captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Giniotis apie „Keistuolių teatro“ pradžią: buvome gyvi šlove

Turėti abejonių dėl pasirinkto kelio yra normalu, nesavikritiškas žmogus atrodo neprotingas, LRT OPUS sako aktorius ir režisierius Aidas Giniotis. Anot jo, nugalėti abejones ir nepasitikėjimą yra labai smagu, „Keistuolių teatro“ pradžios sunkumai užsimiršo dėl didelio noro ir meilės: „Neskaičiuodavome pinigų, svarbiausia buvo, kad turėtume pavalgyti. Buvome kaip drugeliai – gyvi šlove.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Su kuo susijęs jūsų profesinis pasirinkimas, kas tam galėjo turėti įtakos?

– Mano pasirinkimas susijęs su kūryba ir noru būti kūrybiškoje aplinkoje, mėgautis ja. Manau, kad kai kurie pojūčiai, patirti, pavyzdžiui, koncertuose, palieka jaunuolio sieloje gilų pėdsaką. Sakyčiau, net narkotinį pėdsaką, nes vėliau to vis trokšti ir trokšti.

– Jaunystėje kūrybiniai impulsai stipresni, bet kuo toliau, tuo rečiau sekasi tai patirti?

– Taip, žmogus auga, bręsta, sensta. Kuo toliau, tuo mažiau sutinkame tikrų draugų, perskaitome vienintelių knygų, pamatome vienintelį ir patį geriausią spektaklį, išgirstame muzikos kūrinį, suvirpinantį iki pat šaknų.

– Ką dabar darote, kad nepamirštumėte tų emocijų, suvirpinančių potyrių? Ar padeda naujos repeticijos, studentai?

– Tuo gera mano profesija – kas sykį pradedu iš naujo. Turėdamas naują medžiagą ar idėją jautiesi lyg ką tik gimęs, lyg reikėtų kažką įrodyti. Teatras tuo ir unikalus. Niekada nepapasakosi, koks geras buvo spektaklis prieš 15 metų. Net jei jis įrašytas, to neįmanoma pamatyti. To nepakartosi net gyvai scenoje. Tai ir didelė laimė, ir didelis prakeiksmas. Viskas vyksta čia ir dabar – kas kartą iš naujo.

Padeda ir bendravimas su studentais. Tu tarsi atjaunėji, iš naujo pervertini savo įsitikinimus – ar dar nesi kaip sugedusi batareika, kurią reikėtų išmesti.

– Bendravimas su jaunais žmonėmis iš tiesų atjaunina?

– Be abejonės. Nors jaunus žmones mokai, manau, kad tai būna labiau tarsi pasidalijimas. Juk kažko mokaisi ir iš jaunuolių. Kitu atveju imi kai ką pamiršti, nepastebėti, tavo dirglumas kitoks. Tas dirglumas jaunystėje turi pliuso ženklą, o vėliau virsta nervingumu.

– Ar sunku studijuoti aktorystę?

 – Jei nori, nesunku. Tačiau jei patekai ne į savo roges, sunku. Yra daug disciplinos, studentai labai užimti. Visgi tie, kurie patenka į savo kelią, nesiskundžia ir nori vis daugiau ir daugiau dirbti.

– Kad ir kaip puikiai būtų pasirinktas gyvenimo kelias, yra akimirkų, kai pradedama abejoti. Ar jums taip buvo?

– Esu dažnai abejojęs savo pasirinktu keliu. Tiksliau ne keliu, o savimi tame kelyje. Abejonių negali nebūti. Nesavikritiškas žmogus man atrodo vienaplanis ir, tiesiai šviesiai sakant, neprotingas. Po kiekvienos abejonės pasieki pergalę, kažkokį rezultatą. Kai sulaukiame žiūrovų reakcijų, kai atsiranda kūrybinės paslapties skambesys, tai dvigubas džiaugsmas. Tu augi, nugali abejones ir nepasitikėjimą, kas yra smagu.

– Koks buvo jūsų santykis su Vytautu Kernagiu?

– V. Kernagis mano gyvenime atsirado taip, kaip ir daugelio kitų žmonių. Eidavau į jo koncertus, man jis buvo sektinas atlikėjo ir kūrėjo pavyzdys. Vėliau, kai stojau į aktorystę, V. Kernagis buvo vienas iš komisijos narių. Mano kurse dar buvo Andrius Kaniava, Ilona Balsytė, Darius Meškauskas ir kiti. Buvome surinkti miniatiūrų teatrui, todėl daug dėmesio kreipta į mūsų muzikalumą.

Kai susipažinau su V. Kernagiu, man jis pasirodė rūstokas, labai jo bijojau. Žemas ir sodrus balsas, akiniai... Jis sakydavo nedaug, bet labai tiksliai. Labiau susipažinome man bebaigiant akademiją. Nebuvau didis jo draugas. Kaip tik, buvau jaunas ir įžūlus, mes daug diskutuodavome ir aš net drįsdavau jį kritikuoti. Dabar dėl to net gėda.

– Kelintas bus artėjantis „Keistuolių teatro“ sezonas?

– Jau trisdešimtas. Pagalvojus, daug. Kai buvome neseniai baigę akademiją, sveikinome Jaunimo teatrą 25 metų proga. Tuomet galvojau – Dieve mano, jiems jau užsidaryti reikia tiek pragyvenus. O mums dabar 30 metų. Kas gali būti baisiau? Tačiau yra viltis – jaunimas. Jaunas aktorius, atlikėjas, režisierius. Jaunimas yra gyvas kraujas teatre.

