captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Lučiūnas: dauguma prodiuserių yra nepavykę muzikantai

Dauguma vadybininkų ar prodiuserių yra nepavykę muzikantai ar aktoriai, LRT RADIJUI sako prodiuseris ir vadybininkas Lauras Lučiūnas. Jis neslepia – pats priklauso tai pačiai prodiuserių grupei: „Kaip ir visi, aš norėjau būti muzikantu.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kas yra vadybininkas, o kas yra prodiuseris? Kaip mums tas dvi sąvokas atskirti?

– Iš tikrųjų Lietuvoje tai beveik vienas ir tas pats, nors sąvokos skirtingos. Prodiuseris, jeigu išvertus pažodžiui, yra gamintojas. Muzikoje prodiuseriai dažniausiai yra tie, kurie sėdi kartu su muzikantais, atlikėjais ir gamina aranžuotes. Jie yra prodiuseriai.

Yra ir kitokių prodiuserių, kurie sugalvoja, kaip galėtų būti, bet patys nemoka nieko daryti. Tai tokie kaip aš. Jų darbas – pasamdyti tuos, kurie moka daryti, kaip nors sukviesti, surinkti ir įgyvendinti taip vadinamą projektą.

– Muzikoje, mano supratimu, prodiuseris yra tas žmogus, kuris dirba su atlikėjo garsu ir skambesiu.

– Gali būti taip, bet iš tikrųjų nebūtinai. Galima tą garsą, norą, kaip daina gali būti išreikšta, papasakoti. Galima kartu galvoti. Ne visais atvejais, bet kartais aš irgi taip darau.

Vadybininkas dažniausiai yra pardavėjas arba tas, kuris rūpinasi atlikėjo buitimi –  kad laiku atvažiuotų, kad laiku išvažiuotų (kas nemažiau svarbu).

– Jūsų kelias prasidėjo nuo kurio – prodiuserio ar vadybininko?

– Nei to, nei ano. Aš norėjau, kaip ir visi, būti muzikantu. Dauguma vadybininkų ir prodiuserių yra nepavykę muzikantai arba kokie nors aktoriai.

– Prisimenu grupės „Joy Division“ istoriją, kai jie visi nemokėjo groti ir vienas, kuris buvo gabesnis, berods, grojo gitara, kas prasčiau – grojo bosu, o tam, kuriam visai nesisekė išmokti kažkuo groti, sakė – tu būsi mūsų vadybininku. Jis tapo jų vadybininku.

– Panašiai, žinokit, ir yra. Visą laiką dalyvavau kažkur arti muzikos, kažkiek grojau. Grojau black metal grupėje, paskui – noise. Taip nuslydau į pinigus.

– Šiaip ar taip tu esi tas vadybininkas, prodiuseris, kuris, sakykime, po savo sparneliu laiko visą geriausią Lietuvos alternatyvą, tad nelabai nutolai nuo to metalo, neperėmei pop grupių. Jau būtų sunku pasakyti, kuriam stiliui priklauso Jazzu, tokia atlikėja, kaip Alina Orlova, grupė „Sheep Got Waxed“ ir kitos – visi jie tavo prižiūrimi.

– Ne su visomis grupėmis dirbu, bet nemažai jų daliai esu padėjęs savo laiku išleisti albumą arba surengti pirmuosius koncertus. Šiuo metu mes aktyviausiai dirbame su Leon Somov ir Jazzu, Alina Orlova, Vidu Bareikiu ir „The Station“.

– Muzikos vadybininkas ar prodiuseris turi klausytis daug muzikos. Kokie atlikėjai ar albumai puikuojasi tavo grojaraštyje?

– Dabar iš tikrųjų labiausiai klausau sountrackų – garso takelių iš filmų. Man dabar labiausiai patinka „The Young Pope“ – „Jaunasis popiežius“. Tai toks serialas, kurį rodo LRT TELEVIZIJA. Visiems labai rekomenduoju – atkreipkime dėmesį garso takelį. Ten labai daug klasikinės muzikos, labai daug šiuolaikinių kūrinių. Gaila, kad nėra tarp jų lietuvių, bet latvių ir estų ten yra.

