captcha

Jūsų klausimas priimtas

Stebisi paradoksu: lietuviai daugiau investuoja į automobilius, o ne sveikatą

Lietuviai pradeda sportuoti be specialistų pagalbos, tokiu būdu pakenkdami savo kūnui. Taip yra dėl vyraujančio paradokso – žmonės labiau linkę investuoti į automobilius, o ne sveikatą, LRT RADIJUI sako Lietuvos sveikatingumo klubų asociacijos prezidentas, biologijos mokslų daktaras Aurimas Mačiukas. Anot jo, rinktis asmeninį trenerį taip pat reikia atsargiai – sporto specialisto standartas Lietuvoje dar tik kuriamas, jų nėra daug.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kodėl mums reikalingas judėjimas?

– Reikia pradėti nuo to, kad žmogaus kūnas sutvertas judėti. Tikrai ne sėdėti ar gulėti. Šiuolaikinio žmogaus bėda, kad jis sėdi ilgiau nei miega. Statistiškai, dirbantis biure žmogus per dieną sėdi 12–14 valandų.

Į sėdėjimą galima žiūrėti kaip į statinę treniruotę, prie kurios kūnas prisitaiko, bet ne visai sėkmingai. Todėl atsiranda nugaros skausmai, limfos užsistovėjimas, širdies ligos, riebalus deginančių fermentų deaktyvacija ir kitos bėdos.

– Skaičiau, kad judėjimas veikia ir mūsų smegenis. Kiek įtakos intelektui turi judėjimas?

– Reikia pradėti nuo to, kad aerobinė veikla yra vienintelė, kuri suteikia kūnui laisvos energijos. Jei norime gerai mąstyti, dirbti protinį darbą, privalome turėti laisvosios energijos. Fizinis krūvis didina hipotalamo (smegenų dalies, atsakingos už kognityvines funkcijas) apimtį. Kuo didesnis hipotalamas, tuo geresni ir mūsų protiniai gebėjimai, atmintis.

Ypač tai galioja kalbant apie moksleivius, vaikus. Jie labai mažai juda, o turėtų to daryti daugiau. Vien tam, kad turėtų geresnius protinius gebėjimus.

– Duomenys rodo, kad vos apie 15 proc. lietuvių treniruojasi nuolat. Jei žinoma apie judėjimo privalumus, kodėl nesportuojama?

– Tai viena šiuolaikinio žmogaus bėdų. Mes daug ką žinome, renkame informaciją, bet mažai darome. Todėl galbūt geriau mažiau žinoti, bet daryti. Fiziniam aktyvumui itin daug nereikia. Pati paprasčiausia ir natūraliausia veikla – ėjimas. Jei nežinote, ką daryti, kaip sportuoti, ką rinktis, visada galima tiesiog eiti.

– Nors statistika teigia, kad sportuoja vos 15 proc. lietuvių, atrodo, kad jų šiandien kaip niekada daug. Nemažai bėgiojančių žmonių, vyksta maratonai, renginiai, yra daug informacijos apie sportą. Kaip tokiame informaciniame triukšme atsirinkti tikslią informaciją?

– Taip, yra daug informacijos apie judėjimą, sveiką mitybą ir pan. Viena vertus, tai gerai, nes motyvuoja žmones. Kita vertus, yra daug melagingos informacijos. Atsirinkti tai, kas tikra, gana sudėtinga. Viena bėdų yra tai, kad lietuviai turėję mažai edukacijos apie sveikatą, jos priežiūrą, stiprinimą ir pan.

Net medikai gali sunkiai patarti. Jie išmano ligas, vaistus – tai, kaip gesinti gaisrą. Bet kaip stiprinti ir didinti organizmo potencialą – nelabai. Taigi informaciją reikia atsirinkti, o ji apipinta mitais ir legendomis.

– Kurie mitai jums labiausiai įsiminė?

– Pavyzdžiui, kad kuo intensyviau sportuosiu, tuo geresnis bus rezultatas. Tačiau prie krūvio intensyvumo turime priaugti. Pradžia turi būti nuosaiki ir rami. Krūvis turi būti ekstensyvus – mažo intensyvumo. Tik padidinus trukmę ir sudarius bazę, galima eiti prie intensyvesnio.

Šiuo metu intensyvumo metodikos labai populiarios, nes yra tikrai efektyvios. Tačiau reikia suvokti, kad tokios metodikos skirtos pasiruošusiam žmogui. Jei žmogus pasižymi raumenų disbalansu, jo kraujagyslių ir širdies sistema nėra treniruota ir pradedama nuo intensyvių treniruočių, taip tik ieškoma bėdos.

– Tapo labai populiaru bėgioti. Ką apie tai manote?

– Tai tapo manija. Žmogus sėdi biure, sužino, kad bus maratonas, puola į jį vos ne nuo stalo, kad pasidarytų asmenukę ir užsikabintų medalį. Norint įveikti pusmaratonio bėgimą, kūną reikia ruošti pusę metų ar net metus.

