captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. J. Eretas: tautai buvo nukirsta galva

Naujieji emigrantai buvo iš Lietuvos išvaryti, nes grėsė jiems fiziškas sunaikinimas, galima būtų pasakyti – tautai buvo nukirsta galva, 1961 m. Čikagoje vykusiame V Lietuvių katalikų mokslo draugijos suvažiavime kalbėjo svečias iš Šveicarijos prof. Juozas Eretas. „Aplinkybės, kurios šią emigraciją sudarė, ir jos sąstatas nėra aklos pripuolamybės vaisius. Tik apvaizda galėjo ją sudaryti, kad egziliečiai dirbtų tą idėjinį darbą, kurio dabar negali dirbti Lietuvoje svetimos bei priešingos minties išprievartaujamieji. Ką Europa išskyrė, Amerika vėl turi sujungti“, – teigė J. Eretas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Praeitą tris dienas trukusį vadinamąjį Darbo dienos savaitgalį Čikagoje vyko 5-asis Lietuvių katalikų mokslo draugijos suvažiavimas, 1961 m. per „Amerikos balso“ radiją pranešė Kostas Jurgėla.

Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo Čikagoje darbai vyko daugiausia komisijose. Buvo net 22 referentu: teologijos, sociologijos, tiksliųjų mokslų, pedagogikos, istorijos, filosofijos ir medicinos sekcijose. Šiandien iš baigiamojo visumos posėdžio, kuris įvyko Marijos vardo gimnazijos auditorijoje Čikagoje, pagrindiniu kalbėtoju buvo svečias iš Šveicarijos, ELTA`os tarnybos įsteigėjas, vienas iš Lietuvos sporto pirmūnų, jaunimo veikėjas ir vadovas, Lietuvos universiteto profesorius ir po to, kai jis buvo tapęs Lietuvos piliečiu, Respublikos Seimo narys daktaras Juozas Eretas.

J. Eretas: esame atskirti nuo tautos kamieno

Svečias kalbėjo apie krikščioniškosios kultūros padėtį ir uždavinius šiame amžiuje. Anot daktaro Ereto, pasaulyje yra sukurta apie 20 įvairių kultūrų. Vakarų kultūrą sukūrė krikščionybė, bet klaida būtų krikščionybę sutapatinti su bet kuria išorine kultūros forma. Civilizacija galima be Dievo, sakė Eretas, bet kultūra negalima. Lietuvos nepriklausomybės metais kultūrinį tautos rūmą ugdė du pagrindiniai tradiciniai veiksniai – krikščionybė ir tautybė. Štai ištrauka iš daktaro Juozo Ereto pranešimo.

„Tenka pastebėti, jog lietuviai nuo seniai turėjo savo kultūrą, kuri, paskatinta krikščionybės ir išaugusi kaime, pasižymėjo visais žemdirbių kultūros privalumais. Dėl to Antanas Musteikis čia pat Amerikoje teisingai galėjo apie tą kultūrą pasakyti: „Kai šį lietuvių kultūros kraitį palyginame su kitomis kultūromis, jis ne tik išsiskiria iš kitų, bet ir šviečia negęstama šviesa kaip nepakartojama ir kaip nenykstanti vertenybė, kurią reikia ne tik išlaikyti, bet dėl kurios verta ir kovoti.“

Nepriklausomybės laikais ši kultūros forma, nors ir įgavo naujų bruožų, tačiau ir toliau buvo ugdoma tradicinių jos elementų – krikščionybės ir tautybės ir savo viršūnę surado Dovydaičio, Bučio, Jakšto ir Šalkauskio asmenyse. Bet dabar šis kultūrinis darbas visiškai paneigiamas sovietų skiepijamos dvasios, besikėsinančios į pačias jo šaknis, dėl ko užsimezgė kova, kurioje mes negalime likti abejingi, jei nenorime tapti dvasiniais išdavikais.

Mes gyvename už ribų Lietuvos valstybės ir esame atskirti nuo tautos kamieno. Šis atsiskyrimas yra visai kitoks negu tas, ankstyvesnių emigrantų. Jie savo laiku išvyko pavieniai bei laisvu noru ir jie neužmiršo rūpintis tėvynėj pasilikusiais. Ir garbę jiems už tai.

Naujosios emigracijos situacija yra visai kitokia. Tie naujieji emigrantai, taip galima tvirtinti, buvo iš Lietuvos išvaryti, nes grėsė jiems fiziškas sunaikinimas. Galima būtų pasakyti, tautai buvo nukirsta galva. Šita emigracija tautos gyvenime yra visai naujas reiškinys. Aplinkybės, kurios šią emigraciją sudarė, ir jos sąstatas nėra aklos pripuolamybės vaisius. Tik apvaizda galėjo ją sudaryti, kad egziliečiai dirbtų tą idėjinį darbą, kurio dabar negali dirbti Lietuvoje svetimos bei priešingos minties išprievartaujamieji. Ką Europa išskyrė, Amerika vėl turi sujungti.“

Z. Ivinskis: atgaivintoje akademijoje gyva ir mecenatinė dvasia

Profesoriui Eretui baigus pranešimą, svečias iš Romos istorikas daktaras Zenonas Ivinskis, Lietuvių katalikų mokslo akademijos vicepirmininkas, pranešė apie narių mokslininkų nutarimus. Štai kalba daktaras Ivinskis.

