captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kad palaikytų ryšį su dievybėmis, kinai aukoja ir dantų pastą, ir kredito korteles

Kinai dievybių pasaulį suvokia kaip alternatyvą žmogiškajam, todėl į svarbiausias dievybes žvelgiama kaip į valdininkus. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Orientalistikos centro docentė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji darbuotoja Loreta Poškaitė. Anot jos, kinai, siekdami papirkti dvasias, joms aukoja įvairiausius daiktus – nuo dantų pastos iki pinigų: „O dar geriau aukoti kreditines korteles, nes požemio pasaulyje šiandien irgi vyksta infliacija.“
Unsplash.com nuotr.
Unsplash.com nuotr.

– Kiek metafizikos galima rasti kinų religijose? Ar jie turi tokį Dievą, kokį išpažįstame mes? O gal Dievą kaip absoliutą, transcendentinio pasaulio kūrėją?

– Toks klausimas kyla net ir apsilankius įvairiose šventyklose šiandieninėje Kinijoje, stebint kinų elgesį jose. Pavyzdžiui, jie žaidžia badmintoną šventyklos kieme, tiesiog prieš įėjimą į vieną iš šventyklos paviljonų. Jie triukšmauja arba linksminasi su savo vaikais, valgo ir tiesiog smagiai bendrauja ant šventyklos kiemo grindinio arba susėdę prie tam pastatytų stalų.

Ne kartą teko stebėti atsipalaidavusius vienuolius, kurie plepa ar kažką veikia per apeigas. Ko gero, daugeliui vakariečių toks kinų elgesys šventyklose atrodo visiškai priešingas pamaldžiam ir dievobaimingam susikaupimui ir tylai, kuri tvyro krikščioniškose bažnyčiose.

Kinų religinė pasaulėžiūra ir religinė praktika gerokai skiriasi nuo Vakaruose vyraujančių monoteistinių religijų. Tradicinėje Kinijoje nebuvo tokios sąvokos kaip „religija“ (moderniąja vakarietiška prasme). Tokią sąvoka kinai pradėjo vartoti tik XIX a. pabaigoje. Kinų religijoje mes galime aptikti kitokią šventybės sampratą, kitokius religinės saviugdos tikslus, kitokius ryšius su numinozine sfera ir jos esybėmis – įvairiomis dievybėmis, dvasiomis.

Kinai kitaip suvokia žmogaus sielą ir jos pomirtinį gyvenimą. Kinų religijoje susiklostė kitoks tikėjimo ir praktikos santykis. Klausimas apie dievo figūros buvimą ar nebuvimą kinų religijoje gali kilti ir peržvelgiant įvairių sociologinių apklausų apie kinų religinę afiliaciją duomenis. Juk didesnė dalis apklaustųjų dažnai įvardija save kaip ateistus arba nepriskiria savęs prie kurios nors vienos religijos išpažinėjų.

Užduotas klausimas apie Dievą kankino jau pirmuosius krikščionių misionierius nuo pat XVI a. pabaigos, kai jie atvyko į Kiniją skleisti krikščionybės ir, versdami Bibliją į kinų kalbą, negalėjo rasti visiems priimtino Dievo sąvokos atitikmens kinų kalboje. Diskusijos dėl šios sąvokos paskatino svarstymus apie tokio dievo nebuvimą kinų religijoje, o ilgainiui šie svarstymai Vakaruose tiesiog suformavo stereotipinę nuomonę, kad kinai apskritai neturi religijos arba stokoja religingumo, metafiziškumo jausmo, dvasingumo.

Įdomu, kad XIX a. pab.–XX a. pr. tokį požiūrį perėmė ir kai kurie kinų intelektualai, inicijavę Kinijos modernizavimą. Kai kurie iš jų teigia, kad kinų kultūroje religija nevaidino jokio svarbesnio vaidmens, kad religinę kultūrą į Kiniją atnešė nebent svetimšalės religijos, t. y. budizmas ir krikščionybė.

