captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kultūros pasaulio įdomybės: Niujorke – ultimatumas miesto kultūros įstaigoms

Prieš mėnesį Niujorko meras Billas de Blasio iškėlė ultimatumą miesto kultūros įstaigoms – jei iki vasario neprasiplės etninė darbuotojų įvairovė, joms grės prarasti dalį finansavimo, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“. „The New York Times“ rašo, kad didžiausioms ir įtakingiausioms Niujorko kultūros įstaigoms tikrai yra ką nuveikti, nes, tarkim, elitinės Manhatano meno įstaigos siekia pritraukti kuo daugiau lankytojų, bet sprendimus čia priima išskirtinai baltaodžiai, ir labai dažnai vyrai.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Vasario mėnesį apie tūkstantis Niujorko kultūros įstaigų nuo pačių įtakingiausių iki mažesnių galerijų pildys paraiškas dėl finansavimo iš miesto biudžeto. Visos turės atsakyti į klausimą, kaip jų įstaiga užtikrina kultūrinę etninę įvairovę kolektyve, valdyboje ir ekspozicijose.

„The New York Times“ straipsnyje rašoma, kad didžiausioms ir įtakingiausioms Niujorko kultūros įstaigoms tikrai yra ką nuveikti etninės įvairovės klausimu kolektyvuose. Pagrindinės elitinės Manhatano rajono meno įstaigos siekia pritraukti kuo įvairesnę ir platesnę lankytojų auditoriją, tačiau sprendimus čia priima išskirtinai baltaodžiai. Ir labai dažnai vyrai.

Patį Niujorką galima laikyti daugiakultūriškumo sostine. Beveik 70 proc. miesto gyventojų laiko save ne baltaodžiais, o Niujorko kultūros reikalų departamento duomenimis, kiek daugiau nei trečdalis kultūros organizacijų darbuotojų priskiria save ne baltaodžiams. Vis dėlto aukščiausiuose muziejų postuose dominuoja baltieji, dažniausiai jie – įstaigų valdybos nariai ir muziejų kuratoriai, o įvairios kitos etninės kilmės darbuotojų daugiausia žemesnėse institucijų grandyse. Pavyzdžiui, apsaugos darbuotojai ar kitas pagalbinis personalas.

Pasak „The New York Times“, ne vienas miesto pavyzdys rodo, kad etninė įvairovė visose muziejų ir galerijų personalo grandyse įmanoma. Pavyzdžiui, Harlemo „Studio“ muziejuje daugiau nei 80 proc. žmonių yra kitos nei baltaodžių etinės kilmės. Tačiau taip yra ir dėl to, kad čia pasakojama apie afroamerikiečių menininkus. Tačiau šiame muziejuje užaugusius kuratorius graibsto ne tik Niujorko, bet ir kitų valstijų muziejai. Taip pat etninės įvairovės, kokią ir kitur norėtų matyti Niujorko meras, pavyzdys yra Bruklino muziejus.

Niujorko galerijų ir muziejų atstovai mero ultimatumui nesipriešina ir teigia, kad jau anksčiau pradėjo spręsti etninės įvairovės klausimą savo kolektyvuose ir valdybose. Metropoliteno meno muziejus netgi pasisamdė gerai žinomą etninės įvairovės konsultantę Angelą Wallo.

Prie Niujorko kultūros plano kūrimo finansavimo prisidėjo Fordo fondas, Paramos fondo prezidentas Darrenas Walkeris teigia, kad meno įstaigos tampa aktyvesnės etninės įvairovės klausimu ne tik dėl politinio spaudimo. Jos supranta, kad norėdamos pritraukti kuo įvairesnę auditoriją, pačios turi tokiai auditorijai atstovauti ir parodų turinyje ir aukščiausiu valdymo lygiu.

„The Guerrilla Girls“ – jau 30 metų su gorilų kaukėmis

Tačiau tai nėra pirma iniciatyva, skatinanti didesnę įvairovę meno įstaigose. Anoniminė menininkių feminisčių grupė, pasivadinusi „The Guerrilla Girls“, jau tris dešimtmečius siekia didesnės lyčių įvairovės ne tik JAV, bet ir viso pasaulio kultūros įstaigose.

