captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Banytė: Vilnius – Airija – Stambulas, tik bilietų pirkti nereikia (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Annos Halberstadt poezijos knygą „Vilniaus dienoraštis“, Hannah Kent romaną „Gerieji žmonės“ ir Orhano Pamuko romaną „Tos keistos mano mintys“.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Anna Halberstadt „Vilniaus dienoraštis“

A. Halberstadt gimė Vilniuje karą išgyvenusių žydų šeimoje. Paskui ji išvažiavo mokytis į Rusiją, o vėliau emigravo į JAV, kur ir dabar gyvena bei dirba psichologe. Pasak Tomo Venclovos, ji – „pražuvusio žydiškojo Vilne dukra“. A. Halberstadt poezija – labai autobiografiška, neiškrintanti iš bendrų šiuolaikinės poezijos tendencijų – neieškoti itin poetiškų pasakymų, pasakoti istoriją, fiksuoti akimirką, tuo priartėjant prie prozos. Ne be reikalo knygos pavadinimas – „Vilniaus dienoraščiai“: laisva forma.

Ši knyga lietuvių kultūrai reikalinga, ir ne tik todėl, kad kalba apie Lietuvą, lietuvius, sovietinių metų Vilnių jį puikiai prisimenančio, bet išvykusio žmogaus lūpomis. Ryškėjanti autobiografinė lyrinė subjektė, A. Halberstadt tekstinis alter ego, Vilniuje buvo ir sava, ir svetima: tokia yra daugybės mūsų, pakibusių tarp daugiau negu vienos kultūros, egzistencinė tikrovė: „pamirštu žodžius ne viena, o trimis kalbomis“, – sako ji ironiškai. Iš tiesų nėra lengva būti „amžinu žydu, klajokle, psichologe, poete“ (eil. „Amžinas žydas“), kuriai sugrįžus gimtasis miestas atrodo „kaip haliucinacija“ (eil. „Vilniaus dienoraštis“).

Šie autobiografiški eilėraščiai tokie ir yra – parodo, kad gyvenimas visada sudėtingas. Sudėtinga suvokti savo tapatybę, sudėtinga mylėti, sudėtinga kurti šeimą, sudėtinga išvažiuoti, o sugrįžti turbūt išvis neįmanoma, nes grįši jau kitoks ir kitas. Svetimumo jausmas ir savai (nors kuri kultūra A. Halberstadt atveju yra savoji – žydų, lietuvių, rusų, o po 30 metų gal amerikiečių?), ir kitai kultūrai rinkinyje parodytas taip aiškiai, kad gali jį beveik matyti ir užčiuopti: jį liudija daiktai, tarsi šmėklos blykstelintys kažkur praeities tamsybėj ir atnešantys prisiminimus. Atmintis nėra patikima: eilėraščiuose sugautas tas trapus „lyg ir tas pats, bet kitaip“ įspūdis, kurį dar sustiprina subtilus Mariaus Buroko vertimas.

Poezija Lietuvoje (turbūt ir niekur pasaulyje, išskyrus didžiąsias kalbas) nėra komerciškai sėkmingas. A. Halberstadt knyga irgi išleista vos 300 egzempliorių tiražu – netgi dar mažesniu, nei dažniausiai leidžiama lietuvių autorių, ypač premijuotų, poezijos rinkiniai. Tačiau tiems, kuriems įdomios žydiškojo Vilniaus, globalizacijos provokuojamų patirčių, „atminties vietų“ temos, nuoširdžiai skatinu įsigyti šią tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara“ pristatytą knygą.

Vilniaus vaizdai čia tapomi taip tiksliai, kad mąstyti apie autorės vizualinę atmintį tiesiog nejauku – nežinau, ar pati gebėčiau taip tiksliai nusakyti gatves, namus, aikštes. Matyt, išvykimas, praradimas iš tiesų skatina intensyviau išgyventi vietas prisiminimuose. Tad A. Halberstadt poezija ir ypač dabar jau mūsų kalba pasirodę „Vilniaus dienoraščiai“ yra reiškinys, į kurį skaitančiam žmogui verta atkreipti dėmesį.

