captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Čerškutė: pavojingo tobulumo ir jo bedugnių punktyrais (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato šiuolaikinės prancūzų rašytojos Leilos Slimani romaną „Lopšinė“.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Sakoma, kad geras romanas prasideda nuo pirmojo sakinio, tad galvodama apie tuos, labiausiai įsirėžusius, pirmiausia ir visiškai nevalingai prisimenu prancūzų autorius: Marcelį Proustą ir jo „Svano pusėje“ su garsiuoju „Ilgą laiką aš eidavau gulti anksti“. Arba Albert`o Camus romano „Svetimas“ pirmąjį sakinį: „Šiandien mirė mama. “ Atrodo, kad dabar ilgam prisiminsiu ir šiuolaikinės prancūzų rašytojos Leilos Slimani romano „Lopšinė“ taupiąją pradžią: „Vaikelis nebegyvas“ (Le bébé est mort).

Šį sakinį visas pasaulis citavo praėjusių metų lapkričio 3-iąją, kai tradiciškai garsiajame Paryžiaus „Drouant“ restorane, kuriame jau visą šimtmetį posėdžiauja Gonkūrų komisija, buvo paskelbtas 2016 m. Gonkūrų premijos laureatas. Juo, tiksliau, ja tapo Maroke gimusi žurnalistė ir rašytoja L. Slimani, kuriai šis vienas garbingiausių prancūzų literatūrinių apdovanojimų įteiktas už antrąjį romaną „Lopšinė“.

L. Slimani – 113-oji Gonkūrų premijos laureatė ir vos 12-oji autorė moteris per visą premijos gyvavimą. (O taip, šioji statistika visuomet sulaukia aršios kritikos!) Artėjant Gonkūro premijos laureato skelbimui, daugelis L. Slimani romaną, kurį 2016 m. pavasario pabaigoje išleido garsioji „Gallimard“ leidykla, minėjo kaip vieną realiausių laureatų, nes jis jau gerą pusmetį karaliavo perkamiausiųjų knygų sąrašų viršūnėse. Skelbdamas nugalėtoją, Gonkūrų akademijos prezidentas Bernardas Pivot išryškino du apdovanotojo kūrinio aspektus: pirma, tai romanas, rodantis XXI a. klasių kovą, vykstančią jaunų paryžiečių buržua bute; antra, tai romanas apie siekį pavergti ir valdyti vaikų meilę. Pastarasis knygos aspektas svarbus ir akivaizdus, o štai dėl pirmojo turbūt būtų galima kiek ir ginčytis, nes akivaizdu, kad jis svarbus ir reikšmingas prancūzakalbėje erdvėje, kurioje toks ryškus „bobo“, arba bohemiškosios buržuazijos – jai priklauso romano veikėjai, sutuoktiniai Miriam ir Polis – paveikslas ir tokia svarbi jo refleksija, kurią pabrėžia veik kiekvienas prancūzų kritikas, kalbėdamas apie šį L. Slimani kūrinį. 

L. Slimani romanas „Lopšinė“ (iš prancūzų kalbos išvertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) yra geliančiu tikrumu, nuosaikiu ir lakonišku objektyvumo tonu, įstabiu sakinių bei minties taupumu papasakota Masė šeimos ir jų tobulosios auklės istorija, pasibaigusi gal ir nujausta, nes ilgai tvinkusia, bet vargiai tikėta tragedija – auklė nužudė abu prižiūrėtus vaikus. Ne viename interviu, kurie plūstelėjo gavus Gonkūrų premiją, L. Slimani pabrėždavo, kad ji seniai norėjo papasakoti istoriją apie tuos santykius, susikuriančius tarp šeimos ir jai dirbančios auklės, kuri, viena vertus, išlikdama svetimu žmogumi šeimos mikrovisatoje, tam tikra prasme tampa ir pačiu svarbiausiuoju, be kurio neįmanoma išsiversti. Būtent šiame pagrindiniame romano santykyje atsiveria ir apverstas, o gal net ir iškreiptas galios santykį – auklė tampa tuo asmeniu, ne kuris, o kuriam tarnaujama, lygiai kaip ir pavadinimo „lopšinė“, simbolizuojantį laimingą vaikystę ir saldų miegą, tampa mirties pranaše.