Ilgas bėgimas neturėtų būti tikslas. Reikia įveikti savo distanciją, kurią nustato mūsų savybės. Ilgalaikis aerobinis krūvis, jei jis labai intensyvus, gali tapti ir senėjimą aktyvuojančiu veiksniu, ima vystytis uždegimai ir t. t. Veikia fiziologija. Sportuojant, kaip ir visur kitur, turi veikti sveikas protas ir nuosaikumas.

BNS/Scanpix nuotr.

– Sakote, kad sportui reikia saiko, nes jis gali tapti priklausomybe. Kaip tai nutinka?

– Reikia suvokti, kas yra fizinis krūvis. O jis yra stresorius mūsų kūnui. Streso nereikia bijoti, nes, jei negauname optimalaus streso, mūsų organizmas degraduoja. Bet jei stresoriai pernelyg dideli, mes išsekiname savo resursus. Taip fizinis krūvis gali tapti griovimu.

Sportinė treniruotė – griovimas. Mes griauname baltymus, eikvojame energetines medžiagas, fermentus ir pan. Organizmas yra tinginys. Nuo fizinio krūvio praėjus kuriam laikui jis bando atstatyti tai, kas išnaudota. Tai superkompensacijos dėsnis, taip įgyjame savybes, kurių neturėjome – daugiau jėgos, ištvermės.

– Kai žvelgiate į sportuojančius žmones, kada pagalvojate, ar tai nėra priklausomybė nuo sporto?

– Kalbant apie priklausomybę, galima į tai žvelgti per tam tikrus veiksmus. Tai siejasi su uždarumu, intravertiškumu. Galima pastebėti, kad žmogus nėra profesionalas, bet bando viską atlikti maksimaliai. Tačiau tokiu atveju gali neužtekti energijos resursų kitoms sritims.

Labiausiai užkliūva įvairūs kūno disbalansai, kai žmonės nepasiruošia ir užsiima fizine veikla – ar tai būtų važiavimas dviračiu, ar bėgiojimas, ar teniso žaidimas. Matai, kad žmogaus nestabilūs keliai, juosmuo, kaklas ir kitos kūno dalys. Suvoki, kad jis visiškai nepasiruošęs, bet bando atlikti sportinius veiksmus. Tai veda prie dar didesnio disbalanso. Taip atsiranda skausmų, galimos traumos.

– Kaip įvertinti savo fizinę būklę prieš pradedant sportuoti?

– Tai nėra paprasta. Reikėtų įvertinti, kiek realiai judama. Kadangi visi turime išmaniuosius telefonus, nesunku atsisiųsti programėlę, kuri suskaičiuotų nueitus žingsnius. Jei per dieną nueiname mažiau nei 7–8 tūkst. žingsnių, fizinis aktyvumas – nepakankamas. Tokiu atveju reikia tiesiog pradėti daugiau vaikščioti. Toks patarimas paprasčiausias.

Reikia atkreipti dėmesį, ar sėdimą, ar stovimą darbą dirbame. Dėl sėdėjimo net paauglių galvos jau palinkusios į priekį, formuojasi kupros. Tuomet reikia rinktis pratimus, kurie ištiesintų. Jei darbas reikalauja daug stovėti, tai irgi nėra gerai. Reikia dinaminių pratimų, įvairovės.

Pirmiausia reikia rinktis ne sporto šaką, o bazinį kūno parengimą. Jei nėra praktikos sportuojant, siūlau pirmus žingsnius atlikti su profesionalu. Vėliau, jau turint žinių, galima kapstytis pačiam.

– Vis populiarėja asmeniniai treneriai, jų tikrai netrūksta. Ar galima jais pasitikėti?

– Reikia suprasti, kad Lietuvoje ši veikla nėra reglamentuojama, todėl kiekvienas gali pasivadinti asmeniniu treneriu. Treneris – plati sąvoka. Lietuvoje specialisto standartas dar tik kuriamas. Žmonėms, kurie renkasi specialistą, siūlau pasižiūrėti, kokius mokslus jis baigęs, kokie atsiliepimai.

Trenerio su išryškintu pilvo presu nuotrauka dar nieko nesako apie jo išsilavinimą ir supratimą. Sveikatingumo treniruotės turi remtis tuo, kad reikia įgyti sveikatos, o ne ją prarasti. Tam reikalingos specialios žinios. Sporto specialistų nėra daug, tik „Facebookas“ jų pilnas.

– Vyrauja nuomonė, kad kreiptis į specialistą yra brangu, todėl dalis žmonių imasi sportuoti savarankiškai, renkasi madingiausias sporto šakas.

– Kalbant apie kainas, vyrauja paradoksas. Lietuvoje žmonės linkę investuoti į automobilius, techninę profilaktiką ir kt., bet ne į sveikatą. Manoma, kad ji turi ateiti nemokamai. Nesakyčiau, kad asmeninio trenerio paslaugos savo įkainiais išsiskiria iš kitų paslaugų teikėjų.

Žinoma, pas gerą trenerį, su kuriuo galima pasiekti rezultatų, įkainiai bus didesni. Tačiau, kaip minėjau, pradžioje pasportavus su specialistu, galima tai tęsti savarankiškai. Manau, kad pradžiai su treneriu užtenka 6–10 treniruočių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...