– Savo žiniomis daliniesi su studentais. Bent jau kadaise to tikrai nebuvo mokoma, o šiais laikais jau yra kažkoks kursas?

– Yra skirtingose vadybų programose. Ir Vilniaus universitetas, ir Vilniaus dailės akademija, ir Teatro ir muzikos akademija turi šias programas, kur man tenka kažkiek dirbti.

Nežinau, ar įmanoma perduoti ką nors, bet papasakoti istorijas visada galima. Tikriausiai kažkaip randame bendrą kalbą su studentais. Jie ką nors papasakoja ir aš jiems ką nors papasakoju. Nežinau, ar tai daro kažkokį įspūdį, ar jie taps vadybininkais, ar prodiuseriais, bet mes mokomės kartu skaičiuoti. Mano paskaitų idėja – ne papasakoti apie tai, kur galima gauti pinigų, kaip teisingai parašyti projektą ir gauti finansavimą, ko labai dažnai moko kultūros įstaigos, bet apie tai, kaip tuos pinigus būtų galima uždirbti. Tai studentus domina.

– Ar mokai, kaip atskirti atlikėją, kuris turi potencialą, ir tokį, kuris jo neturi? Ar čia gal iš viso apie tai nereikia diskutuoti ir įmanoma iš kiekvieno žmogaus padaryti žvaigždę?

– Iš kiekvieno tikriausiai ne, bet padaryti žmogų žinomu, aišku, įmanoma. Ar dėl to jis bus geresnis dainininkas ar muzikantas, tai, žinoma, jau ne vadybininkų reikalas. Tokių darbo supratimų, bendro išsilavinimo žinių turbūt negali įdiegti nei koks vadybininkas, nei prodiuseris, jeigu žmogus pats to nenori.

– Ar sutiktum su tuo, kad šiais laikais yra tikrai labai daug gerų, profesionalių muzikantų, kurie puikiai groja, tačiau iš esmės neturi, ką pasakyti, ir netampa žvaigždėmis, nepaisant to, kad tikrai yra profesionalai, bet jiems trūksta kad ir tos pačios charizmos?

– Žinoma, instrumentalistams apskritai visada yra sunkiau, bet ir apie vokalistus galima pasakyti tą patį, nes retas turi jūsų minėtą charizmą ar apskritai sugebėjimus duoti žmonėms daugiau, o ne tik sudainuoti dainą.

Sudainuoti dainą, kaip ji parašyta, gali nemažai žmonių, bet tai nebūtinai yra hitas.

– Į mane dažnai kreipiasi žmonės, kurie norėtų nuskambėti radijuje. Jie tikrai neblogai dainuoja, bet neturi savo repertuaro. Jie sako – dainuoju kaip Whitney Houston jos dainas. Man atrodo – kas iš to, aš geriau W. Houston klausysiu. Ar atlikėjui kyla problemų, jei jis neturi savo dainų, savo kompozitoriaus ir dainuoja tik kitų dainas?

– Jie gali iškilti, pavyzdžiui, vestuvėse ir tapti gerais vestuvių atlikėjais, iš to gyventi, užsidirbti. Manau, nemažai tokių yra. Daugelis jų visiškai gerai uždirba, dainuodami kitų dainininkų dainas, ar pasirodydami visokiuose renginiuose tol, kol žmonės šoka, arba tol, kol ruošiasi valgyti.

Yra tokių dainininkų, bet, norint lipti į sceną, stengiantis pritraukti gerbėjus, labai svarbu, kokios tos dainos, kas jas sukūrė. Žinoma, nebūtina pačiam jų sukurti. Gali atsirasti kompozitorių.

– Kokių savybių reikia, norint būti žvaigžde? Nuo ko reikia pradėti viską apskritai? Įsivaizduokime, kad mūsų klausosi jaunas žmogus, kuris mokosi muzikos mokykloje ir svajoja, kad bus kada nors Micku Jaggeriu. Kaip juo tapti? Ką jam reikėtų daryti?