Hannah Kent „Gerieji žmonės“

H. Kent knygą „Paskutinės apeigos“, lietuvių kalba išleistą prieš keletą metų, skaitė visi – rekomendacijomis ir įžvalgomis mirgėjo ir „Facebookas“, ir asmeniniai pokalbiai su knygų mėgėjais. Panašiai nutiko ir su šiemet pasirodžiusiais „Geraisiais žmonėmis“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė).

Apie šią knygą rašė ir Jūratė Čerškutė, ir Lina Buividavičiūtė, ir netgi parlamentarė Aušra Maldeikienė. Ne be reikalo: tai yra talentingai parašytas romanas, vertas, kad jį tiesiog „imtume ir skaitytume“. Pati prarijau jį per naktį: jau seniai neskaičiau knygos, kurios negalėjau padėti – tiesiog verčiau puslapius beveik iki paryčių, o vėliau taip ir nebeužmigau. Tad ką mums siūlo puikioji H. Kent?

Rašytoja sako, kad šiai knygai daug medžiagos rado rašydama „Paskutines apeigas“. Iš tiesų matome panašų scenovaizdį: veiksmas vyksta 1825 m. atkampioje provincijoje, tik šįkart ne Islandijos, o Airijos. Knygas sieja ir tikėjimo, prietarų, nusikaltimo, bausmės bei kaltės tema: pirmoje knygoje religinga šeima priėmė žmogžudyste apkaltintą moterį į savo namus, kad ji pasiruoštų mirties bausmei, o antroje matome su vadinamaisiais „geraisiais žmonėmis“, t. y. fėjomis, prietaringų žmonių siejamą seną žolininkę Nensę ir našlę Norą.

Noros vyras staiga mirė keistomis aplinkybėmis: tiesiog krito kaip pakirstas dviejų kelių sankryžoje, o sankryžos laikytos ypatingų jėgų veikiama vieta. Tad Nora lieka viena auginti neįgalaus savo mirusios dukters vaiko. Ketverių metų berniukas nekalba, nevaikšto, nuolat verkia ir klykia, yra liesas kaip šakalys, kad ir kiek valgytų. Nora, likusi viena su ligoniu anūku, sunkiai susitvarko, todėl pasisamdo vieną įdomiausių šio romano personažų – šešiolikmetę tarnaitę Megę.

Ilgainiui visas kaimas ima šnekėti, kad vaikas esąs „sukeistas“ – fėjos pasiėmusios tikrąjį Noros anūką, o jai įkišusios fėjūkštį. Kaip žinia, panašių siužetų esama ir lietuvių tautosakoje, kur laumės grobia arba sukeičia vaikus. Nora su Nense, atstovaujančia „gerųjų žmonių“ mistinei instancijai, nusprendžia vaiką „gydyti“, o jų kaskart kraupesnės apeigos atneša visokeriopai skaudžių pasekmių.

Romano intriga kuriama meistriškai. Aplinka gūdi, atšiauri, paslaptinga, – skaitytojas nenorom beveik patiki fėjomis. Kadangi pasakojama tai iš Noros, tai iš žolininkės Nensės, tai iš tarnaitės Merės perspektyvos, o objektyvaus visažinio pasakotojo figūros vengiama, skaitant tenka pačiam rekonstruoti tikrovę, kurią užtamsina subtiliai tirštas kalbos stilius.

Nors „Geruosius žmones“, kaip ir bet kurį aukšto lygio tekstą, galima aptarti iš kelių rakursų, jis visų pirma yra apie įsitikinimų plačiąja prasme jėgą – kuo nors įtikėjęs žmogus gali eiti labai toli, o racionalaus proto ar materialios kasdienybės argumentai nustoja galios. Nepaprastai jautrus ir reto grožio tekstas išmintingai ir pagauliai kalba apie būtį ir jos skaudulius, sugebėdamas išvengti banalybių ir štampų.

Orhanas Pamukas „Tos keistos mano mintys“

Apie O. Pamuką, neabejotinai žymiausią šiuolaikinį Turkijos autorių, jau esu kalbėjusi, kai pristačiau jo knygą „Stambulas: atsiminimai ir miestas“, kurią vertė ta pati vertėja Justė Pilkauskaitė-Kariniauskienė. Veiksmo vieta irgi sutampa: tas pats numylėtasis Stambulas, kuriame O. Pamukas gimė ir užaugo. Tačiau nereikia galvoti, kad visi šio autoriaus kūriniai yra tik apie Stambulo dvigubą tapatybę – savotišką pakibimą tarp Osmanų imperijos reliktų ir vakarietiškos modernizacijos – arba apie romane „Stambulas: atsiminimai ir miestas“ aprašytą hüzün, melancholiją, ilgesį, atslūgstantį neišsipildymo kartėlį reiškianti žodį, truputį panašų į portugalų kalbos emocinį konceptą „saudade“.