– Jaunimas įsilieja į „Keistuolių teatro“ veiklą. Kuo gyvena 18–19 metų jaunuoliai šiandien? Kuo jie skiriasi nuo jūsų, kai buvote tokio amžiaus?

– Visada sakome, kad buvome tokie ir tokie. Mėgstame sakyti, kad buvome geresni nei dabartinis jaunimas. Tačiau manau, kad šiandienos jaunimui sunkiau – jiems sunkiau dėl pasirinkimų įvairovės. Sunku atskirti, kas verta dėmesio, kas ne.

Yra be galo daug projektų, kuriuose jauni žmonės tiesiog išsitaško. Jie nori pabandyti kuo daugiau, visur pabūti, daug patirti. Jie pameta tam tikras tieses, vedančias į tikslą. Jiems yra sunku. Kalbėti jauniems žmonėms, kad reikia galvoti tik apie teatrą, darosi senamadiška, bet turi prasmės.

– Ar gali būti, kad prisiminimai padeda geriau pamatyti dabartį?

– Taip, dabarties mes kartais nesuprantame, ji mus dirgina, nes nėra atstumo. Kai žvelgiame į vaikystę, jau atsiranda atstumas ir patirtis. Tai, kas buvo be galo skaudu, užsimaskavo, dabar tai kaip faktas, kažką bylojantis apie mus pačius. Iš to fakto galima mokytis.

– Ką jums reiškia valandos po vidurnakčio?

– Jos pačios geriausios, nes esu pelėda. Man patinka, kai visi miega. Tuo metu jaučiuosi ramiai, manęs niekad netrikdo, niekas nevaikšto po langais. Esu tarsi pakilęs, galiu daryti, ką noriu – skaityti, žaisti kompiuteriniais žaidimais, klausytis muzikos, rašyti. Valandos po vidurnakčio man auksinės. Miegoti einu 4–5 ryte. Tai ne pavyzdys, bet ir ne paslaptis.

– Jau minėjote, kad artėjantis „Keistuolių teatro“ sezonas bus trisdešimtas. Ar galite ką nors apie jį išduoti?

– Su režisiere Ieva Stundžyte repetuojame spektaklį pagal Williamo Shakespeare`o „Dvyliktąją naktį“, kuriame vaidinsiu. Vėl pradėjau nemažai vaidinti. Vienu metu buvau liovęsis tai daryti ir užsiėmiau tik režisūra.

Dar bus spektaklis vaikams, kurį statysiu. Taigi bus du nauji spektakliai iki naujųjų metų, o po to „Keistuolių teatras“ užsidarys, nes vyks remontas. Ruošiamės kokius metus gyventi ant ratų, gastrolėse.

Turėsime galvoti ir apie koncertines programas. Manau, kad remontas mums neleis itin švęsti savo trisdešimtojo sezono, tačiau ką nors sugalvosime. Esame spontaniški, o ne linkę planuoti. Tai šiek tiek netinkama mūsų laikams – kartais turi komercinių minusų, bet ir dvasinių pliusų.

– Dvasinių pliusų, panašu, buvo ir „Keistuolių teatro“ pradžioje. Lietuva buvo pakeliui į nepriklausomybę, ekonominė situacija – sudėtinga. Tačiau tuo metu nuveikti svarbūs darbai – „Aukštyn kojom“, „Smaragdo miesto burtininkas“, „Geltonų plytų kelias“ ir kt.

– Taip, tuo metu buvo tik valstybiniai teatrai, jokių kitų. Kai kūrėme keistuolius, buvome tarsi nesuprantama kregždė su neaiškiomis minties kilpomis. Buvo sunku, tuos sunkumus galėčiau surašyti į storą sąsiuvinį.

Tačiau sunkumai užsimiršo, nes buvo daug noro, meilės vienas kitam, troškimo kurti spektaklius, dainuoti. Nors tada per metus sugebėdavome pastatyti po 2–3 spektaklius ir sukurti po filmą, atrodo, kad turėjome daug laiko. Gyvenome labai smagiai, man patiko. Tikėjome tuo, ką darome, norėjome turėti savo teatrą ir dėjome visad pastangas, jėgas. Buvome tuo gyvi, tai davė rezultatą. Neskaičiuodavome pinigų, svarbiausia buvo, kad turėtume pavalgyti. Buvome kaip drugeliai – gyvi šlove.

– Prie „Keistuolių teatro“ šlovės labai prisidėjo ir televizija, ar ne?

– Taip, tai buvo laikai, kai televizijoje buvo kuriami spektakliai vaikams, muzikinės laidos ir pan. Vėliau viskas susidėjo į vienkartinius metinius padėkos koncertus – pompastiškus ir matomus, bet neturinčius išliekamosios vertės.

Tačiau, pavyzdžiui, „Geltonų plytų kelią“ vaikai žiūri ir šiandien, nors jis jau lėtokas, efektai juokingi. Ten yra aiškios vertybės, neprimityvi didaktika. Į dainas ir tekstus sudėta labai daug dūšios, tai turi išliekamąją vertę. Tais metais ir televizija į šiuos dalykus žvelgė kitaip.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...