captcha

Jūsų klausimas priimtas

Psichoterapeutė: savo psichologines problemas sprendžiu kelionėse

„Aš mėgstu savo psichologines problemas spręsti ne psichoterapija, o kelionėmis“, – sako psichoterapeutė ir aistringa keliautoja Genovaitė Petronienė. Atostogų metu svečiose šalyse ji sako išjaučianti visus neišlietus jausmus ir atsitraukianti nuo kasdienybės temų. Psichologė visiems primygtinai pataria: atostogaukite bent du kartus per metus.
psichologas.info nuotr.
psichologas.info nuotr.

„Aš mėgstu savo psichologines problemas spręsti ne psichoterapija, o kelionėmis“, – sako psichoterapeutė ir aistringa keliautoja Genovaitė Petronienė. Atostogų metu svečiose šalyse ji sako išjaučianti visus neišlietus jausmus ir atsitraukianti nuo kasdienybės temų. Psichologė visiems primygtinai pataria: atostogaukite bent du kartus per metus.

Visiškai nepritariu žmonėms, kurie atostogauja vieną kartą, keturias savaites. Žinoma, tai turi savo privalumų – žmogus labiau pailsi, bet jis tai daro tik kartą per metus. Tad nenuostabu, kad toks žmogus pavasarį jaučiasi nusibaigęs“, – pastebi psichoterapeutė.

Apie keliones su G. Petroniene kalbėjosi LRT radijo laidos „Kasdienybės kultūra“ vedėja Violeta Melnikienė.

Žmonės keliauja įvairiai. Vieni pasiruošia iš anksto, žino, ką nori pamatyti, susidaro maršrutą. Kitas kelionių būdas spontaniškas – tau patinka kraštas, kultūra ir tu pasiduodi nuotykiui. Jūs esate keliavusi abejaip. Kaip keliauti geriau?

Keliavau visaip, kaip tik galima: ir paplūdimyje tvarkingai gulėjau, ir ekstremalias keliones išbandžiau. Vienu metu galvojau, kad reikėtų parašyti kelionių psichologijos knygą, nes kasmet keliauju bent po tris kartus, todėl sukaupiau daug patirties, be to, kelionės man pačiai labai daug duoda psichologiškai. Išvažiuoju būdama vienos būsenos, o grįžtu – kitos, ir mano gyvenimas Lietuvoje labai atsinaujina. Aš mėgstu savo psichologines problemas spręsti ne psichoterapija, o kelionėmis.

Patyriau labai daug ir spontaniškų, ir suplanuotų kelionių. Pastarųjų – daugiau. Kai keliauji į kalnus, viską iki smulkmenų apskaičiuoji, kiek daiktas laikys, kiek jis sveria, treniruojiesi prieš kelionę keletą mėnesių. Pasiruoši maksimaliai visais įmanomais būdais, nes kalnuose kioskelio nėra, nenusipirksi, ko trūksta. Kažko nepasiėmei – gali labai tragiškai baigtis: jei batai leidžia vandenį, gali likti be kojos.

Lygiai taip pat tokioms kelionėms griežtai pasiruošia vadai: sudaro kelionės maršrutą, turi GPS imtuvus, kelionių aprašymus, kad neįvyktų kažkas baisaus ir netikėta. Nors vis tiek visko būna, nes neįmanoma tobulai sutvarkyti. Taigi pasiruoštos kelionės žavios, nes, visų pirma, tai labai rimtas požiūris į keliavimą – kaip į kokį baletą ar mokslinį tyrimą. Labai kruopščiai siekiama kokybės.

Jeigu gerai pasiruoši, galėsi patirti ypatingų įspūdžių ir padidinti savo fizines bei psichologines galimybes, ištversi tokius išbandymus, kurių nepasiruošęs negalėtum įgyvendinti. O turėdamas visus reikiamus daiktus, fiziškai pasiruošęs, gali užlipti į kažkokią ypatingą vietą, kur žmogaus kojos nė nebuvo. Tai disciplinos, valios mokykla ir po tokios kelionės paprastai grįžti labai sustiprėjęs. Kasdienės užduotys, palyginus su kalnų kelionėmis ar sudėtingais baidarių, dviračių žygiais, tėra niekis, todėl tokios kelionės ir įdomios.

Spontaniškoms kelionėms, ko gero, labiausiai tiktų kelionės autostopu. Nors apie tai nerašiau, bet gal tris kartus keliavau autostopu. Dar seniai, pučo laikais, iš Kaukazo važiavome sunkvežimiais į Vilnių. Visai neseniai važiavau į Saremo salą. Taip keliauti labai įdomu – sutinki nežinia kokių žmonių. Tai tarsi likimo ar nežinomų aplinkybių, gal net Dievo egzistavimo pojūtis.