Vis dėlto toks požiūris ir tokie teiginiai nėra teisingi. Jie tikrai nepadeda suprasti kinų religijos savitumo, nes remiasi monoteistinės religijos (pirmiausia – krikščionybės) vertinimo kriterijais. Tie kriterijai tikrai negali būti universalūs.

Naujausi tradicinės ir šiuolaikinės kinų kultūros ir religijos tyrimai atskleidžia, kad religija vaidino labai svarbų vaidmenį tiek vėlyvosios imperinės Kinijos gyvenime, tiek Kinijos modernizavime XX a. pirmojoje pusėje.

Kai kurie tyrinėtojai net teigia, kad religinė praktika užėmė kone centrinę vietą kinų kultūroje. Tik reikia pasakyti, kad kinų religijai buvo svetimas tas dievobaimingumo (baimės ir drebėjimo) jausmas, būdingas monoteistinėms religijoms, kurį Sorenas Kierkegaardas laikė esminiu religinio patyrimo bruožu.

Kalbant apie kinų religiją pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad Kinijoje gyvavo ir tebegyvuoja ne viena, o kelios religinės tradicijos – daoizmas, konfucionizmas ir budizmas. Žinoma, budizmas yra atneštinė religija.

Be šių trijų pagrindinių religinių mokslininkai dar išskiria liaudies, arba vietinę, religiją. Viena vertus ji sujungia tris tradicijas. Kita vertus, ji funkcionavo ir tebefunkcionuoja daugiau lokalinės, kasdienės praktikos ir sąmonės lygmeniu.

Į ją įeina namų, miestų ir visokių kitokių lokalinių dievybių garbinimas. Kartais jai priskiriamas protėvių kultas, ateities pranašavimai, būrimai, tam tikros šventės ir t. t. Visos religinės tradicijos, išskyrus liaudies religiją, turi aukščiausią šventybę – absoliutą. Tačiau šventybės negali būti vadinamos dievu krikščioniškąja prasme. Tai nėra personifikuotos aukščiausios substancijos, transcendentalios esybės. Tarkime, konfucionizme aukščiausia šventybė yra dangus, daoizme – tao.

Unsplash.com nuotr.

– Ar kinų religijoje egzistuoja anapusinio pasaulio vizija?

– Tai visiškai vakarietiškas klausimas. Jei reikėtų apibūdinti tobulos būties viziją kinų religijoje, leisčiau sau pasakyti, kad joje galima aptikti tam tikrų nuorodų į vadinamąjį anapusinį pasaulį, bet tas pasaulis neatsiejamas nuo žemiškojo, žmogiškojo.

Anapusinio pasaulio vizija ryškesnė daoizme, ne konfucionizme. Tai pirmiausia perteikia populiarus posakis, kad budizmas padeda valdyti sąmonę, daoizmas – kūną, konfucionizmas – pasaulį. Konfucionizmas padeda reguliuoti žmonių tarpusavio santykius, šeimą, valstybės gyvenimą. Jis nurodo, kaip žmonėms gyventi čia ir dabar. Daoizmas padeda tobulinti kūną, širdį, gyvybinę energiją, siekti nemirtingumo. Budizmas padeda suvokti žemiško gyvenimo laikinumą ir pasiruošti mirčiai.

Religinis kinų gyvenimas ir kasdieniai religiniai ritualai paremti tikėjimu, kad visi žmonės turi dvasinę, numinozinę galią. Turėdami tą galią, žmonės gali apvalyti save dorovingai elgdamiesi ir užsiimdami saviugda. Kinai taip pat tiki, kad žmogaus elgesys lemia ir jo pomirtinį sielos gyvenimą. Žmogaus siela po jo mirties gali tapti dievybe, protėvio dvasia arba klajojančia piktąja dvasia.

