captcha

Jūsų klausimas priimtas

Junior A istorija: kaip jo kūriniai sudomino muzikos įrašų milžines

„Užsidariau savo bute ir pradėjau kurti muziką, nes supratau, kad geriau mirsiu, bet darysiu tai, ką nuoširdžiai noriu daryti gyvenime“, – sako Tautvydas, geriau žinomas kaip Junior A, kurio karjera per metus pasikeitė radikaliai. Jo daina „Sleep Machine“ pateko į „Spotify“ grojaraščius „USA Viral Top 50“ ir „New Music Friday USA“ šalia tokių vardų kaip Lana Del Rey ar Frankas Oceanas, Junior A kūrinius grojo „Apple“ radijas „Beats 1 Radio“ ir britų BBC „Radio 1“.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Junior A neslepia, kad dėmesio iš Lietuvos žiniasklaidos sulaukė mažai, nors, išgirdę jo minimalistinį R&B ir popmuzikos skambesį, jam laiškus ėmė rašyti atstovai iš tokių muzikos įrašų milžinų kaip „Sony Entertainment“ ar „Columbia Records“, vienos britų leidybinės kompanijos atstovai patys atvyko į Vilnių susitikti.

„Kai kažkas tau ima kalbėti, kad pažįsta Jamie iš „The xx“, o tu esi kažkoks bičas iš Plungės, kuris tiesiog rašo dainas savo senu kompu ir tikisi kažką nuveikti... Tai iškart paveikia tavo sąmonę“, – susitikimą su įrašų kompanijos „Hard Up“ atstovu prisimena atlikėjas, šiuo metu jau ruošiantis savo ketvirtą oficialų minialbumą (nors dabar pristato tik antrą).

Išsamiau apie Junior A muzikinį kelią – pokalbis LRT OPUS laidoje „Atmerk akis“.

– Apie atlikėją Junior A išgirdome šiemet. Kovo mėnesį pasirodė pirmas straipsnis, kai išgirdome kūrinį „Sleep machine“. Pirmieji, berods, tave aprašė Ore.lt. 

– Taip, Ore.lt pirmieji pastebėjo. Bet yra tamsioji tos istorijos dalis – aš pats visiems beldžiausi į duris su savo laiškais ir iki pat dabar gaunu atsakymus iš žmonių, kuriems rašiau. Dabar, kai jau viskas šiek tiek pasikeitė, kai nebesu tiesiog kažkoks bičas, kuris rašo tau feisbuke, gaunu žinutes „Sveikas, Junior A, tavo laiškas kažkur pasiklydo...“ ir panašiai. Aš suprantu, kad jie supranta, o jie supranta, kad aš suprantu, ir tiesiog stengiuosi tą pokalbį vystyti toliau.

– Tavo pirmasis singlas – „Sleep Machine“. Papasakok daugiau apie šį kūrinį.

– 2015 metų vasarą turėjau bjaurų įvykį, po kurio gulėjau ištiktas komos. Iki tol rašiau muziką apie 8 metus, bet nuolat save kamavau dėl netobulumo. Būdavo, klausydavau muzikos, kuri yra labai aukšto muzikinio lygio, ir visada savęs klausdavau – ar aš pats klausyčiausi savo muzikos? Ir kol atsakymas būdavo neigiamas, aš jos niekur nesiųsdavau. Debiutinis albumas „Born Busy“ yra mano turbūt 14-asis albumas. Nuo 16 metų esu absoliučiai apsėstas dainų rašymo, ir tai buvo vienintelė veikla, kuri nuoširdžiai domino. Po to tamsaus vakarėlio 2015 metais, pamenu, vėliau tikrai permąsčiau savo gyvenimą. Pagalvojau, kad, jei verta kažkuo užsiimti, tai tik dalykais, kuriais nuoširdžiai tiki 100 procentų. 

Aš, iki tol neturėjęs visiškai jokios patirties su elektronine muzika, nuėjau ir nusipirkau MIDI klaviatūrą. Tai kainavo 14 eurų. Pardaviau automobilį, teliką, žaidimų konsolę, batus... Užsidariau savo bute ir pradėjau kurti muziką, nes supratau, kad geriau mirsiu, bet darysiu tai, ką nuoširdžiai noriu daryti gyvenime, ir mano antra parašyta daina buvo „Sleep Machine“.

