captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl situacija Maroke primena Arabų pavasario pradžią

Pernai Maroke kilę ir iki šiol tebesitęsiantys protestai labai panašūs į Arabų pavasario protestus: reikalaujama mažinti korupciją, geresnės švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos, daugiau darbo vietų. Taip LRT RADIJUI sako Vokietijos Marshallo fondo Artimųjų Rytų ekspertė Kristina Kausch. Be to, pastebi ji, nors po itin didelio spaudimo 2011 m., siekdami išvengti revoliucijos plitimo, Karališkieji rūmai priėmė tam tikras demokratines reformas, jos nebuvo visiškai įgyvendintos, o valdžia iš esmės liko sutelkta karaliaus rankose.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

– Protestai Maroke tęsiasi jau beveik metus. Jie kilo po to, kai protestuodamas žuvo vienas žuvies pardavėjas. Kodėl protestai tebesitęsia?

– Taip, protestai prasidėjo praėjusių metų spalį, kai šiukšlių mašinoje buvo mirtinai sutraiškytas žuvies pardavėjas, protestavęs prieš ne sezonu sugautos žuvies konfiskavimą. Jis bandė ištraukti dalį policijos konfiskuotos žuvies. Šis atvejis lyginamas su Mohamedo Bouazizi, Tunise tapusio Arabų pavasario simboliu, istorija. Jis pardavinėjo daržoves, ir jas konfiskavo policija. M. Bouazizi bandė spręsti situaciją, tačiau, susidūręs su valdžios abejingumu, protestuodamas susidegino.

Maroko atveju žuvies pardavėjo žūtis taip pat tapo paskutiniu kantrybės lašu ir įžiebė visuomenės protestus Rifo regione, Šiaurės Maroke. Jau tiek laiko besitęsiantys protestai atskleidžia, kaip socialine ir ekonomine prasme marginalizuotas šis regionas. Taigi Maroke pernai kilę ir iki šiandien tebevykstantys protestai labai panašūs į Arabų pavasario protestus: reikalaujama geresnių sąlygų, daugiau galimybių, mažiau korupcijos, geresnės švietimo, sveikatos apsaugos sistemos, daugiau darbo vietų.

Maroko policija labai aštriai reagavo į šiuos protestus, todėl socialinių ir ekonominių klausimų protestas per pastaruosius mėnesius virto politiniu protestu. Dabar reikalaujama paleisti protestus organizavusius lyderius ir kitus protestuotojus.

– Dabar žmonės kritikuoja vyriausybę, bet nekritikuoja Maroko karaliaus ir nereikalauja vyriausybės atsistatydinimo, nors reakcija į protestus labai kieta. Taigi ar Maroke situaciją galima laikyti stabilia, ar protestai gali išaugti į kažką didesnį?

– Taip, protestai vyksta viename regione, centrinės valdžios paliktą nuošaliausiai. Sakyčiau, kad problemos ir nepasitenkinimas, būdingas visam Marokui, ypač stipriai išreikštas Rifo regione. Tačiau susirūpinimas esama padėtimi būdingas visai šaliai, todėl ir protestai gali nesunkiai išplisti po kitus regionus.

Iš dalies tai jau vyksta, bet kol kas daugiausia protestų šalies šiaurėje. Reikia pasakyti, kad Maroke karalius kritikuojamas, bet neatvirai. Žmonės nesiekia, kad karalius paliktų sostą, bet reikalauja kitokio šalies valdymo modelio – pirmiausia valdžios dalijimosi tarp skirtingų struktūrų. Kai Muhamedas VI buvo karūnuotas, jis žadėjo šalies valdymo pokyčius, bet per paskutinius 10–15 metų niekas iš esmės nepasikeitė.

Kalbant apie dabartinius protestus, matyti, kad karalius savo požiūrį keičia. Iš pradžių Karališkieji rūmai į protestus šiaurėje reagavo gana aršiai, buvo sulaikyta nemažai protestų organizatorių, bet dabar karalius pažadėjo gerinti šalies ekonominę ir socialinę sistemą, ypač Rifo regione. Iš kitos pusės, jis kaltino valdžios institucijas dėl kilusių protestų ir nesugebėjimo užtikrinti tinkamų sąlygų marokiečiams.