Viešai su gorilų kaukėmis pasirodančios aktyvistės per 30 metų išsaugojo savo tapatybę, jos pasivadinusios žinomų moterų menininkių vardais. Viena iš lyderių Frida prieš metus kalbėjo Stepheno Colberto laidoje Late Show: „1985 m. suvokėme, kad visos meno pasaulio galimybes ir, galima sakyti, visi pinigai yra baltųjų vyrų rankose. Tuo metu tai niekam nerūpėjo, todėl nusprendėme gatvėje paskleisti provokuojančių plakatų, kad žmonės pradėtų apie tai kalbėti.“

Viename tokių plakatų buvo aliuziją į garsų Jeano-Auguste`o-Dominique`o Ingres paveikslą „Didžioji odaliska“, tačiau ant nuogos moters kūno uždėta gorilos galva. Plakate klausiama, ar moteris privalo nusirengti, kad patektų į Metropoliteno meno muziejų. Taip pat pridedama informacija, kad tais metais tik 5 proc. modernaus meno ekspozicijos kūrėjų – moterys, tačiau net 85 proc. visų darbų – moterų aktai.

Aktyvistės taip pat primena, kad milijardieriai meno kolekcininkai daro įtaką parodų turiniui. Jie neretai yra muziejų valdybų nariai ir dažnai linkę suteikti finansavimą meno kūriniams bei parodoms, kurios patinka jiems, todėl taip užkertamas kelias kitiems genialiems kūrėjams patekti į platesnius vandenis.

Po gorilų kaukėmis besislepiančios aktyvistės per 30 metų kovojo ne tik už lyčių įvairovę, bet už rasinę lygybę, taip pat prieš korupciją, seksizmą bei stengėsi atkreipti dėmesį į kitus ne visada plika akimi matomus tamsius meno pasaulio procesus ir reiškinius.

Kai „The Guerrilla Girls“ pradėjo judėjimą 1985 m., tik viename iš elitinių Niujorko muziejų ir galerijų buvo surengta autorinė moters menininkės paroda. Po 30 metų Gugenhaimo, Metropoliteno, Whitney muziejuose buvo po vieną autorinę moterų kūrėjų parodą, o Modernaus meno muziejuje buvo dvi. Ir, nors pažanga yra padaryta, anot aktyvisčių, ji labai nedidelė.

V. van Gogho saulėgrąžos – virtualioje parodoje

Skaitmeninės technologijos keičia suvokimą apie ekspozicijų erdves. Visai neseniai ikoninės dailininko Vincento van Gogho saulėgrąžos (iš viso penki paveikslai) pirmą kartą buvo eksponuoti vienoje – skaitmeninėje erdvėje. 360 laipsnių kampu filmuotą virtualią parodą galimą stebėti tiesiog kompiuterio ar išmaniojo įrenginio ekrane, o, turint galimybių ir norint stipresnių įspūdžių, joje galima pasivaikščioti užsidėjus virtualios realybės akinius. Su jais būtų galima ryškiau pamatyti kiekvieno paveikslo tekstūrą ir atspalvius.

Interneto vartotojai iš pradžių tiesioginėje vaizdo transliacijoje, o dabar jau įraše gali patys pasikreipti vaizdą ar priartėti prie paveikslų norimu kampu ir suktis 360 laipsniais aplinkui save.

Virtualią parodą, kurios tiesioginės transliacijos premjera įvyko feisbuke, veda dailininko brolio Theo proanūkis Vincentas Willemas van Goghas.

Jis pasakoja penkių paveikslų sukūrimo istoriją: „Vincentas nutapė saulėgrąžas Pietų Prancūzijoje daugiau nei prieš 100 metų. Dabar jos pasklidusios po visą pasaulį – Miunchene, Londone, Tokijuje, Filadelfijoje ir, aišku, mano gimtajame mieste – Amsterdame. Apsižvalgykite – iš viso penki Vincento nutapyti paveikslai. Visi kartu jie pasakoja apie Vincentą – tapytoją ir Vincentą – draugą. Du nutapytus saulėgrąžų paveikslus jis padovanojo savo draugui dailininkui Pauliui Gauguinui.“

Kultūros apžvalgininkai šį įvykį vertina ir kaip labai svarbų skirtingų šalių meno įstaigų bendradarbiavimą ir pirmąjį būtent su tokiu virtualiu projektu. Paveikslus pristatęs dailininko brolio anūkas žiniasklaidai priduria, kad toks virtualus projektas suteikia galimybę visiems meno mylėtojams jauniems ar seniems, bet kuriame pasaulio kampelyje bent tokiu būdu priartėti prie unikalių olandų menininko darbų.

Beje, šeštasis V. van Gogho saulėgrąžų paveikslas buvo sunaikintas per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečiams bombardavus Japoniją.