Galvojant apie romane ryškinamą socialinį kontekstą, kurį prancūzai įvardija buržua aspektu – man atrodo, nes išties nepažįstu nė vieno tikro prancūzų buržua, tad nesu galinti vertinti šią istorijos liniją, kad šiame romane autorė kuria ne tiek prancūziškai specifinį paveikslą apie klasines įtampas, kiek dabarties laikų išklotinę, pasakojimą apie tipinę XXI a. šeimą, kurioje karjerą darantiems tėvams „gyvenimas tapo užduočių, įsipareigojimų, kuriuos reikia vykdyti, pasimatymų, kurių negalima išvengti, seka. Miriam ir Polis darbų turi per akis. Jie mėgsta tai kartoti, sakytum, tas išsekimas būtų sėkmės pranašas. Jų gyvenimas sklidinas, jame vargiai belieka vietos miegui, visiškai nebelieka vietos apmąstymams. Jie lekia iš vienos vietos į kitą, persiauna taksi, susitinka prie taurės su žmonėmis, kurie svarbūs jų karjerai. Abudu tampa administratoriais projekto, kuris sukasi, turi aiškius tikslus, pinigines įplaukas ir įmokas. “ (p. 108) Būtent šitame, kaip romane Miriam pamokslauja senyva Milos mokytoja, amžiaus liga virtusiame nuolatiniame bėgime vienintelis tėvų išsigelbėjimas yra auklė – svetimas žmogus, kuriam patikimi vaikai, vargiai susimąstant apie tai, ką skaudžiai tiksliai koduoja romano epigrafas iš Rudyardo Kiplingo „Paprastų pasakojimų iš kalvų“, kad auklė „turėjo gyventi savo gyvenimą, kankintis dėl savo reikalų ir kad tie reikalai panelei Vezis buvo visų svarbiausi.“

Ryškindama „Lopšinėje“ pasakojamos auklės istorijos ištakas, L. Slimani atvirai sako, kad jos tveriasi iš dviejų absoliučiai skirtingų šaltinių: jos pačios vaikystėje patirtos auklių meilės ir rūpesčio bei žiaurios realybės, 2012 m. sukrėtusios Niujorką, kai auklė nužudė du prižiūrėtus vaikus (tam tikrus realius faktus iš šios istorijos galima atpažinti ir L. Slimani romane).

Jau cituotas pirmasis romano sakinys,  o ir kiti, jį lydintys ir gulantys į visą šaltai konstatuojantį – vaikus ištiko nelaimė – ir todėl savaip šiurpinantį pirmąjį skyrių, verčia skaitytoją būti aktyviu ir nerti į situacijos analizę: kas ir kodėl privertė auklę Luizą nužudyti du Masė šeimos mažylius – Milą ir Adaną? Besitikintys ieškoti atsakymų su trileriams būdinga įtampa ir nervu turėtų iškart nusivilti, mat kraują kaitinančio greičio ir įvykių čia nebus, bet bus stingdantis objektyvumo šaltis ir niuansuota pasakojimo precizika, apimanti plačią emocijų amplitudę: nuo begalinės empatijos, aistringo atsidavimo iki atbukusių jausmų, kuomet nebegraudina net vaiko neviltis.

Pasirinkdama trečiojo asmens pasakojimą, autorė atkuria gyvenimą iki mirties brūkšniu tampančio pirmojo sakinio, rėminančio ir Masė šeimos istoriją, ir visą romaną. Svarbu pastebėti, kad šito sakinio ribos neperžengia nei vienas romano herojus, likdamas per sekundę iki tragedijos, šioje nesibaigiančios nakties pusėje, kitą ją palikdamas gelbėtojams, liudininkams, stebėtojams ir kapitonei Dorval, bandančiai perprasti Luizos poelgio pretekstus, siekiančiai atrasti silpnąją nepriekaištingos auklės vietą: „Nina Dorval panardino rankas į pūvančią Luizos sielą. Ji norėjo sužinoti apie ją viską. Jai atrodė, kad jai pavyks pralaužti kumščių smūgiais nebylystės sieną, į kurią auklė save įstūmė. “ (p. 212) Paskutiniai romano sakiniai teleidžia tik spėlioti, ar kapitonei, tragiškų įvykių atkūrimo procedūroje pasirinkusiai būti aukle, pavyko perprasti Luizą, ar ne. O skaitytojui? Regis, kad taip, nors akivaizdu, kad vienos galutinės, vaikžudystę nulėmusios priežasties negalima išskirti, jas galima tik susidėlioti į tam tikrą dėlionę, kuri virsta keliasluoksiu psichologiniu auklės Luizos portretu.