Po savaitės įdėjau ją į „SubmitHub“ – platformą internete, kuri tavo dainą išsiuntinėja tinklaraščiams. Ir, jei daina jiems patinka, tinklaraščiai ima ja dalintis. Ir, nepraėjus savaitei, aš gavau laiškus iš visų didžiausių leidybinių kompanijų pasaulyje – nuo „Sony Entertainment“, „Columbia Records“, „IAmSound Records“, „XL Recordings“ ir kitų – su klausimais apie estetiką, kas čia vyksta, iš kur aš atsiradau, ar čia atsitiktinumas, ar aš muziką kuriu seniai. Taigi tai yra „Sleep Machine“. Apskritai, ko gero, tai yra mano antras elektroninės muzikos kūrinys.

– Kai pasidalinai pirmuoju kūriniu, sulaukei tarptautinio dėmesio. Tu mums įvardijai muzikos įrašų milžinų pavadinimus, o kas bus toliau?

– Tiesą sakant, mano pirmas albumas „Born Busy“ yra išleistas mažos leidybinės kompanijos Londone „Hard Up“, kuri iš tikrųjų yra dukterinė „XL recordings“ kompanija. „XL recordings“ turi tokius atlikėjus kaip, pavyzdžiui, Adele, o „Hard Up“ vadovas pats asmeniškai atrado „Vampire Weekend“, kurie yra gavę ir „Grammy“. Tada, kai jie ėmė dirbti su manimi, dirbo ir su duetu „Smerz“. Jie dabar jau pasirašė sutartį su „XL recordings“ ir turbūt yra stilingiausias duetas, plaukiojantis tarp tokios madingos underground muzikos scenos ir šiuolaikinės popmuzikos. Jie tai pat turėjo ir „The Big Moon“. Taigi visi jų atrasti atlikėjai ir grupės turėjo tam tikrą kultūrinį svorį ir, kai pradėjau vystyti diskusiją su labai daug leidybinių kompanijų, aš praleidau valandų valandas kalbėdamas su jais.

Kai susidomėjau muzika, kai man buvo 16 metų, turėjau tiek daug klausimų apie tai, kaip vyksta dalykai, kodėl jie vyksta, ir staiga aš gavau galimybę visų tų klausimų paklausti tiesiogiai. Mes tiesiog kalbėdavome per „Skype“ ar „FaceTime“. Galiausiai supratau vieną dalyką: netgi tie vadinamieji A&R – Artist and reperoire – žmonės, ieškantys naujų atlikėjų, jie patys man tarp eilučių bandydavo pasakyti, kad dabar nėra laikas pasirašyti kontraktą su didele leidybine kompaniją, nes, turint omeny, kad jie savo komandoje turi Rihanną ir „Coldplay“, tikrai neskirs tau jokio dėmesio ir būtų naivu netgi tikėtis tokių dalykų. Taip kad man šiuo karjeros momentu geriau rasti mažą leidybos kompaniją, kuri turėtų patirties bei kontaktų, ir mano kūryba galėtų skleistis kuo plačiau. Būtent tokia man pasirodė „Hard Up“.

Jie nuo pat pradžių su manimi elgėsi velniškai pagarbiai. Atskrido į Vilnių, mes pavakarieniavome, pakalbėjome. Man netgi tas istorijas nepatogu pasakoti, nes, pasirodžius pirmiesiems straipsniams apie Junior A, visiems buvo labai sunku lyginti ir rasti atitikmenų, į ką ta mano muzika panaši. Pirmieji du palyginimai buvo Yung Lean – švedų reperis, interneto fenomenas – ir „The xx“, kas man pačiam buvo didžiulė staigmena. Bet Sahil Varma iš „Hard Up“ leiblo, atskridęs čia į Vilnių, man sakė, kad matė straipsnį, kur mane lygina su „The xx“, taip pat kitur lygino su jų nario Jamie xx pirmąja grupe. Jis sako – „tu labai nepanašus į Jamie, aš juk jį pažįstu“. Kai kažkas tau ima kalbėti, kad pažįsta Jamie iš „The xx“, o tu esi kažkoks bičas iš Plungės, kuris tiesiog rašo dainas savo senu kompu ir tikisi kažką nuveikti... Tai iškart paveikia tavo sąmonę.