– Net sunku pasakyti apie tas savybes. Jauni žmonės nebedaro to, ką darė Mickas Jaggeris, kad taptų žvaigžde (juokiasi).

Žinoma, klausimas labai provokuojantis, bet, aišku, dabar yra labai stiprūs kokybiniai reikalavimai. Tiek atlikimui, tiek įrašams. Čia visų pirma reikia labai gerai žinoti, ko nori, ir labai gerai tai atlikti, nes tokių mėgėjų, įsirašiusių dainas kompiuteriais namuose, – pilna. Jų daugėja ir tik daugės.

Bet kokiu atveju reikia pastebėti, kad jau net Lietuvoje kokybiška muzika vis labiau ima viršų. Ta pati televizija per dešimtmetį pasikeitė neatpažįstamai. Jeigu anksčiau muzikine prasme daugelio televizijų, radijo stočių eteryje vyko tikras muzikinis genocidas, dabar vis rečiau ir rečiau to išgirstame. Vis labiau groja tie, kurie verti skambėti.

– Tu viską pradėjai prieš daugiau kaip 10 metų. Ar situacija per šį laiką pasikeitė?

– Pasikeitė, žinoma. Visų pirma, pasikeitė leidybinė ir koncertinė rinkos. Dabar vis daugiau žmonių nori matyti grupes, grojančias gyvai. Jie mielai eina į koncertus, nebetinka fonograma. Todėl, jeigu kažkas atėjo ir užlipo ant scenos, tai turi daryti taip gerai, kaip niekas kitas.

– Kai žvaigždė tampa žvaigžde Lietuvoje, tada pagalvoja, kad metas plaukti į platesnius vandenis. Kaip yra su tuo muzikos eksportu? Kokia situacija šiuo metu?

– Mažų šalių muzikos eksportas visur panašus. Dažniausiai atsiranda kokia viena ar dvi grupės per kokį dešimtmetį, kurios tampa populiarios kitur. Nepasakyčiau, kad esame kritinėje situacijoje, nes vis labiau ir labiau atsiranda atlikėjų, kurie tampa populiarūs.

Visų pirma reiktų išskirti Ten Walls, kuris tapo labai populiariu, bet dėl savo netinkamo elgesio greitai tapo ne tokiu laukiamu. Bet tai nesumenkina jo darbų. [...]

– Vis dėlto kartais girdime, kad estai ir latviai lenkia mus šioje srityje.

– Žinau estų grupę „Ewert and The Two Dragons“. Ji labai populiari, nes gal pirma iš mūsų regiono, Baltijos regiono, grupių išvyko į Ameriką. Jie turi kontraktą su „Warner Music“. Bet kontraktų turėjimas šiais laikais nėra kažkoks ypatingas įvykis. Nėra taip sudėtinga juos pasirašyti, kaip atrodytų. Daug svarbiau yra, kas po to ir kaip paskui ta kompanija su atlikėju dirbs, kiek investuos ir t. t.

Latviai „Brainstorm“, žinoma, labai populiarūs Rytų Europoje.

– Savo laiku jie buvo populiarūs ir Vakarų Europoje, išskyrus Didžiąją Britaniją, kur visi siekė patekti.

– Buvo vienas albumas. Jiems irgi labai padėjo „Warner Music“.

– Kai kažkada teko būti Ispanijoje, būtent per ispanų radiją girdėjau „Brainstorm“.

– Taip. Visos minėtos grupės gali laisvai groti kur nors radijo stotyje, tikrai juos užtiksime, bet roko grupės visada yra tokių atvirų erdvių, stadioninės grupės. Jos visada turės daugiau auditorijos, negu, sakykime, kamerinė muzika.

Elektroninė muzika niekada nebuvo taip populiarėjanti, kaip dabar. Kalbant apie Lietuvą, didžiausias viltis vis dėlto dedu į elektroniką, nes niekur nėra tiek festivalių ir tiek daug elektroninės muzikos kūrėjų, kaip Lietuvoje. Jeigu lyginame visas Baltijos šalis. Yra tokių labai keistų projektų, kurie vienaip ar kitaip atsiduria kur nors svetur.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...