captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kaip atrodė pirmosios žoliapjovės

Pirmąsias žoliapjoves traukdavo arkliai ar asilai, kurių kanopoms sodininkai pritaikydavo minkštą apavą, kad nebūtų sugadinta veja. Po arklių ir asilų traukiamų žoliapjovių populiariausia vejos puoselėjimo priemonė ilgai buvo dalgis.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Jį 1830 m. pakeitė Edwino Buddingo išrasta moderni žoliapjovė. Kaip teigė išradėjas, naujuoju prietaisu „džentelmenai gali smagiai, naudingai ir sveikatingai pasimankštinti“. Prireikė dar 40 metų, kol žoliapjovėmis imta plačiai naudotis namų ūkiuose. Pirmasis šį prietaisą praėjus metams nuo jo išradimo įsigijo Londono Regento parko zoologijos sodo vyriausiasis sodininkas.

Netrukus po to Anglijoje buvo patentuota garo varikliu varoma žolės pjovimo mašina, dar po 10 metų – ir benzininė. Pirmoji motorinė pjaunamoji, pritaikyta buities reikmėms, pristatyta 1921 m.

Per kiek daugiau nei 100 metų žoliapjovė evoliucionavo nuo arkliais tempiamo sudėtingo agregato iki modernios, netgi nuotoliniu būdu valdomos, lengvos mašinos. Ta proga 1992 m. JAV įsteigta Žoliapjovių lenktynių asociacija surengė pirmąjį žoliapjovių lenktynių čempionatą.

Kodėl A. Strazdas – viena populiariausių figūrų lietuvių kultūroje

Antanas Strazdas – pirmasis pasaulietinės poezijos autorius. Jo eilėraščių rinkinys „Giesmės svietiškos ir šventos“ pasirodė 1814 m. Tačiau greitai Vilniaus vyskupijos vyresnybė įsakė šią knygą rinkti ir deginti. Cenzoriai visaip menkino jo kūrinius, šmeižė autorių: Strazdas neturįs meninio skonio, maišąs šventas giesmes su pasaulietinėmis; jo eilėraščiuose esą pilna kalbos ir minties nesąmonių; apskritai jo visas rinkinys esąs kvailas.

Tačiau A. Strazdas, užuot rezignavęs, ėmė pulti pačius cenzorius: kam jie piktnaudžiauja valdžia, kam savavaliauja, vilkina, tyčiojasi, kam nemoka gimtosios kalbos, kurią puikiai turėtų mokėti. Poetas dėl savo rinkinio net tris kartus keliavo į Vilnių. Dėl netinkamo elgesio A. Strazdas reikalavo nubausti cenzorių, bet cenzoriaus niekas nenubaudė, o A. Strazdo rinkinys buvo pražudytas.

Dėl tokio maištingo charakterio, kovojimo su valdžia A. Strazdo figūra tapo mėgstama menininkų. Poeto portretą dar 1877 m. nutapė Lietuvos dailininkas Edvardas Matas Romeris. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje A. Strazdo biografijos motyvais Juozas Petrulis parašė pjesę „Prieš srovę“ (1936; spektaklį Kauno Valstybės teatre pastatė Borisas Dauguvietis), Kazys Plačenis sukūrė romaną „Pulkim ant kelių“ (1936).

Ypač dėmesys A. Strazdui sustiprėjo XX a. antrojoje pusėje ir tapo savotišku pasipriešinimo bet kuriai valdžiai simboliu. Literatūros istorikas Vytautas Vanagas 1968 m. paskelbė monografiją „Antanas Strazdas“. Šio mokslininko tyrinėjimai iš naujo atkreipė dėmesį į XIX a. poetą.

Sigitas Geda paskelbė poemą „Strazdas“, pagal kurią kompozitorius Bronius Kutavičius 1981 m. sukūrė operą „Strazdas – žalias paukštis“. Kauno dramos teatre režisierius Jonas Jurašas 1970 m. pastatė Juozo Glinskio dramą „Grasos namai“ (išleista 1971), kurioje A. Strazdo figūra įkūnija pasirinkimą būti kankiniu ir tiesos sakytoju. O aktorius Faustas Latėnas daug metų atliko programą, parengtą pagal A. Strazdo eiles.

Trys Skandinavijos valstybės viduramžiais buvo susijungusios į uniją

1386 m. Krokuvoje Lenkijos karaliumi vainikavus Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą, prasidėjo ilgai gyvavusi Lenkijos ir Lietuvos unija. Maždaug tuo pat metu unija buvo sudaryta ir kitoje Europos dalyje. 1397 m. Kalmare buvo paskelbta unija tarp trijų Skandinavijos karalysčių – Danijos, Švedijos ir Norvegijos.

Pagrindinė jos iniciatorė buvo Danijos karaliaus duktė ir Švedijos bei Norvegijos karaliaus našlė Margarita, kuri po sūnaus mirties buvo tapusi šių karalysčių valdytoja. Jos aplinkoje ir gimė mintis glaudžiau tarpusavyje susieti skandinavų kraštus. Simboliškai Švenčiausios Trejybės dieną paskelbtas unijos dokumentas numatė, kad šalis valdys vienas valdovas, kuriuo tapo Margaritos giminaitis vokiečių Pomeranijos kunigaikštis Erikas. 

Unija nuo pat pradžių susidūrė su rimtomis kliūtimis. Ji nebuvo oficialiai ratifikuota nė vienoje iš šalių. Sąjungoje ryškiai dominavo Danija, o tai ilgainiui sukėlė Švedijos nepasitenkinimą. Švedija anksti pradėjo ieškoti kelių, kaip pasitraukti iš Kalmaro unijos, o vienu metu Švedijos karūna buvo siūloma Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Jogailaičiui.

Vis dėlto unija egzistavo iki 1523 m., kai po daugybės kruvinų kivirčų Švedijoje buvo atkurta savarankiška karalystė, nauju karaliumi vainikavus Gustavą Vazą. Skandinaviškos unijos kontekste Jogailaičių Lenkijos ir Lietuvos unija atrodo kaip tikra sėkmės istorija.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...