– Bendrauji su daug žmonių. Atrodo, kad bendravimo patirties tau tikrai netrūksta. Nepavargsti nuo žmonių, dėmesio?

– Tikrai ne. Mano socialinis ratas labai mažas, bendrauju su keletu žmonių. Visus tuos žmones be galo myliu ir jais pasitikiu. Po to bjauraus įvykio vasarą man kilo klausimas – ar aš nešvaistau savęs? Ir atsakymas buvo teigimas. Reikia susikaupti, nes tik susikaupęs gali pasiekti savo potencialą. Reikia išlikti susikaupusiam, tiek kalbant apie socialinį gyvenimą, tiek apie profesinius pasiekimus. Kol kas, atrodo, man tai pavyksta. Po kiekvieno koncerto aš tiesiog susikraunu savo kuprinę, kviečiu taksi ir važiuoju namo. Nenoriu skambėti kaip kažkoks liūdnas ar vakarėlių nemėgstantis žmogus, vakarėlius aš mėgstu, bet jie man atrodo kitaip.   

– Turiu atkreipti dėmesį į tavo anglišką žodyną, išsireiškimus. Kaip tavo gyvenime atsirado anglų kalba?

– Baigęs vidurinę mokyklą Plungėje, aš išvykau mokytis į Vilnių, prasimokiau čia metus, bet studijos man nepatiko. Tuo momentu kūriau muziką ir žinojau, kad turiu išvykti į Angliją, pabūti ten, pasimokyti. Kalbą visuomet mačiau kaip įrankį muzikai rašyti. Retas melomanas nesupranta to fakto, kad, kai neanglakalbiai rašo angliškus tekstus, jie dažnai turi tokį prastą paprastumą savyje. Man tai visada būdavo kažkas, kas tiesiog nueidavo šiurpais per nugarą, ir aš visada sau žadėdavau, kad aš išgyvendinsiu tai iš savęs. Man atrodo, kad kažkuria prasme man tai pavyko.

Po metų studijų Vilniuje aš vykau į Londoną, įstojau į Middlesex universitetą, žiniasklaidos ir kultūros studijų programą. Paraleliai, kol studijavau, dirbau, kaip jie patys sako, „geriausiame prekybos centre pasaulyje“ „Selfridges“, kuriame, net kad gautum pardavėjo poziciją, turi sudalyvauti keturiuose darbo pokalbiuose ir ten tu aptarnauji tą, sakykim, posh publiką. Toje parduotuvėje, be kita ko, pardavinėjau labai prabangius akinius, kainuojančius apie 500 svarų.

Taigi ten dirbant mano kalba įgavo tokį socialinį momentą, ji tapo įrankiu. Iš ten turbūt ta šiek tiek kitokia nei daugumos lietuvaičių angliška tartis, rašymas ir maniera.

– Tas debiutinis, kaip Junior A, albumas „Born Busy“, kaip sakei, yra kone 14-asis tavo albumas. Kas lėmė suvokimą, kad šis albumas jau yra subrandintas ir yra tas, kuriuo esi patenkintas? Ar buvo kažkokia įtaka iš aplinkos?

– Paskutinį žodį tariu pats sau. Pats dažniausiai esu savo fanas ir kritikas. Kokie trys albumai iki „Born Busy“ jau atrodė geri, bet ar tokie kaip jis – ne. Turiu vėl paminėti tą 2015-ųjų vasarą. Tada pradėjau kitaip suvokti laiką, kad viskas gali pasibaigti dabar ir čia ir kad nebėra prasmės slėptis – nuo kitų ar savęs. Jei nebūsiu atviras su savimi, jei nebėgsiu savo svajonių link išdegęs akis, aš taip niekada ir nepamatysiu to, ką galbūt galėčiau išvysti. Tai buvo pagrindinė motyvacija.

