captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kad einant lynu galima iškepti omletą

Vienas svarbiausių JAV pasididžiavimų – Niagaros upė ir jos kriokliai. Šis gamtos stebuklas visais laikais traukė ekstremalių potyrių ieškančius nutrūktgalvius. Pirmasis žmogus, perėjęs Niagaros upę lynu, buvo prancūzas Jeanas-Francois Gravelet, kitaip dar žinomas Charleso Blondino vardu.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Šią sudėtingą distanciją profesionalus akrobatas įveikė ne kartą ir vis skirtingais būdais – ėjo užrištomis akimis ar atsistojęs ant rankų. Taip pat jis pervažiavo lyną vienračiu ir du kartus perėjo jį ant nugaros nešdamas savo vadybininką. Negana to, Charlesas Blondinas pusiaukelėje iškepė omletą ir numetė jį apačioje pasirodymą stebėjusio laivo keleiviams.

Kita ekstremalė – Annie Edson Taylor – tapo pirmąją išgyvenusia pasinėrimą į Niagaros krioklio purslus. Moteris užsidarė pagalvėlėmis išmuštoje statinėje ir leidosi nešama stiprios Niagaros srovės. Tuo metu, kai A. E. Taylor atliko istorinį triuką, jai buvo 63 metai.

Deja, bet ne visi bandymai įveikti Niagaros upę buvo sėkmingi. 1901 m. Maud Willard žuvo plaukdama statinėje kartu su savo šunimi – jis prispaudė nosį prie vienintelės statinėje oro angos ir nelaiminga jo šeimininkė užduso.

E. Balsio kūryboje reikšmingą vietą užima daina

Kompozitoriaus Eduardo Balsio kūryboje greta operos „Kelionė į Tilžę“, baleto „Eglė žalčių karalienė“, oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“, muzikos kino filmams reikšmingą vietą užima daina.

Pirmąsias kompozitoriaus dainas pagimdė jaunatviškas polėkis, o su juo susijęs nuoširdumas, paprastumas išliko jo dainose iki šių dienų.

Ryškiausia ir populiariausia E. Balsio ankstyvojo laikotarpio daina yra „Senas jūrininkas“. 1966 m. ekranuose pasirodė Lietuvos kino studijos dokumentinė juosta „Plaukti būtina“, kuriai muziką ir parašė E. Balsys.

Filme buvo vienas muzikinis epizodas, kurio melodija prašyte prašėsi dainuojama. Ir ne be reikalo prašėsi, nes, pritaikius jai poeto Vytauto Bložės žodžius, dainininkui Rimantui Sipariui padainavus, „Senas jūrininkas“ tapo nemaria daina ir lietuviškos lyrinės estradinės dainos etalonu.

M. K. Sarbievijus savo laiku buvo vienas žymiausių Europos poetų

Lotyniškai rašęs Vilniaus universiteto profesorius, poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus XVII a. Europoje buvo vadinamas „krikščionių Horacijumi“, „sarmatų Horacijumi“, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – „Lietuvos Horacijumi“. M. K. Sarbievijus viešai skaitė savo poeziją ir poetikos paskaitas, kuriose dėstė Lietuvoje sukurtą literatūrinę teoriją apie aštrų ir šmaikštų stilių.

Popiežius Urbonas VIII įvertinto M. K. Sarbievijaus poeziją ir paskyrė jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Pasakojama, kad Lietuvos poetas, kaip anksčiau Dantė ir Petrarka, paties popiežiaus buvo vainikuotas laurų vainiku. Grįžęs į Lietuvą, M. K. Sarbievijus mokė poetikos ir retorikos Nesvyžiuje bei Polocke. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete – retoriką, filosofiją, teologiją.

Gyvendamas Romoje, sudarė pirmąjį poezijos rinkinį „Trys lyrinių eilėraščių knygos“, išleistą 1625 m. Kelne, Vokietijoje. Papildytas rinkinys 1628 m. išėjo Vilniuje, vėliau Antverpene ir kituose Europos miestuose. 1632 m. leidimui antraštinį puslapį nupiešė garsus flamandų dailininkas Peteris Paulius Rubensas. XVII–XVIII a. M. K. Sarbievijaus poezijos rinktinė įvairiose Europos leidyklose išleista apie 60 kartų.

Pagrindiniai M. K. Sarbievijaus stiliaus bruožai – metaforiškas, mįslingas kalbėjimas analogijomis ir kontrastais, aštriu stiliumi, kurį jis apibūdino taip: „Aštrus stilius yra kalba, jungianti savyje nedarną ir darną.“ Kaip pavyzdį nurodė posakį „taiki nesantaika arba netaiki santaika“. Tokiu apibrėžimu Lietuvos jėzuitų poetui pavyko tiksliai apibūdinti ne tik savo meto naujovišką poeziją, literatūrą, bet ir pačią baroko dvasią.

Bavarijoje galima pamatyti XVI a. vytį

Įprasta manyti, kad dinastinės, o vėliau personalinės unijos su Lenkija laikais Lietuvos užsienio politika susiaurėjo. Išties po didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties tarptautinis Lietuvos aktyvumas mažėjo, o Vakarų Europoje ji buvo neretai nustelbiama Lenkijos. Tačiau, įdėmiau pažvelgus, galima atrasti Lietuvos pėdsakų Vakarų Europoje ir vėlesniais laikais, o kartais ir visai netikėtose vietose.

Mažame Dingolfingo miestelyje Žemutinėje Bavarijoje stovi gotikinė Šv. Jono bažnyčia, kurios statyba buvo užbaigta XVI a. pradžioje. Šioje bažnyčioje randame nutapytus jos steigėjų Bavarijos kunigaikščio Jurgio Turtingojo ir jo žmonos Jadvygos Jogailaitės herbus.

Jadvyga buvo vyriausioji Lenkijos ir Lietuvos valdovo Kazimiero Jogailaičio duktė, taigi Jogailos anūkė. 1475 m. ji ištekėjo už Bavarijos kunigaikščio Jurgio, kurio Landshuto rezidencija buvo netoli Dingolfingo. Tai paaiškina kunigaikščių poros dėmesį šiai vietovei.

Jadvygos jungtinis keturių laukų herbas puikuojasi bažnyčios skliaute, o lietuviškas raitelis (vytis) nupieštas svarbesniuose pirmajame ir trečiajame laukuose, šalia lenkiško erelio. Lietuviškas vytis mažame Bavarijos miestelyje atspindi tarptautinius iš Lietuvos kilusių Jogailaičių ryšius ir kartu pasakoja apie į tolimas šalis nutekėjusias princeses, kurioms jų tėvynę primindavo heraldiniai ženklai. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...