L. Slimani pasakojimą dėlioja epizodiškai, kaip tam tikras svarbiausių įvykių nuotrupas, tad skaitant tekstą nuolat jauti, kad už jo slepiasi daugybė nutylėjimų, neišpasakotų auklės Luizos ir mergaitės Milos įtempto ir konkurencingo karo epizodų (kas kariauja su keturmete?), pačios Luizos viduje slypinčių bedugnių ir skausmų, milžiniškos baimės ir dar didesnės vienišystės akivarų, kurie atraibuliuoja ir iki romano sintaksinio paviršiaus. (Pastarasis, beje, lietuviškame vertime nėra toks junglus ir plaukiantis kaip kad originale ir dėl to „kalta” prancūzų kalba su savo ritmika ir skambesiais.) L. Slimani sakinys puikus, diagnozuojantis, prisitaikantis prie kiekvieno veikėjo, juo matuojami visi seisminiai istorijos ir Luizos elgsenos pokyčiai: lėtais ir tiksliais, bet tūžmasties kupinais judesiais valomi batai; maniakiška precizika ir tvarka; netikėtos slėpynės, sukeliant vaikams nepakeliamą paniką ir baimę; o viską vainikuoja drąsiai pirmuoju romano finalu vadintinas vištos griaučių epizodas, galintis „papuošti“ ir gerą siaubo filmą.

Skaitant šį romaną nuolat kyla kertinis klausimas: kada gerumas ir tobulumas tampa blogiu ir ima dusinti? Kuomet auklė Luiza tarsi nemačiomis užkariauja Masė šeimos butą ir gyvenimą, kantriai juose sukdama savo gūžtą ir perlauždama galios santykį – įdarbindama kitus savo svajoms, paimdama emociniais ir psichologiniais įkaitais visus Masė šeimos narius, o jų namus paversdama Polio sapną perskrodžiančiu vaizdiniu: „įsivaizduoja butą kaip akvariumą, užplūstą pūvančių vandenžolių, kaip duobę, kur oras nebecirkuliuoja ir kur nuplikę gyviai sukasi gargdami ratu“. (p. 124–125)

L. Slimani romanas šiurpina ne dabarčiai įprastais ir todėl, Susan Sontag terminais tariant, sudėvėtais brutaliais ar kruvinais vaizdais, o kiek primirštos psichologinės dramos niuansavimais. Atrodo, kad L. Slimani nupučia dulkes nuo psichologinio romano (jei norite, trilerio) ir sušiuolaikina jį iki taupios ir veidrodiškai skaidrios leksikos, kurios akivaizdoje apsinuogina tobulos auklės Luizos fasadas ir pasimato beformės skausmo magmos, kardinalios nuotaikų kaitos („euforiją keičia depresija“), neaprėpiamos panikos, nuolatinių pažeminimų sankaupos, nesibaigiantis siekis patikti, taip užsitikrinant gyvenimo prasmę ir asmeninį reikšmingumą, galiausiai, Luizą, o kartu ir Masė šeimą pražudęs pragaištingas noras prisirišti ir valdyti kitų gyvenimą. Kitaip tariant, įdarbinti kitus savo svajonei, kuri, Luizos atveju buvo paprasta – Masė šeima buvo paskutinis jos šansas susikurti / įsigauti į tikrą šeimą, gyventi normalų gyvenimą, už durų palikus ją nuolat žeminusio velionio vyro paveldėtas skolas, paskutinė galimybė užmiršti tą baisiausią ateities scenarijų: „kad ji atsidurs gatvėje. Kad net šitą bjaurų butą bus priversta palikti ir šiks gatvėje kaip gyvulys“. (p. 143)

Auklės Luizos baimės tarsi užgožia kitą svarbiausią ir esmingiausią romano baimę – motinos Miriam baimę, gryną, tikrą, pamatinę ir intuityvią, lydinčią ją nuo pat vaikų gimimo, kupiną įsitikinimo, kad „niekas negalėtų apsaugoti jų taip gerai kaip ji“. Auklės paieškų priešistorėje pasirodantis Miriam sapnas, „kad sūnus ir dukra staiga prapuola abejingoje minioje“ atrodo kaip blankus mirties ir realybės sakinio atkartojimas ir kartu visų pasaulio motiniškos nevilties formų suma.