Pastebėjau, kad, kokios būsenos esi, taip tada ir sekasi. Jei esi labai suirzęs, kažkodėl sustoja bjaurus vairuotojas ir kankina kvailomis šnekomis, arba išvis niekas nesustoja. Nors tai spekuliatyvūs apmąstymai. Tačiau svarbiausia, kad tada gali stebėti, žavėtis nenuspėjamu pasauliu, jo paslaptimis. Kita vertus, tai labai geras būdas patyrinėti savo intuiciją. Jeigu labai gerai atsipalaiduoji, savaime, be jokio plano ateina pati geriausia mintis, kur nueiti, ką padaryti. Mūsų pasąmonė gali labai tiksliai pasakyti, kur tą dieną geriausia eiti.

Spontaniškumas žmogų pratina toleruoti neapibrėžtumą. Kasdienybėje nuolat įvyksta daug neapibrėžtų dalykų ir, jei visą laiką laikysiesi plano, jausi didelį stresą. Abi kelionių rūšys yra fantastiškai geros. Ir labai gerai, kai jos kraštutinai spontaniškos arba kraštutinai sutvarkytos. Tada ypač pajunti kelionės poveikį.

Minėjote suplanuotas keliones baidarėmis ar į Alpes. Ar įsivaizduojate suplanuotą kelionę į Paryžių?

Taip. Beje, Paryžiuje esu gyvenusi keletą savaičių. Planuoti yra labai gerai, nes galima apgalvoti, kokias vietas nori pasižiūrėti. Pvz., reikia labai kruopščiai susiplanuoti, kiek bus poilsio, kiek informacijos, o to žmonės paprastai nepadaro. Tarkim, išeina į miestą ir griebia visus įmanomus muziejus, o vakare jaučiasi mirę, kitą dieną negali paeiti. Jeigu taip keliausi, nieko gero.

Aš vis dėlto linkusi planuoti. Man spontaniškos kelionės labiau iššūkis. Visada žiūriu, kad informacija būtų paskirstyta tolygiai, pabūčiau ir ramiai, pasėdėčiau, pamedituočiau, pasivaikščiočiau gamtoje. Tarkim, jei vieną dieną vaikštai po muziejus, kitą dieną labai gera gamtoje.

Juk ir informacijos krūvis vargina?

Būtent, informacijos krūvis vargina. Dar reikia pagalvoti, kad nebūtų per mažai ar per daug bendravimo, nes, kai išvažiuoja nelabai susigroję žmonės, ne šeima ir visą laiką būna kartu, jie vienas kitą baisiai vargina ir trukdo pamatyti tai, kas yra aplink. Turi pabūti su savimi ir turi pabūti su kitais. Tai irgi reikia gerai apgalvoti.

O jei esi visiškai vienas... Niujorke keletą dienų vaikštinėjau visiškai viena ir tingėjau pasikalbėti net su aplinkiniais. Paskui pajutau, kad tai nelabai gerai. Reikia kokio žmogaus bent kelio paklausti, bare su kažkuo pasikalbėti, kitaip atsiranda melancholiška nuotaika, jautiesi vienišas. Gal ir nestipriai tai tave veikia, bet įspūdžiai mažesni. O pakalbini žmogų – vėl viskas paryškėja, atsiranda gyvybė.

Fizinį krūvį taip pat reikia planuoti. Kai kurie įsivaizduoja, kad gali nueiti 20 ar 30 km pėsčiomis. Kai kurie gali, bet daugelis negali ir nereikia bandyti. Taigi viską apskaičiavus keliauti galima tobulai.

Ar, grįžusi iš kelionės, dar pasidomite tuo, ką matėte?

Norėtųsi pasidomėti daugiau, o grįžus tai daryti dar įdomiau. Pvz., daugelis žmonių daug ruošiasi, skaito prieš keliones. Aš neturiu tam laiko, bet toks elgesys turi ir teigiamą pusę. Jeigu iš anksto pamatysiu nuotraukas, realybėje tie vaizdai manęs gali nebenustebinti. Nuotraukos kenkia realybei, patyrimui. Aš labai daug domiuosi keliaudama. Tada mano ausys ir akys atsiveria istorijai, žinioms, faktams. Aš nuolat kalbu apie tai, ką matau, ir atidedu į šalį kitas temas.

Grįžusi irgi labiau domiuosi tuo, ką pamačiau, bet vis tiek man labiausiai rūpi psichologija, todėl ir kelionėje jai skiriu daugiausia dėmesio. Pvz., kaip toje šalyje žmonės jaučiasi, koks jų vidinis pasaulis, kokios emocijos, bendravimas. Tai pagrindinė mano tema. Ją aš nagrinėju ir grįžusi, dar bandau persiimti aplankytos šalies žmonių būsena, praplėsti savo vidinį pasaulį.

