captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Čepulis: ne kartą per „Angry Birds“ pražiopsojau briedį

Fotografuojant gamtą ir gyvūnus, svarbiausias dalykas – ne kantrybė, o sėkmė ir žinios. Net dešimt valandų sėdint slėptuvėje galima žaisti telefonu, bet taip kyla rizika gyvūną pražiopsoti, LRT KLASIKAI sako gamtos fotografas ornitologas Marius Čepulis. Anot jo, Lietuvoje nėra gyvūnų, kurių reikėtų bijoti, todėl gaila, kad iš baimės žmonės ima elgtis neadekvačiai.
Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.
Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

– Ar turite daug informatorių, pranešančių jums, kad kažkurioje vietoje prabėgo barsukas ar praskrido peteliškė?

– Yra ir informatorių, ir kolegų, su kuriais dažnai keičiamės informacija. Tos informacijos yra daug, negali pats visko žinoti. Prieš važiuodamas į kokį nors mišką, paskambinu kolegoms, girininkams, miškininkams ir paklausiu, kur dabar vyksta judėjimas, kur verta važiuoti ir pan.

Socialiniame tinkle „Facebook“ kasdien gaunu po kelias žinutes su informacija, kur koks paukštis, gervė ar barsukas. Žinoma, viską atsirenku. Man ne visada įdomus objektas. Įdomiau, kokioje aplinkoje jis yra. Pavyzdžiui, noriu nufotografuoti stirną aguonų lauke, tačiau dar nesiseka.

– Galvojate ne apie gyvūną, o tai, kokioje jis aplinkoje?

– Taip, mąstau apie bendrą vaizdą, pačią nuotrauką. Tai jau kitas fotografijos etapas. Kai pradedi fotografuoti, ieškai gyvūnų ir fotografuoji juos bet kokia kaina, nesvarbu, kaip ten kas bus. Vėliau supranti, kad gyvūnų nuotraukų ir taip daug, jos vertės neturi. Tuomet ir imi galvoti, kaip gyvūnas gali gražiau atrodyti. Tam reikia šviesos ir gražios aplinkos. Gamtos fotografo tikslas – suvesti tai į vieną.

– Kur rasti tą gražią aplinką? Lietuvoje juk nėra, pavyzdžiui, kalnų.

– Lietuvos peizažai gražūs, bet juos sunku nufotografuoti, nėra erdvės, sunku ją pagauti ir perteikti nuotraukoje. Tačiau peizažai čia fantastiški ir gražūs. Tai pateikti – jau iššūkis fotografams.

– Atrodo, kad gamtos fotografija reikalauja labai daug kantrybės. Kiek reikia kantrybės, o kiek – spontaniškumo?

– Kai pasakoju apie gamtos fotografiją, išdėstau punktus, ko reikia norint būti gamtos fotografu. Punktų yra aštuoni, kantrybė – paskutinis iš jų. Jos reikia, jei nori slinkti prie žvėries tris valandas, nes reikia judėti sraigės žingsniu, kad tavęs nepastebėtų. Tuomet tikrai reikia kantrybės tai iškęsti, nesujudėti, net jei tave ėda uodai.

Sėdint slėptuvėje 10–11 valandų taip pat reikia trupučio kantrybės. Bet tai nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia yra žinoti, mokėti. Net sėkmė yra svarbesnis dalykas.

– Viskas labiau priklauso nuo sėkmės?

– Taip, be to, yra telefonas, žaidimai, kuriuos gali žaisti. Žaidžiau „Angry Birds“, esu laimėjęs visus lygius, kurie buvo.

– Ar yra buvę, kad žaidžiate ir pro jus prabėga briedis?

– Taip, daug kartų buvo, kad pražiopsojau kokį briedį per tuos „Angry Birds“. Tai viena iš priežasčių, kodėl dabar nežaidžiu ir ištryniau visus žaidimus.

– Ar būna situacijų, kad neturite fotoaparato, bet matote tobulą kadrą?

– Kiekvieną dieną. Nebūna dienos, kad nematyčiau tobulo kadro. Kartais žinau, kad jo padaryti net neįmanoma. Dažniausiai važiuoju automobiliu, matau, kaip skrenda kažkoks paukštis, šviesa būna ypatinga, tokie momentai tikrai įspūdingi. Supranti, kad būtų nepaprastas kadras, bet jo padaryti neįmanoma. Tačiau tai lieka mintyse, gal kada nors bus proga ir jį dar bus galima padaryti. O fotoaparatą turiu beveik visada.

Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

– Apskritai, kodėl pasirinkote laukinės gamtos fotografiją?

– Nes esu biologas.

– Norėjote tai susieti su pomėgiu?

– Su broliu pradėjome daryti nuotraukas dar vaikystėje. Viskas galbūt prasidėjo nuo mamos brolio, kuris buvo fotografas ir turėjo visokios įrangos. Mano broliui patiko visi techniniai dalykai – kaip reikia daryti nuotraukas, kaip jos pavyksta. Man labiau patiko pats vaizdas ir tai, kaip reikia jį užfiksuoti.

Mes pradėjome „terliotis“ su nuotraukomis, tai buvo vaikiška, bet pomėgis išliko. Brolis nutolo, o aš toliau fotografavau. Mane visą gyvenimą lydėjo gamta. Vėliau prisidėjo biologijos mokslai, mano sritis – ornitologija. Visiškai natūralu, kad pradėjau fotografuoti paukščius.

– Skaičiau jūsų interviu, kuriame sakėte, kad nesate žmonių fotografas, nes tai daryti daug sunkiau. Kodėl žmones fotografuoti sunkiau nei gyvūnus?

– Nepasakyčiau, kad daug sunkiau. Kiekviena sritis reikalauja savų žinių. Jei fotografuoji žvėris, negali imti ir taip pat fotografuoti žmonių. Kad būtum geras žmonių fotografas, turi žinoti aibę dalykų, darbas su žmonėmis visiškai kitoks.

– Miesto žmonės dažnai bijo gyvūnų. Kaip jūs pats?

– Aš džiaugiuosi, kad žmonės bijo gyvūnų. Bet iki tam tikros ribos. Nes jei žmonės bijo per daug, ima neadekvačiai elgtis, mušti gyvūnus ir pan. Tokias bandau išguiti per švietimą. Lietuvoje visiškai nėra gyvūnų, kurių reikia bijoti.

– Dar yra patarlė „Bijai vilko – neik į mišką“.

– Gal tai ir geras dalykas. Kuo mažiau miške žmonių, tuo geriau, ypač grybavimo sezonu. Dabar į mišką eiti nėra galimybių – visi žvėrys išvaikyti, pasislėpę, nes grybautojų ten pilna jau nuo penktos valandos ryto.

Kalbant apie vilką, tai mažiausiai pavojingas iš visų gyvūnų. Vilkas užuodžia žmogų per kelis kilometrus, jis žino, kas atėjo į mišką – moteris ar vyras. Žino, ar eiti prie jo, ar ne. Jei vilkas norės sužinoti, kas jūs toks, eis iš paskos, bet jis neturi tikslo jūsų pulti. Jau nebe tie laikai, kai gyvenome urvuose ir turėjome muštis dėl stirnos kąsnio su vilku.

– Esate biologas, bet ar reikėjo priprasti prie gyvūnų, kovoti su jauduliu prie jų žengiant?

– Tai labiau ne baimė, o adrenalinas ir džiaugsmas. Ir jaudulys, bet jis tarsi pirmykščio žmogaus, kuris medžioja ir žino, kad už kelių minučių valgys visa šeima. Žinoma, šiek tiek jaudulio yra, nes esi prie žvėries, kuris jutimine prasme tobulesnis – geriau užuodžia, daug geriau mato, geriau girdi. Kai sugebi prie jo prieiti, esi visai šalia, o jis nesupranta, kad arti yra didžiausias priešas, jaudulys labai fainas.

– O jei atsidurtumėte džiunglėse ir tektų fotografuoti leopardus?

– To nenorėčiau. O jei norėčiau, turėtų praeiti daug laiko, kol apie juos sužinočiau viską – kad agali pulti, kada negali, kokios ten sąlygos ir pan. Dabar daugiausia faktų žinome iš filmų ir pasakų, o tai labai mažai susiję su realybe.

Visgi manau, kad tai visi gyvūnai bijo žmonių, bent jau didžioji dauguma. Tačiau niekad nelįsčiau prie begemoto, negaudyčiau dramblio už uodegos, negulėčiau su krokodilu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...