„Tos keistos mano mintys“ pasakoja apie Mevliutą, kuris kartu su tėvu į Stambulą 7-ajame dešimtmetyje atvyko iš tuo metu labai skurdaus Turkijos regiono Anatolijos. Mevliuto gyvenimas niekuo neišsiskiria iš kitų atvykėlių į didelį miestą. Jis – smulkus prekybininkas, be kita ko, vakarais pardavinėjantis fermentuotą tradicinį pieno gėrimą – bozą. Bozoje yra kelios promilės alkoholio: kaip sakė pats autorius, išgėrus keturias stiklines bozos jautiesi kaip po dviejų stiklinių silpno alaus. Turkijoje netgi juokaujama, kad boza buvo sukurta tam, kad musulmonas galėtų gerti alkoholį. Šis tradicinis užsiėmimas merdėjo jau O. Pamuko vaikystėje 6–7 dešimtmetyje, nes kefyras, jogurtas ir panašūs produktai imti pardavinėti pakeliuose kaip ir Vakaruose, todėl tradicinių profesijų tam nebereikėjo. Taip skleidžiasi per įvairius romanus klaidžiojanti Pamuko tema – modernioji Turkija ir jos skirtingi veidai.

Mevliutas, nors jo profesija senoviška, yra modernus žmogus. Tai ženklina ne tik jo, kaip atvykėlio, statusas – kaip žinia, Stambulas ėmė neįtikėtinai plėstis tik XX a. 3-iajame dešimtmetyje, po Kemalio Atatiurko reformų, o iki tol gyventojų skaičius kito nežymiai. Šis romanas yra ir meilės istorija, ir tai turbūt yra vienas įdomiausių „Tos keistos mano mintys“ aspektų. Mevliutas įsimyli merginą, galima sakyti, su ja nebendravęs – tai yra susižavėjimas iš toli, pasak O. Pamuko, tipiškas senesnės kartos turkams, kai susitikinėti dviese ar flirtuoti buvo laikoma ištvirkavimu. Jis susitaria su mylimosios broliais, kad ją ves, bet vedybų dieną paaiškėja, kad broliai jam į vestuves atvedė kitą merginą – vyresnę seserį. Mevliutas nesipriešina ir ją veda, priima šį likimo iššūkį. Galiausiai jie su žmona tampa ne tik meilužiais, bet ir gerais draugais. Jie kalbasi apie viską, daug mylisi, augina dvi dukras. Jų gyvenimas, žinoma, netolygus, jame daug pakilimų ir nuosmukių.

Kitaip tariant, šis romanas apie paprastų, bet geraširdžių žmogelių gyvenimą pasakoja su epiniu užmoju. Tai rodo ne tik vis smulkėjančioms formoms netipiška romano apimtis (daugiau negu 600 psl.), bet ir klasikinį romaną mėgdžiojantis trečiojo asmens pasakojimas. Beje, jis kaitaliojamas su kone draminiais veikėjų monologais, kur pasakotojo figūra išvis išpjaunama iš teksto, ir tai kuria savotišką postmodernaus teksto įspūdį. Jį sustiprina ir knygos pabaigoje esanti chronologinė svarbiausių įvykių suvestinė. Ji atitinka romane aiškiai išreiškiamą socialinę ir istorinę plotmę: pvz., Mevliutas su savo jaunesne dukterimi per televiziją stebi Rugsėjo 11-osios teroro aktą.

Šis romanas, be abejo, patiks O. Pamuko gerbėjams, tačiau ne vien jiems. Skaitydama vis prisimindavau, kad O. Pamukas jau daug metų viename iš Amerikos universitetų dėsto literatūros teorijos ir istorijos kursą, skirtą didiesiems klasikiniams romanams. Tad ir ši knyga yra ironiškai autorefleksyvi – galima mėgautis ne tik iš pažiūros paprasto žmogaus gyvenimo istorija, bet ir tuo, kaip sukonstruotas tekstas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...