Iš tiesų tai skamba gana keistai, žinant, kad Maroke nėra tikro valdžios dalijimosi ir valdžios institucijos turi labai ribotas galias, o tam būtent kelią užkerta Karališkieji rūmai. Taip užkertamas kelias ir valdžios atskaitomybei rinkėjams. Taigi iš tiesų nemanau, kad valdžia norės imtis drastiškų pokyčių, nemanau, kad protestai destabilizuos valstybę. Tačiau paskutiniai Karališkųjų rūmų ir karaliaus pareiškimai parodė, kad jis supranta, jog šie protestai gali plisti.

Taigi belieka laukti, kokių žingsnių imsis valdžia ir protestuotojai, keli aktyvistai vis dar tęsia protestus, tačiau pagrindiniai lyderiai lieka kalėjime. Jų paleidimas – pagrindinis protestuotojų reikalavimas, ir karaliui greičiausia dėl to reikės apsispręsti per artimiausias savaites.

– Su kokioms socialinėmis ir ekonominėmis problemomis susiduria žmonės ir kodėl tos problemos susitelkusios šalies šiaurėje?

– Su panašiomis problemomis susiduria beveik visas Arabų pasaulis, ypač kaimo vietovės. Būtent šios problemos ir vedė į Arabų pavasarį. Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad tai darbo ir laisvių trūkumas, arba ekonominio ir politinio orumo trūkumas. Rifo regionas – tradiciškai dažniausiai sukylantis, jo infrastruktūra labai prasta.

Šis regionas karaliaus Muhamedo VI tėvo valdymo laikotarpiu buvo ignoruojamas ir taip savotiškai baudžiamas. Taigi Rifo regiono santykis su Karališkaisiais rūmais turi gana ilgą istoriją, bet dabartinis karalius supranta, kad reikia gerinti situaciją šalies šiaurėje: gerinti infrastruktūrą, sukurti daugiau darbo vietų, mažinti korupciją ir parodyti žmonėms, kad jie nėra nustumti į paraštes ir užmiršti. Lieka laukti ir pažiūrėti, ar tam karalius turės pakankamai laiko.

– Per Arabų pavasarį karalius prižadėjo demokratinių pokyčių. Ar jie buvo įgyvendinti?

– 2011 m. buvo itin didelio spaudimo laikas visoms Arabų pasaulio autoritarinėms valdžioms, ne išimtis ir Marokas. Siekdami išvengti revoliucijos plitimo, Karališkieji rūmai priėmė tam tikras demokratines reformas, įskaitant ir konstitucinę reformą. Vis dėlto neramumams nuslūgus reformos nebuvo visiškai įgyvendintos, nebuvo užtikrintas valdžių galių atskyrimas ir iš esmės valdžia liko sutelkta karaliaus rankose.

Dar daugiau – dabar Karališkieji rūmai dėl nesėkmių pradėjo kaltinti vyriausybę, sakydami, kad jos nariai turi būti atsakingi už problemas, nes jie – marokiečių išrinkti politikai. Tačiau iš tiesų valdžia nėra atskirta, karalius ją sutelkęs savo rankose. Taigi keletas reformų buvo pradėtos, bet jos iš esmės žmonių labui, ypač kaimiškose Maroko vietovėse, nieko nepakeitė. Būtent dėlto ir matome šiuos protestus.

– Dar vienas klausimas kiek kita tema, tačiau jis daug kam rūpi. Egiptas, Libija pastaruoju metu susiduria su terorizmo grėsmėmis ir „Islamo valstybės“ bandymais įsitvirtinti tam tikrose šalių teritorijose. To negirdime apie Maroką, kodėl ten situacija kitokia?

– Marokas gali didžiuotis, kad šį iššūkį jis iš esmės kontroliuoja. Žinoma, teroristinių elementų Maroke yra kaip ir visame regione, kaip ir Europoje. Maroko valdžia kovoja su terorizmo užuomazgomis, neleidžia joms išplisti. Marokas – Europoje labai vertinamas partneris, nes dalijasi savo žvalgybų duomenimis su europiečiais.

O Libijoje ar Egipte Sinajaus pusiasalyje padėtis kitokia, nes vietos, kur telkiasi teroristai, iš esmės valdžios nekontroliuojamos. Taigi ekstremistai ten, kur valdžios veiksmai neefektyvūs, randa prieglobstį, Marokas šiuo atveju neturi teritorijų, kurių valdžia nekontroliuoja. Todėl situacijos Maroke nereikėtų lyginti su situacija Libijoje ar Egipte.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...