Žmogaus siela, arba ta numinozinė galia, sudaryta iš dviejų rūšių sielų. Žodis „siela“ nėra labai tinkamas, bet kito neįmanoma rasti. Ji sudaryta iš jin ir jan, kaip ir visas kosmosas – iš šviesių ir tamsių, teigiamų ir neigiamų aspektų. Pirmoji siela vadinama po – ji sunki, tamsi, siejama su ing stichija. Antroji yra hun – lengva, šviesi, siejama su jang.

Kartais pirmoji po dar vadinama kūniška siela, sudaryta iš žemiškosios, kūniškosios, sunkesnės gyvybinės energijos. Hun kartais vadinama energetine, dvasine siela, nes yra sudaryta iš dangiškosios, šviesesnės, retesnės, lengvesnės gyvybinės energijos.

Kinai mano, kad hun sudaro žmogaus dvasingumo ir intelekto pagrindą, valdo jo subtiliąją energiją, širdį ir t. t.  Po siela siejama su jutimais, ji valdo žmogaus fiziologinius procesus, taip pat jausmus, pojūčius. Žmogui mirus, šios dvi sielos (arba sielos dalys) išsiskiria. Šviesioji pakyla į dangų, o kūniškoji siela nusileidžia į žemę. Kartais net sakoma, kad hun skrenda, o po grimzta.

Kartais manoma, kad šios dvi sielos po žmogaus mirties tiesiog virsta kitokiomis numinozinėmis esybėmis ir pasilieka arba įsitvirtina atitinkamose vietose. Pavyzdžiui, šviesioji virsta į protėvio dvasią ir įsikūnija į protėvių dvasios lentelę. Laikui bėgant ji gali tapti dievybe. Po siela įsikūnija į lavoną arba keliauja į kapą, net gali pavirsti piktąja dvasia.

Dar manoma, kad visų gerų žmonių sielos po mirties tampa protėvių dvasiomis, šviesiosiomis dvasiomis. Blogų žmonių sielos po jų mirties tampa piktosiomis dvasiomis, šmėklomis. Šmėklomis tampa ir tos mirusiųjų dvasios, kurioms nėra aukojama, neteisingai palaidotų žmonių dvasios.

Todėl kinai ypač didelį dėmesį skiria laidojimo ritualams ir pačiam palaidojimui, karsto užkasimo vietai. Kinų religijoje buvo ir yra skiriamas didelis dėmesys piktųjų dvasių numaldymui ir apsisaugojimui nuo jų – pradedant vaikų ir kūdikių drabužiais, kurie siuvinėjami apsaugos ženklais, baigiant ritualais, pirmiausia – aukojimais.

Unsplash.com nuotr.

– Koks kinų santykis su savo dievybėmis?

– Galima sakyti, kad kinų santykis su šiomis dievybėmis ir dvasiomis grindžiamas ne dievobaimingumu, ne meile arba tikėjimu, bet pasitikėjimu, abipusių mainų principu – tu man, aš tau. Dievybės kinų religijoje dažnai buvo garbinamos ir tebėra garbinamos priklausomai nuo to, kiek jos sugeba atsakyti į žmonių prašymus arba parodyti savo stebuklingą galią.

Tos dievybės, kurios nepadėdavo žmonėms, galėdavo tiesiog būti užmirštos, jų kultai buvo panaikinami, jų statulos net galėjo būti sudaužomos, sudeginamos, šventyklos apleidžiamos arba vietoje jų buvo iškeliama kita dievybė, kuri galėtų geriau reaguoti į žmonių prašymus.

Visas dievybių pasaulis kinų religijoje iš esmės buvo suvokiamas ne kaip alternatyva žmogiškam pasauliui, o kaip to pasaulio tąsa. Į pačias svarbiausias dievybes buvo ir yra žiūrima kaip į valdininkus.

