradę vieni pirmųjų. Jos auga upeliuose, ežeruose, jų viso labo Lietuvoje tėra kelios rūšys. Šie gyvūnai netgi nepaliko labai ryškių įspaudų, bet jie buvo vieni pirmųjų daugialąsčių žemės gyventojų.

K. L. Onthank/wikimedia.org nuotr.

– Ar mokslininkai pakankamai žino šiuos organizmus?

– Mokslininkai turi sukaupę labai daug informacijos, vis dėlto gyvybės metraštyje daug grandžių ir trūksta. Manoma, kad šiuo metu gyvena 2–5 proc. visų organizmų, kada nors gyvenusių žemėje. Gali būti, kad tų organizmų iš tikrųjų buvo labai daug.

Pavyzdžiui, vyko vadinamieji didieji išmirimai. Žmonės žino apie dinozaurų išnykimą ir juos pražudžiusį didįjį meteoritą, bet iš tikrųjų tokių išmirimų buvo apie 10. Ir jie nevyko per vienus ar netgi per 100 metų – kartais užtrukdavo ir milijonus metų. O jų priežastys labai įvairios.

Dabar mes žemę vadiname vandens planeta, bet buvo laikotarpių, kai didžiąją dalį planetos sudarydavo sausuma. O sausumai plečiantis, išnykdavo vandens gyvūnai. Būdavo apledėjimų, atšalimų. Tokie procesai primindavo didžiulius kataklizmus.

– Yra tokių organizmų, kurie išnyksta ir nepalieka apie save jokių pėdsakų?

– Be abejo, nes evoliucija neturi grįžtamojo poveikio. Jei organizmas išnyko, jis jau niekada nebeatsiras. Labai įdomu, kad maždaug iki to laikotarpio, kai gyvūnų sandaroje atsirado išorinis arba vidinis skeletas, pavyzdžiui, kalcinis, jie būdavo tokie, kad nepalikdavo jokio ženklo, tarkim, fosilijų. Taigi ženklų iš laikotarpio prieš 600 mln. metų mes arba randame labai mažai, arba net negalime rasti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...