captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: tikėtinas geras pelinių graužikų „derlius“

Jau ruduo – tik nelabai tikras, su neseniai išėjusios vasaros šilumos ir nuotaikų skoniu. Ne viską dabar galima suderinti, tik pažiūrėkite – gamtoje dar taip daug žalios spalvos, net beržų viršūnės dar ne geltonos. O diena jau daug trumpesnė – 13 valandų su trupučiu, taigi artėja prie lemtingojo rudens lygiadienio.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Jei klausiate, kodėl lygiadienis yra lemtingas, mes turime atsakymą: po jo jau vanduo atvėsta, o ir žemė pasidaro ne tokia miela. Taigi dabar keliaujame lygiadienio link ir stebimės, kokiu greičiu visa tai vyksta. Šviesos praradimas atrodo toks įtikinamas, kad tuo negali abejoti net ir nežiūrėdamas į kiekvienos dienos kalendoriaus lapelį.

Tačiau įdomiausia, kad atvirkštinis, mums daug mielesnis procesas, vykstantis pavasarį, kai šviesa gimsta, nebūna toks pastebimas. Arba tada matome tik jau prašvitusią dieną, o jos ilgio su laiku nesiejame. Tiesa, kaip visada turime pasiteisinimą, kad mes tik žmonės, jau gerokai atitrūkę nuo gamtos. O štai pati gamta...

Gamta žavi jei ne šiluma, tai nors augalijos vešlumu. Tiek biomasės, kiek yra dabar, regime retą rudenį. Žinoma, daug augalų sėklų, daug vaisių, tad tikėtinas geras pelinių graužikų „derlius“ – jų gausa turėtų didėti, o tai – svarbus ženklas daugeliui kitų rūšių.

Šie metai peliniais graužikams mintantiems paukščiams buvo tik pusėtini, todėl gamtoje tokių sėkmingų metų laukiame. Beje, ne visiems reikia tik tokio lesalo – jei žiema bus šalta, pravers viskas. Kad ir šermukšniai, raudonuojantys miškuose.

Jei jau kalbame apie šermukšnius, yra toks senas būsimos žiemos charakterio spėjimas: jei šermukšnių rudenį gausu, žiema bus gili ir šalta. Šiemet šermukšnių užderėjo tiek, kad aš net neprisimenu tokių sėkmingų metų.

Na taip – jų kekės labai gausios, nuo šermukšnio obuoliukų svorio šakos linksta ir lūžta. Naminių, kultūrinių vaisius vedančių medžių vaisiai gali laužyti šakas. Tačiau kad taip būtų gamtoje...

Iš tikro taip jau yra – sakytum, šermukšniai laukia, kad kažkas pasiimtų dalį jų naštos, kad palengvintų gyvenimą. Gamtoje niekas neužaugo šiaip sau. Gal šiemet iš šiaurės plūstelės svirbeliai, jiems talkins strazdai, ir visos šios gėrybės beregint bus sunaudotos. O jei žiema bus sunki...

Pirmoji rugsėjo dekada ne visada skubina rudens keliautojus. Net ir Ventės rage tinkluose paukščių kol kas nedaug – štilis, taigi – ramybė prieš didžiąją visų sparnuočių kelionę.

Ventės rago ornitologinėje stotyje iki rugsėjo nuo metų pradžios sužieduota beveik 50 tūkst. paukščių. Ornitologai viliasi, kad migracija bus labai intensyvi ir metų derlius bus labai gausus. Gal net rekordinis. Neilgai teks to laukti. Tačiau kai kas dar niekur neskuba...

Mums rašo, skambina mūsų laidų klausytojai ir teiraujasi – kas gi tos baltosios gervės pabaliuose ir paežerėse. Mes jau pasakojame apie didžiuosius baltuosius garnius, kurie tampa vis dažnesni mūsų krašte. Gali būti, kad daug kur jų gausiau nei įprastų pilkųjų garnių. Vieni kitų klausiame – iš kur jie? Juk Lietuvoje neperi?

Peri, tikrai peri. Per paskutinius 20 metų nuolat stebimi garniai pirmą kartą perintys rasti 2005 m. Elektrėnų marių saloje, kormoranų ir pilkųjų garnių kolonijoje. Dabar visoje Lietuvoje peri ne mažiau nei 200 porų didžiųjų baltųjų garnių. Staigmena tapo pernai Utenos rajone, Alaušo ežero nendrynuose rasta 156 lizdų kolonija. Daug kur jie taip peri žuvininkystės ūkių tvenkiniuose ar jų apylinkėse.

Šią rūšį 2007 m. įrašė į Lietuvos raudonąją knygą kaip labai retą... Manau, kad misija atlikta, rūšis plinta ir tokios ypatingo apsaugos statuso nereikia. Beje, Lietuvoje saugomos visos paukščių rūšys, todėl didžiojo baltojo garnio išskirti nereikės.

Įdomu, o kodėl „didysis“? Jis pats didžiausias iš visų garnių? Na ne, jis nėra didžiausias. Bet jis didžiausias iš visų baltųjų garnių – dar yra mažasis ir vidutinis.

Beje, riešutinė nerimsta. Lietuvoje jos gana retos, o perėjimo metu be galo atsargios, nedrįstančios rodytis žmonėms, taigi galima pagalvoti, kad jų niekur nėra. Dažną rudenį žvalgomės jų ir tikimės, kad vieną dieną pasipils pulkai iš šiaurės rytų, kad riešutinės pasklis po miškus ir kaimus...

Ne kasmet taip būna. Gali būti, kad ir ilgai laukti svirbeliai neatskris taip gausiai, kaip mes tikimės ir nenules visų šermukšnių. Tačiau kai kas atskrenda netikėtai – Ventės rage ornitologai ką tik stebėjo mažąjį kormoraną – perpus mažesnį už mums jau pažįstamą ir žinomą didįjį kormoraną. Paukštis bandė prisiplakti prie savo didesniųjų gentainių, bet jam nelabai sekėsi.

Iš kur jis? Arčiausios perimvietės – Dunojaus deltoje, Vengrijoje. Žodžiu – labai toli pietuose. Lietuvoje jis matytas tik antrą kartą, taigi jo registracija labai vertinga. O kai kas nustebina ne mažiau...

Tik šįkart – ne paukštis. Meška. Ji šįkart surasta prie Vištyčio ežero – manoma, kad iš Lietuvos patraukė į Karaliaučiaus sritį.

Iš kur ji? Atrodo, kad Lietuvoje jos tampa vis labiau įprastos?

Na, gal ir nelabai įprastos, tiesiog – jas stebime dažniau. Būtų gerai, kad mūsų miškuose vietos užtektų visiems: meškoms ir briedžiams, lūšims ir apuokams, o mes galėtume grybauti ir uogauti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...