captcha

Jūsų klausimas priimtas

P. Ambrazevičius: nemanau, kad „Linkin Park“ darys „Queen“ lygio parodijas

Chesteris Benningtonas buvo integrali grupės „Linkin Park“ dalis, todėl nelabai įmanoma, kad po jo mirties grupės išliks ar darys „Queen“ lygio parodijas. Taip LRT RADIJUI sako komikas Paulius Ambrazevičius. Muzikos tinklaraščio „Gintariniai akiniai“ autorius Jonas Braškys teigia, kad nors kai kurie sakė, jog „Linkin Park“ – verkiančių vyrų muzika, būtent grupės lyderis nebijojo šnekėti apie sunkumus.
Reuters / Scanpix nuotr.
Reuters / Scanpix nuotr.

– Apima dvejopi jausmai. Viena vertus, liūdna dėl grupės „Linkin Park“ lyderio savižudybės, bet reikia ir suprasti faktą, kad grupė paliko daug muzikos, kuri mus paliečia.

P. Ambrazevičius: Man regis, komikas Chrisas Rockas yra pasakęs, kad žmogui artimiausia ta muzika, kurios jis klausėsi, kai pirmą kartą pasimylėjo. „Linkin Park“ asocijuojasi su laikotarpiu, kai man buvo kokie 15–19 metų. Tuo metu ji man reiškė daug, tačiau blogai, kad šią muziką dabar reikia prisiminti tokioje situacijoje.

– Tikriausiai kitu atveju apie nu-metalo muziką vargiai kalbėtume. Šis žanras jau atrodė nurašytas.

J. Braškys: Kalbant apie nu-metalą ir jo atgimimą, ta ironija man ir suprantama, ir nesuprantama. Nes tai, kas įkvepia nu-metalą, dabar vadinama geriausiomis roko grupėmis – „Faith No More“, „Pantera“ ir kt.

Žinoma, apie nu-metalą priminė ir Chesterio Benningtono savižudybė. Tai, apie ką dainavo Ch. Benningtonas, nebuvo gražūs dalykai. Ir kiek prisimenu save, „Linkin Park“ muzikos klausydavausi ne pačiais linksmiausiais periodais.

P. Ambrazevičius: „Linkin Park“ augant nebuvo galima išvengti, jei tik kiek krypai į alternatyvios muzikos pusę. Ieškodamas ko nors įdomaus, vis atsimušdavai į tuos pačius „Linkin Park“, taip pat „Limp Bizkit“, „Korn“, „Deftones“. Tuo metu tai buvo pagrindinė alternatyvi muzika, kurią galėjai rasti

– Galima įžvelgti liūdną paralelę su grunge muzika, nes pagrindinė šios muzikos asmenybė Kurtas Cobainas taip pat pats pasitraukė iš gyvenimo.

J. Braškys: Liūdna tai, kad būtent Ch. Benningtonas buvo žmogus, nebijojęs šnekėti. Grunge muzikoje dar buvo interpretacijų, užslėptumo, o nu-metalas niekad nieko neužslėpdavo. Ch. Benningtonas visad rėkdavo, kad jam blogai. Kai kas net sakydavo, kad tai verkiančių vyrų muzika. Tačiau tai, kad žmogus apie tai atvirai šnekėdavo ir atsitiko taip, optimistiškai nenuteikia.

 – Galbūt atrodė, kad jis tik taip dainuoja, bet negalvoja? Juk kažkas kuria smagią muziką, kažkas turi kurti depresyvią. Rinkai to reikia. Man vis atrodė, kad tas sunkumas, apie kurį dainuojama, yra poza. Tačiau dabar taip nemanau.

P. Ambrazevičius: Buvau labai nutolęs nuo „Linkin Park“. Tik po to, kai Ch. Benningtonas nutraukė sau gyvybę, sužinojau, kad jis sirgo depresija, turėjo bėdų dėl narkotikų ir alkoholio. Man ši grupė – tų laikų, kai buvau keliolikos metų. Tuo metu internetas nebuvo toks populiarus, todėl mažai žinojau apie grupę ir jos asmenybes.

Šiame šių metų įraše, kuriame kalba Ch. Benningtonas, girdime, kaip laidos vedėjas juokiasi muzikantui pasakius, kad jam kažkas negerai. Man atrodo, tai susisieja su klausimu, kodėl jis nusižudė? Juk turtingas, sėkmingas, žinomas. Manau, kad tai tarsi stigma, klaidingas įsitikinimas, kad depresija negali būti žmonių, kuriems sekasi, liga. Nors tikriausiai statistiškai nėra skirtumo.

– Taip, nes „Linkin Park“ šiuo metu turėjo kone viską – grojo didžiausiose scenose, jų naujausias albumas pakilo į pirmąją vietą JAV, tačiau laimės tai neatnešė. Tai kelia klausimą, kur yra ta muzikantų laimė?

J. Braškys: Galima įsivaizduoti, kokią jis patyrė kaltę, kad viską turi, kad jo šeimyninis gyvenimas taip pat pasisekęs, nes jis puikiai bendrauja su buvusiomis draugėmis, turi šešis vaikus – atrodo, kad turi viską, bet jį kakina baisi liga. Tai papildoma kaltė.

– Su paskutiniuoju „Linkin Park“ albumu užmegzti ryšį sunku, nes jis visiškai kitoks. Tarsi pereita į klišinę radijo muziką. Visi kritikai albumą išdėjo į šuns dienas. Ką jūs apie tai manote?

J. Braškys: Muzikaliai man jis nepatiko. Kaip ir visas pasaulis, po Ch. Benningtono savižudybės atkreipiau dėmesį į albumo dainų žodžius. Jie – ne ką lengvesni, nei tekstai iš albumų „Meteora“, „Hybrid Theory“ ir pan. Tai sunkūs tekstai.

P. Ambrazevičius: Kai prieš kelis mėnesius pasirodė albumas, pagalvojau, kad dėl įdomumo reikia jį perklausyti. Tai padariau kartą. Jei tas dainas grotų, pavyzdžiui, grupė „Coldplay“, būtų tas pats. Nematau jokio esminio skirtumo nuo per radiją grojamos muzikos.

J. Braškys: Daina „Heavy“ pasižymi teksto ir muzikos disonansu. Atrodo, kad žmogus išrėkia savo skausmą, tačiau pati muzika yra tokia keista, lyg iš „Tomorrowland“ festivalio.

– „Linkin Park“ tarsi buvo kelyje be teisingo ėjimo. Jei būtų groję kaip anksčiau, visi sakytų, kad bando kurti paauglių muziką. Dabar, kai pradėjo kurti modernesnę muziką, sakome, kad tai visiška nesąmonė.

P. Ambrazevičius: Bet kuris menininkas visada turi teisę eiti ten, kur nori. Ir, šiuo atveju, kurti tokią muziką, kokios nori. Kaip klausytojas, aš galiu tokios muzikos neklausyti. Man rodos, kad tai buvo jų pasirinktas kelias, o baigėsi jis taip, kaip baigėsi.

Nemanau, kad „Linkin Park“ išliks kaip grupė, tai nelabai įmanoma. Nemanau, kad jie darys „Queen“ lygio parodijas. Ch. Benningtonas buvo itin integrali grupės dalis.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...