Dabar, grįžusi iš Niujorko, dar truputį amerikietiškai jaučiuosi, dar neišgaravo jų laisvumas, pasitikėjimas savimi. Atsimenu, kai grįžau iš Irano, net savo išvaizdą pakeičiau – taip man patiko moterų požiūris į išvaizdą. Žinoma, ne kraštutinumai, su skara nevaikščiojau. Tačiau elegancija, kuklumas, slėpimas viso, ko nereikia rodyti, ir moterų išdidumas man paliko nepaprastai didelį įspūdį visam gyvenimui.

Kaip pajuntate kultūros, žmonių dvasią?

Man geriausi du būdai. Vienas būdas – būti gatvėje, jausti, žiūrėti, kokie yra žmonės, kaip jie eina, kaip bendrauja. Kiek leidžia galimybės, jei žmonės atsiveria, geriausia yra kalbėtis. Tačiau jeigu kalbinsi, vis tiek kas nors kalbės. Problema nebent – kalbos barjeras. Tačiau angliškai vis tiek susišneki. Taigi bendravimas yra pati nuostabiausia galimybė.

Vis dėlto nedažnai taip keliaujama. Jei žmogus važiuoja su turistine firma, jis ir bendrauja su bendrakeleiviais, gidas viską pasako, tada „neprisiliesi“ prie ten gyvenančio piliečio. Net kai keliaujama keturiese ar dviese, irgi bendraujama tarpusavyje. O jei keliauji vienas, turi daugiausia galimybių bendrauti su tos šalies žmonėmis. Dar geriau pabūti pas juos, pagyventi, pavalgyti, nueiti į svečius – tada jau tikrai pajunti visą esmę. Svarbu pažinti kuo įvairesnių žmonių.

Man labai svarbu muziejai –tautos ir senasis, ir naujasis menas. Naujasis kartais netgi lengviau suvokiamas. Tarkim, vien žiūrėdami itališkus ar prancūziškus filmus, mes nepaprastai daug sužinome apie tą šalį. Sunku rasti žmogų, kuris nebūtų matęs nė vieno prancūziško filmo. O įsivaizduokime žmogų, kuris nuvažiavo į Paryžių, pavaikščiojo jo gatvėmis, pasižiūrėjo ir grįžo. Kuris iš tų dviejų daugiau žino apie Prancūziją? Ar tas kuris ten nebuvo, bet matė daug filmų, ar tas, kuris pamatė tas gatves? Ko gero, pirmasis žinos daugiau.

Menas, pvz., dailė, – tiesiausias kelias į tų žmonių pasaulį. Užėjęs į kokį vengrų, čekų ar prancūzų meno muziejų, pajusi labai subtilias emocijas, suprasi, kuo jie gyvena. Ten kitokie ir portretai, ir peizažai. Ten viskas truputėlį kitaip negu kitoje šalyje.

Muzika irgi svarbi. Nuvažiavau į Ispaniją – nuėjau į flamenko, nuvažiavau į Ameriką – paklausiau džiazo, kantri. Tai irgi teikia tiesioginių pojūčių. Žinoma, būtini ir istoriniai muziejai – muziejus labai mėgstu, nes tai koncentruotos reikšmės kultūrinės vietos. Jei vaikščiosi po parduotuves, visai nesuprasi, kokia ta šalis. Žinoma, gali pamatyti architektūrą, bet ne visur, pvz., Amerikoje, ji neišraiškinga. Be abejo, nekalbu apie Niujorką, Vašingtoną ar Bostoną, bet paprastuose miesteliuose nieko ypatingo, ten nėra senamiesčių ir iš namų nieko nesuprasi. Tai jeigu neisi į muziejų ar nebendrausi su žmonėmis, stebėsi tik išorinius, buitinius įpročius. Tai irgi įdomu, bet to neužtenka.

Kaip jūs paskirstote savo atostogų laiką? Kiek kartų per metus stengiatės išvažiuoti, iškeliauti?

Mažiausiai du kartus ir visiškai nepritariu žmonėms, kurie atostogauja vieną kartą, keturias savaites. Žinoma, tai turi savo privalumų – žmogus labiau pailsi, bet jis tai daro tik kartą per metus. Tad nenuostabu, kad toks žmogus pavasarį jaučiasi nusibaigęs. Esu kategoriškos nuomonės, kad du kartai būtini. Be to, geriausia išvažiuoti, pakeisti aplinką.

Nebūtina važiuoti į egzotišką šalį. Gali važiuoti dviračiais po miškus ar į kokią įdomią, tarkim, meditacijos, stovyklą. Tai irgi kelionė, nauja patirtis, nauji žmonės.