Jei nueitumėte į bet kurią kinų šventyklą, pamatytumėte, kad tos dievybės ir atrodo, ir net rengiasi kaip biurokratai, turi valdininkų regalijas, kai kurios sėdi sostuose, kitos – už stalo (priklausomai nuo jų pareigų), kažką (t. y. žmonių nuodėmes) rašo, registruoja, jos turi savo postus, jurisdikcijos teritorijas, netgi titulus ir rangus. Tarkime, vienos dievybės įvardijamos kaip imperatoriai, kitos – kaip valdovai, valdytojai. Taigi dievybių hierarchija tiesiog dubliavo imperatoriškosios valdžios hierarchiją.

Dievybės, kaip ir žemiškieji valdininkai, galėjo gauti postą, galėjo jį ir prarasti, galėjo būti pažemintos arba paaukštintos pareigose, net būti baudžiamos, jei neatlikdavo savo pareigų. Negana to, jos galėjo būti ir yra iki šiol papirkinėjamos, visai kaip korumpuoti valdininkai.

Itin papirkinėjamos požemio dievybės, kad palengvintų kančias už nusižengimus. Vienas iš miesto dievybės padėjėjų – aukštasis demonas – iki šiol yra papirkinėjamas cigaretėmis. Cigaretės dažnai tiesiog įkišamos statulai smilkti į burną.   

Papirkinėjama krosnies dievybė, kuri yra viena svarbiausių šeimos dievybių. Jos lūpos prieš Naujuosius metus patepamos medumi, kad ji gražiai kalbėtų apie šeimą aukštesnėms dievybėms. Metų pabaigoje krosnies dievybė vyksta pas aukščiausiąją dievybę pranešti apie tos šeimos gerus ir blogus darbus.

Danguje irgi vedami tam tikri registrai, taigi viskas – kaip valdininkų įstaigoje. Dievybėms palinksminti net rengiami visokie vaidinimai, jos ir pačios mėgsta pasilinksminti ir prasiblaškyti, aplankyti viena kitą per religines šventes, atšvęsti viena kitos gimtadienį, pabendrauti.

Vienoje Taivano budistinėje šventykloje pastaruosius kelerius metus vyksta dievybių suvažiavimai. Pavyzdžiai, 2013 m. toje šventykloje esančios Budos atvyko aplankyti apie 2000 dievybių iš pačių įvairiausių šventyklų. Jų atvykimas realiai atrodo taip – statulos atnešamos papuoštuose palankinuose, dievybių gausa tampa įspūdingu reginiu.

Kinų religijoje su dievybėmis, ypač aukščiausiomis, buvo ir yra komunikuojama taip pat biurokratiškai – raštu. Svarbiausias būdas palaikyti ryšį su dievybėmis ir kartu pagerinti savo likimą – aukojimai. Pirmiausia – maisto.

Protėvių dvasioms reikia aukoti ne tik maistą. Joms aukojami visi daiktai, kuriuos žmonės naudoja savo gyvenime. Žinoma, aukojami ne realūs daiktai, o jų popierinės kopijos – pradedant dantų pasta ar dantų protezais, baigiant prabangiais laikrodžiais, „Gucci“ rankinėmis, kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais.

Geriausia, žinoma, aukoti pinigais: kuo daugiau pinigų – tuo geriau. O dar geriau aukoti kreditines korteles, nes požemio pasaulyje šiandien irgi vyksta infliacija. Kai kurie tyrinėtojai apskritai teigia, jog kad ir kam lenkiasi kinas, jis visuomet lenkiasi protėvių dvasioms. Kinų protėvių kulto pagrindą iš esmės sudaro tikėjimas, kad tarp mirusiųjų ir gyvųjų yra tęstinumo ryšys, juos jungia ta pati gyvybinė energija, todėl protėvių dvasios gali paveikti dievybes savo palikuonių naudai. Jie tiesiog dalyvauja gyvųjų gyvenime ir lemia jų likimą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...