captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kodėl rentgeno spinduliai dar vadinami X spinduliais

XIX a. pabaigoje vokietis Wilhelmas Conradas Rontgenas atrado naują elektromagnetinių spindulių formą. Pirmoji rentgeno nuotrauka, kurioje aiškiai matyti išradėjo žmonos rankos kaulai, tapo perversmu medicinos diagnostikoje. Už tai W. C. Rontgenas 1901 m. apdovanotas Nobelio fizikos premija.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

O rentgeno spinduliai dar vadinami X spinduliais, nes juos atradęs mokslininkas pats nesuprato, ką atrado.

Iki tol medikai darbe pasitelkdavo kur kas primityvesnius metodus, siekdami nustatyti, kas vyksta žmogaus organizme. Žmogaus organų būklę medikai stengėsi suprasti auskultacijos, arba organų klausymosi, būdu arba perkusiškai – tai yra stuksendami į skirtingas paciento kūno vietas.

Štai Leopoldas Auenbruggeris, pirmasis gydytojas, naudojęs perkusijos, arba kūno stuksenimo, metodą, buvo viešbučio savininko sūnus. Jis stuksendavo vyno statines, kad nustatytų jose esančio skysčio lygį, o vėliau šią praktiką pritaikė savo pacientų vidaus organams tirti. Stuksendamas įvairius organus, pagal skleidžiamą garsą jis nustatydavo sveikatos būklę.

Be M. K. Čiurlionio neišsiversi

Kompozitorius, pedagogas ir dirigentas Balys Dvarionas buvo koncertuojantis pianistas. Sakydavo, kad, būdamas pianistu ir grodamas Paryžiuje, Berlyne, Hamburge, Budapešte ar Lietuvoje, be Mikalojaus Konstantino Čiurlionio neišsiversi.

„Pamenu, kartą teko groti Čiurlionio galerijoje. Skambinant preliudą, tą, kuris baigiasi nata MI, netikėtai pajutau įdėmų žvilgsnį iš užkulisio. Po koncerto prie manęs priėjo susijaudinęs žmogus ir pasakė: „Ačiū, ačiū už paskutinę gaidą. Ji man buvo lyg raktas į paslaptį, apie ką toliau svajoti“, – pasakojo B. Dvarionas.

Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo garsus architektas Vladimiras Dubeneckis. Jis tvirtino, kad kiekvienas M. K. Čiurlionio paveikslas – lyg tūkstančio ir vienos nakties pasaka.

Baronas Miunhauzenas buvo realus asmuo

Baronas Miunhauzenas yra tapęs vienu įsimintiniausių ir neįtikėtiniausių literatūros personažų, bet iš tiesų jis buvo realus asmuo – Karlas Friedrichas baronas von Munchhausenas, gyvenęs XVIII a. Jis gimė 1720 m. Šiaurės Vokietijoje, Bodenverderio miestelyje, sename kilmingos Miunhauzenų giminės dvare. 1739 m. iškeliavo į Rusiją dirbti pažu, vėliau pradėjo tarnauti kariuomenėje, dalyvavo  Rusijos kare su Turkija, gavo rotmistro laipsnį ir grįžo atgal į Vokietiją.

Teigiama, kad dvarininkas Munchhausenas mėgdavo draugiją, rengdavo medžiokles, puotas ir pagražindamas bei perdėdamas pasakodavo apie nuotykius iš savo gyvenimo.

Ten jis ir pradėjo pasakoti keistas istorijas apie tarnybą Rusijoje. Pavyzdžiui, apie atvykimą į Peterburgą rogėse pakinkytu vilku, apie perpus padalytą arklį, vyšnią, išaugusią elniui ant galvos, ir kitas. Šios ir kitos istorijos, kitų priskirtos Munchhausenui, ir tapo literatūrinio personažo pagrindu. 

Svarbiausi yra du šių istorijų autoriai. Žinomas mokslininkas ir intelektualas Rudolfas Erichas Raspe (1737–1794) ir Gottfriedas Augustas Burgeris (1747–1794), žinomas Audros ir veržimosi sąjūdžio poetas, išvertęs R. E. Raspe kūrinį į vokiečių kalbą ir jį papildęs. Jo knyga ir yra laikoma kanonine.

„Barono Miunhauzeno nuotykiai“ artimiausi melų pasakoms. Pavyzdžiui, epizodas apie bičių ganymą žinomas ir lietuvių folklore, panaudotas Kazio Borutos kūriniuose, apysakoje-pasakoje „Jurgio Paketurio klajonės“.

Du Lenkijos ir Lietuvos valdovai Jogailaičiai mirė Lietuvoje

Dažnai tvirtinama, kad bendri Lenkijos ir Lietuvos valdovai iš Jogailaičių dinastijos ilgainiui nutolo nuo Lietuvos ir gyveno bei valdė daugiausia Lenkijoje. Tačiau pastaruoju metu atidžiau tyrinėjami valdovų keliavimo ir rezidavimo ypatumai atskleidė kiek kitokį vaizdą.

Beveik pusšimtį metų Lenkiją ir Lietuvą valdęs Jogailos sūnus Kazimieras Lietuvoje praleido trečiąją savo valdymo dalį. Dar nuosekliau laiką tarp Krokuvos ir Vilniaus paskirstė jo sūnus Aleksandras Jogailaitis, Lenkijoje ir Lietuvoje gyvenęs beveik vienodai.

Todėl netenka stebėtis, kad abu šiuos valdovus mirtis ištiko jiems lankantis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Abu jie mirė svarbiose lietuviškose valdovų rezidencijose: Kazimieras – 1492 m. birželio 7 d. Gardine, o Aleksandras – 1506 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje.

Tiesa, palaidoti jie buvo skirtingai. Kazimiero kūnas buvo pervežtas į Krokuvą ir palaidotas Vavelio katedroje. O Aleksandro testamentinė valia būti palaidotam Vavelyje, prie karalių brolio, tėvo ir senelio kapų, nebuvo įvykdyta. Todėl Aleksandras yra vienintelis Lietuvos valdovas Jogailaitis, palaidotas Vilniaus katedroje, o jo kapo vietą katedros požemiuose galima aplankyti ir šiandien.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...