Kelionių įspūdžius, nuotaiką lemia ir žmonės, su kuriais važiuoji. Sakykim, važiuoji su nepažįstama kompanija. Tada tai tarsi savęs išbandymas, kaip pasireikši, pritapsi, tai ir savo socialinių įgūdžių patikrinimas, ir labai įdomūs nauji bendravimo potyriai. Kita vertus, kai važiuoji dviese, gali net nepamatyti, kur nuvažiavai, jei emocijos labai geros.

Jei emocijos saikingos – ne medaus mėnuo, tada gali pamatyti labai daug, tave artimas žmogus tarsi pašildo. Tačiau atsiranda daug galimybių ir susipykti, nes, visą laiką būnant dviese, pavargus, sprendžiant kažkokius kelionės uždavinius, santykiai labai užaštrėja – atsiranda ir daug gero, ir blogo. Tai išbandymas. Esant blogiems santykiams, važiuoti į kelionę net nesiūlyčiau, nes didžiulė tikimybė, kad žmonės visai išsiskirs.

Važiuoti su kompanija, pvz., keturiese, irgi įdomu. Viena vertus, mažiau intensyvumo, nes gali su visais padraugauti, tačiau tada sudėtinga vienam prie kito derintis. Ko gero, geriausia, kai važiuoja dvi poros. Jos tarpusavyje išsiaiškina ir į išorę išmeta mažiau nepasitenkinimo. Derinimasis paprastai būna gana nuožmus. Jeigu išvažiavai su draugais, su kuriais gerai sutarei, grįžęs gali taip gerai ir nebesutarti, nes kartu keliaujant paaiškėja tikrosios žmogaus savybės.

Visiškai kas kita keliauti vienam. Tai labai įdomu. Viena vertus, turi gerai jaustis pats su savimi, neišvažiuoti apimtam liūdesio ar depresijos. Kita vertus, tada turi būtinai būti socialus, bendrauti su kitais, nebijoti, sugebėti kažką pasakyti žmogui, kurio visai nepažįsti, mokėti atpalaiduoti socialinį liežuvį ir kalbėti apie bet ką.

Jeigu nežinai, ką kalbėti, geriausia pasakoti, kaip čia nuostabu, kaip čia patinka. Tada su bet kokios tautos bet kokiu žmogumi užsimezga puikus pokalbis. Vieną dieną – vienas pašnekovas, kitą dieną galima rasti kokį bendrakeleivį, trečią – šiaip su kažkuo pasikalbėti. Taigi keliaujant su kažkuo mažesnis iššūkis, mažiau sąveikos su nepažįstama aplinka, bet keliaujant vienam nereikia derintis. Vienu žodžiu, geri visi variantai.

Pokalbio pradžioje sakėte, kad keliaudama sprendžiate savo psichologines problemas. Tačiau jos yra labai konkrečios, tai kaipgi jas išsprendžiate?

Išsisprendžia pagrindinis dalykas. Jeigu prisikaupė, tarkim, pykčio ar liūdesio, tuos jausmus kelionėje virškini kokias tris keturias pirmas dienas, nes darbo nedirbi, turi laiko išgyventi visus neišgyventus jausmus. Paskui, nori ar nenori, pradedi matyti, kas vyksta aplink, nes tai labai įdomu – kelionėje įdomiausi gyvenimo momentai. O tada visiškai pamiršti, atsitrauki nuo jausmų ir problemų.

Kai galiausiai grįžti prie savo problemų, pamatai jas kaip nuo kalno, visiškai naujai. Dar yra ir psichologinis aspektas – kelionėje truputėlį ir mokaisi, sužinai naujų dalykų, imi mąstyti, kad ir kitaip galima gyventi. Iš Amerikos parsivežiau vieną naują nuostatą: jeigu kažko nori, nėra ko bijoti – reikia iškart ir daryti. Jeigu kažko nori iš žmonių, reikia iškart prašyti, nesigėdyti. Labai noriu to pasimokyti iš amerikiečių. Taigi pasimokai ir kažkur save išbandai.

Kartais kelionės tave priverčia kažką nauja daryti. Tarkim, esi labai pavargęs, bet turi dar kažką sudėtingo nuveikti, susiorientuoti, kur eiti, kaip važiuoti, padaryti kažką, ko gal truputį bijai. Tada save perlauži – padarai žingsnį į priekį ir suvoki, kad sugebi, gali, nes neturi, kur dėtis. O būdamas Lietuvoje to nepadarytum, patogiai atsitrauktum. Štai kiek daug dalykų įvyksta. Manau, kad tokiose situacijose asmenybė vystosi daug stipriau negu kasdienybėje, nes rutina viską paslepia.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...