„Atgaivintoji akademija iš senuosius akademijos tremtin išsivežė tik keturis narius mokslininkus, bet tai buvo užtenkamas skaičius imtis iniciatyvos tą narių mokslininkų mažą būrelį didinti. Ir štai 1959 m. gruodžio 27 d. nariais mokslininkais buvo pakelti keturi žinomi anksčiau ar pasižymėję tremtyje savo mokslo darbais.

Tai buvo profesorius Gravrokas Julius, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, technikos srityje padaręs, dar gyvendamas Vokietijoje, naujų atradimų ir šiaip jau daug rašęs savo srityje. Tai buvo profesorius Grinius Jonas, literatūros ir meno istorikas, kritikas, dabar gyvenąs Miunchene. Tai buvo profesorius Antanas Liuima, dabar kunigas jėzuitas, dabar akademijos pirmininkas, Grigoriano universiteto profesorius Romoje. Tai buvo profesorius Salys Antanas, Pensilvanijos universiteto profesorius, pasižymėjęs baltistikos ir lyginamos kalbos srities specialistas ir žinomas tarptautinio mokslo pasaulyje.

Šalia tų narių mokslininkų nuo pat pradžios daug pasižymėjęs ir nusipelnęs mecenatas prelatas Juras sudarė sąlygas išleisti stambių akademijos veikalų ir dar sudarė sąlygas, kad išeis jų daugiau. Jis buvo tuojau pat pakeltas garbės nariu. Šių metų liepos mėnesį buvo pravesti nauji rinkimai ir korespondenciniu būdu (kitaip neįmanoma) išrinko naujais nariais mokslininkais šiuos akademijos narius.

Kunigą profesorių Ylą Stasį, autorių eilės mums visiems žinomų raštų, profesorių Maceiną Antaną, dabar su dideliu pasisekimu profesoriaujantį Vokietijoje, profesorių Pikūną Justiną, gražiai pasireiškusį savo studijomis, veikalais apie vaiko psichologiją Detroito universitete, profesorių Rabikauską Paulių, kolegą profesoriaus Liuimos, jėzuitą konfratrą, taip pat su dideliu pasisekimu šalia profesoriaus Liuimos besireiškiantį tame pačiame jėzuitų universitete Romoje. Penktuoju nariu mokslininku išrinktas profesorius Sužiedėlis Simas, keliais naujais darbais, neminint senesniųjų, kaip tamstos žinote, prisistatęs jau čia iš parapijų, vienuolynų ir mūsų žymių dvasininkų istorijos taip labai gražiai ir šiltai.

Bet ir mecenatinė dvasia yra gyva atgaivintoje akademijoje. Ir štai naujais garbės nariais esame išrinkę kunigą kleboną Karalių, nuo seniau žinomą tą garbingą veikėją ir drauge penktojo suvažiavimo darbų tomo leidėją. Nauju mūsų akademijos garbės nariu taip pat esame išrinkę inžinierių Antaną Rudį, ne tik prieš ketverius metus davusį iniciatyvą, bet ir realiai mecenatiškai prisidėjusį prie pasisekimo šio vykusio ir gausaus Katalikų mokslo akademijos suvažiavimo.“

J. Kajackas: jau turite nepriklausomos Lietuvos generalinį konsulą Čikagoje

Baigiamajame visumos susirinkime dar kalbėjo Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone vedėjas Juozas Kajackas.

„Turiu didelio noro pasidalinti su jumis viena šviežia ir džiugia naujiena. Šiame atsitikime, kai sakau „pasidalinti su jumis“, turiu omenyje visus lietuvius, o ypač Čikagos lietuvius. Mes Darbo dienos šventės išvakarėse. Ji skirta darbo žmogui prisiminti ir jį pagerbti. Ji tik ketvertą dienų mus teskiria nuo tautos šventės dienos.

Tomis progomis ir jūsų maloniu sutikimu pasinaudojęs, norėčiau prisiminti dar vieną darbininką iš mūsų tarpo. Jis daug Lietuvai ir išeivijai nusipelnęs. Ketvirtį šimtmečio jis išdirbo be jokio paaukštinimo vien šioje išeivijos sostinėje. Jis kartu didelis mokslininkų ir bendrai lietuvių globėjas.

Mieli tautiečiai, aš laikau didele garbe ir didžiausiu malonumu galįs jums pranešti, kad daktaro Petro Daudžvardžio asmenyje jau turite laisvos nepriklausomos Lietuvos generalinį konsulą Čikagoje.“

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...