Virtualioji realybė keičia meno kūrinių suvokimą

Virtualioji realybė, anot meno kritikų, apskritai palaipsniui keičia meno kūrinių suvokimą, apibrėžimus ir plečia meno kūrinių saugojimo erdves.

Unikalios virtualios realybės vizualinės projekcijos, kurias galima pamatyti tik užsidėjus specialius akinius, jau yra pripažįstamos meno kūriniais, kurie palaipsniui atranda savo vietose pasauli meno galerijoje, pavyzdžiui, Modernaus meno muziejus Niujorke. Tokių meno kūrinių ekspozicijoms nereikia daug vietos ar išskirtinai didelių investicijų – tereikia specialių akinių, kurie nuolatos tobulėja. Todėl vienas iš pagrindinių iššūkių būtų nuolatos atnaujinti ir koją kojon žengti su vis labiau tobulėjančiais virtualiosios realybės akiniais. Ir prie jų pritaikyti kai kuriuos meno kūrinių nustatymus, kad jie netaptų originalia vaizdo įrašo juosta, kurios ateityje nebūtų kuo paleisti.

Visai kitoks galvosūkis tenka virtualiosios realybės vertintojams ir pardavėjams ir pirkėjams. Tai labai nauja ir nepažįstama meno sritis. Meno kolekcininkai, norintys neatsilikti nuo naujausių tendencijų, namuose taip pat turėtų turėti akinius, kad į savo pirkinį galėtų pasižiūrėti – virtualiosios realybės kūrinio nepasikabinsi ant sienos ir nepasidėsi ant lentynos tarp antikos vazų.

O meno kūrinių vertintojai paprastai nustato darbo kainą pagal ankstesnius konkretaus kūrėjo darbus arba lygindami panašius į konkretų kūrinį. Kadangi virtualiosios realybės meno kūrinių rinkoje labai nedaug, kaina gali būti nustatoma labai intuityviai. Be to, darbai, kuriuos galima pamatyti tik virtualioje erdvėje ir tik su specialia įranga, tikriausiai yra geriau suvokiami vadinamiesiems geimeriams, kompiuterinių technologijų, skaitmeninio dizaino žinovams.

Gerai skaitmeninio dizaino sritį išmanantys žmonės, pamatę vieną ar kitą virtualios realybės vizualizaciją, nesunkiai galėtų pasakyti, kiek maždaug darbo, laiko ir pastangų ji galėjo pareikalauti. Tiesa, darbo idėją, kūrybinę mintį įvertinti, be abejo, gali ir meno kritikai, per daug nepasigilinę į darbo metodus ir technologiją.

Virtualiosios realybės kūriniai – daug paveikesni

Vienas žinomesnių pastarųjų metų virtualiosios realybės darbų – „La Apparizione“ („Vaiduoklis“). Jis eksponuojamas Venecijoje. Užsidėję akinius trijų metrų aukščio ir pločio kambaryje atsidurtumėte visai kitoje erdvėje. Visiškoje tamsoje, virš savęs pamatytumėte didžiulį ore kabantį nukryžiuotą Kristų, kuris švyti auksinėmis spalvomis, o iš jo garuoja žaižaruojantys gintariniai purslai.

Tai Danijos ir Vokietijos menininko Christiano Lemmerzo 2013 m. darbas. Ch. Lemmerzo yra sukūręs penkis tokius egzempliorius, kiekvienas jų kainuoja po 100 tūkst. dolerių.

Taigi, tikriausiai kitų jo darbų kaina bus nustatoma pagal šios vizualizacijos vertę ir pripažinimą. Sandra Nedvetskaia iš kompanijos „Khora Contemporary“, padėjusios įgyvendinti Ch. Lemmerzo projektą, teigia, kad šiuo metu vertinant virtualios realybės kūrinių kainą dažniausiai lyginama su panašiais vizualinio meno, vaizdo įrašų darbais.

Tačiau taip pat virtualiosios realybės projekcijos lyginamos ir su skulptūromis. Kad ir minėtąjį „La auksinį Kristų galimą vadinti skulptūrą – tik judančia ir esančią virtualios realybės plotmėje. S. Nedvetskaia teigia, virtualiosios realybės kūriniai dažnai gali būti daug paveikesni, nes žmogų gali perkelti visai kitą erdvę ir sukurti daug artimesnį, tiesioginį ryšį su meno kūriniu.

Parengta pagal užsienio spaudą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...