Aš pirmąkart gyvenime tikrai atsiribojau nuo visko. Kaip sakiau, pardaviau viską, ką turėjau. Aš atsimenu tą žmogų, kuris pirko iš manęs automobilį... Pamenu, jis atėjo į mano kambarį ir matė, kad nuo mano sienos nukabintas televizorius, daiktai sudėti į krūvą ir klausė, ar aš išsikraustau. Atsakiau, kad tiesiog viską parduodu, nes turiu svajonę, kurios sieksiu. Jis paklausė, kokia ta svajonė, o aš sakiau, kad būsiu kompozitorius, muzikantas. Mačiau tokį lengvą skepticizmą jo veide, jis manęs klausė, ar suprantu, kad Lietuvos muzika yra tokia pakankamai uždara ir sunku ten nuveikti kažką, kas galbūt galiausiai atneštų kažkokią finansinę naudą. Atsakiau jam, kad tikiu savimi ir jūs dar apie mane išgirsite. Ir kai „Sleep Machine“ nuskrido ten ir ten... aš norėjau jam paskambinti ir pasakyti: „Jei vis dar turi mano seną automobilį – neparduok jo, nes noriu jį nusipirkti atgal“.

– Koks automobilis tai buvo?

– Visi mane labai smerkė – tai buvo BMW. 16 metų senumo. Aš, manau, reprezentavau BMW vairuotojus visiškai netipiškai, aš esu toks pensininko stiliaus vairuotojas.

– Paskutinis klausimas. Užsiminei, kad klausai gana specifinės muzikos. Būtų įdomu išgirsti daugiau apie tavo muzikinį skonį. Kiek įtakos tam turėjo studijos Londone, ar galbūt visą tavo muzikinį skonį suformavo gyvenimas Lietuvoje?

– Lietuviškos muzikos apskritai niekada neklausiau, kaip ir daugelis turbūt, kad ir kaip liūdnai tai skamba. Bet tai yra realija. Pamenu pirmą lietuviškos muzikos patirtį, kuri mane be galo palietė. Buvau 15 metų, gulėjau lovoje, sirgau plaučių uždegimu ir per Žemaitijos televiziją mačiau Alinos Orlovos koncertą. Atsimenu tą keistą meilę, kurią pajunti muzikai. Tai buvo pirmas kartas, kai lietuviška muzika privertė pajausti meilę. Ir šiemet, būdamas „Galapagų“ festivalyje, aš užkulisiuose pamačiau A. Orlovą ir buvau priblokštas pamatęs tą savo žvaigždę. Aišku, gal sutrukdė tas mano įvaizdis – esu tiesiog bičas su kepuraite, nesu galbūt toks tipinis meninės išvaizdos bičas. Norėjau prie Alinos prieiti, mačiau, kad mūsų akys susidūrė, bet ji turbūt pajuto, kad mes gal nesam iš vienos „genties“, nes aš atrodau kaip koks keistas reperis iš rajono ar panašiai. O norėjau tiesiog papasakoti apie tą momentą.

Kalbant apie muzikinį skonį... Augdamas imi klausyti tai, kas groja namie. Tėvų fonotekoje buvo Michaelas Jacksonas, „Queen“. O kai pradėjau muziką atradinėti pats, pirmiausia atradau rokenrolą, tai buvo „Oasis“, „Blur“, „The Stone Roses“. Ėmiau domėtis, kas įkvepia tuos mano dievukus, taip pradėjau klausyti „The Beatles“, „The Doors“, „The Rolling Stones“, „The Kings“, taip atradau 60-ųjų rokenrolą, pradėjau suprasti, kiek ten dvasios. Tada pradėjau suprasti, kaip man svarbu yra žodžiai. Ėmiau skaityti poeziją, klausytis Bobo Dylano, atradau Sydą Barrettą iš „Pink Floyd“, Nicką Cave`ą – žmones, kurių žodžiai paliečia tavo vidų. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close