Ar išties tai tik romanas apie šeimos ir jai dirbančios auklės santykius? Ne, tai romanas apie ryšius ir įtampas tarp visų šeimos narių. Apie suaugusiųjų santykį tarpusavyje ir suaugusiųjų santykį su vaikais. Pirmojo santykio išklotinę liudija atostogų scena, Miriam, Polio ir Luizos vakarienės epizodas: „Girtumas išlaisvina juos iš susitvenkusių baimių, iš įtampų, kurias įteigia jiems jų palikuonys: tarp vyro ir žmonos, tarp motinos ir auklės.“ (p. 73) Šis konkurencingas santykis tarsi išauga į didįjį tėvų ir vaikų, apskritai, vaikų ir suaugusiųjų santykį, atveriantį ir Luizos negelbstinčias, o dar labiau skandinančias egzistencijos bedugnes: „Su vaikais jautiesi vienišas. Jiems nusispjaut į mūsų pasaulio kontūrus. Jie nujaučia, kad gyvenimas kietas, juodas, bet nieko nenori apie tai žinoti. Luiza jiems kalba, o jie nusuka galvą. Ji paima juos už rankų, pritūpia, kad susilygintų ūgiu, bet jie jau žiūri kitur, jie kažką pamatė.“ (p. 198) Ar gali būti, kad didžioji Masė tragedija kilo todėl, kad Luiza, bandydama visaip įtikti ir suaugusiesiems Masė, dar labiau klimpo į bejėgį vienišumą?

L. Slimani Gonkūrų premija apdovanotas romanas „Lopšinė“ – tai tobulumo fasadus daužantis tekstas, atveriantis žiaurią ir visiškai nesaldžią realybę, kupiną pavojingai slopinamų nuoskaudų ir vidinių šukių, kurių nebepjaunantis aštrumas tiksi it sprogsianti bomba. Ir nors tai gan greitai ir lengvai, dėl puikaus stiliaus ir lakoniškos kalbos vienu ypu perskaitomas tekstas, tačiau jis ilgam nusės ir nepaleis. Ir jeigu nutiks taip, kad ryšitės jį skaityti antrą kartą, tai laikykitės, jis, bent jau kaip rodo mano asmeninė patirtis, bus žymiai sunkesnis ir skaudesnis už pirmąjį.

Esu tikra, kad šios knygos, pasakojančios apie tobulą auklę (toks bus amerikietiškojo leidimo pavadinimas, „Tobula auklė“), apie jos viduje iš nuovargio,  neaprėpiamos vienišystės ir dar didesnio nesaugumo jausmo augančią tironę, šlovė – dar tik ateityje ir ją tikrai atneš angliški vertimai, pasirodysiantys 2018 m. pradžioje tiek Amerikoje, tiek Didžiojoje Britanijoje. Tad galvodama apie tai, kad lietuviškas vertimas jau gerą mėnesį džiugina geros literatūros skaitytojus Lietuvoje, noriu išreikšti viešą džiaugsmą ir padėką Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, pastaruoju metu mus supažindinančiai su šiuolaikine prancūzų literatūra, kurios vertimų, mano manymu, mes nuolat stingame. O šia pačia puikia proga paminėsiu ir tai, kad turbūt tada, kai anglakalbis pasaulis skaitys ir analizuos mūsų jau perskaitytą L. Slimani „Lopšinę“, mes galbūt jau galėsime lietuviškai skaityti ir pirmąjį autorės romaną „Žmogėdros sode“, kurį šiuo metu iš prancūzų kalbos verčia Violeta Tauragienė. Ir visiškai baigdama, prisiminusi diskusijas, ar L. Slimani romanas „Lopšinė“ gali būti tinkamas vasaros skaitiniams, drįsiu paklausti retoriškai: ar gerai literatūrai ir sukrečiantiems tekstams būna tinkamas metų laikas?

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...