captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Banytė. Klasikos vėjas į lietuvišką liepą (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris leidinius: Romaino Rollando knygą „Kola Brenjonas, arba Žmogelis gyvas dar“, Michailo Bulgakovo kūrinį „Šuns širdis“ ir Orhano Pamuko „Stambulas. Atsiminimai ir miestas“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Pastaruoju metu aš, kaip ir, ko gero, didelė dalis kitų skaitytojų, užsikrėčiau naujumo liga. Ir iš savo, ir iš aplinkinių patirčių matau, kad, nenorėdami atsilikti nuo XXI a. knygų rinkos karavano, kuris nebe lėtai linguoja per dykumą, o veikiau lekia ant skraidančio kilimo, dažniausiai skaitome šiuolaikinių autorių naujai pasirodžiusias knygas – ką tik išverstas, o kartais dar ir neverstas. Klasika nusistumia į paraštę – ją turime namuose, galbūt skaitėme prieš dešimt ar daugiau metų, o gal Homeras arba Fiodoras Dostojevskis stovi pirmoje lentynos eilėje ir tarsi smerkia, kad taip ir nebuvo perskaityti. Todėl drįstu šiek tiek snobiškai parekomenduoti tris knygas, kurios pripažintos visuotinai ir jau patikrintos ne vienos skaitytojų kartos, tad skaitymo malonumą turėtų atnešti.

Romainas Rollandas „Kola Brenjonas, arba Žmogelis gyvas dar“

Panaršius internete susidaro įspūdis, kad Romainas Rollandas yra savotiškai primirštas ir toli toli į literatūros lauko paribį pasitraukęs autorius – teigiama, kad tai „prancūzų klasikas“, tačiau naujesnių studijų ar disertacijų, skirtų jo kūrybai, beveik nėra. Šis atradimas mane nustebino ne todėl, kad jis yra Nobelio premijos laureatas – primirštų nobelistų nemažai. Tiesiog R. Rollandas yra geras, įdomus rašytojas – aišku, „Žanas Kristofas“ ar „Užburtoji siela“ yra  mūsų skubos amžiui neįprastos apimties tekstai, bet skaityti juos malonu, o pristatoma idealistinė pasaulio ir Europos vizija, nors ir atrodo naivoka iš beveik šimto metų perspektyvos, vis tiek graži ir verta dėmesio. Beje, rašytojas buvo ir teatro kritikas bei teoretikas. Kai kurie tyrėjai būtent jo veikalus apie „žmonių teatrą“ ir kultūros prieinamumą ar vertingumą kiekvienam laiko svarbiais.

„Kola Brenjonas“, talentingai išverstas Juozo Urbšio ir dabar perleistas „Jotemos“, mano nuomone, yra žavinga ir aktuali knyga. Jos pagrindinis personažas – XVII a. pr. gyvenąs Burgundijos dailidė Kola Brenjonas, kurio likimas, žiūrint objektyviai, labai nekoks: valstybėje siaučia karas, todėl tenka nuolat valgydinti svetimas kariuomenes ir atstatinėti sugriautus namus, slėptis nuo užpuolikų. Meilės reikaluose jam irgi nesiseka – jaunystės meilė, švelniai vadinama Žebenkštėle dėl riestos nosikės, ištekėjo už kito, todėl Kola gyvena su bambekle ir rėksne žmona, kurios nemyli. Jo keturi sūnūs tarpusavyje nesutaria ir jų kietakaktiškumas neatitinka linksmo ir gyvenimu besidžiaugiančio tėvo pažiūrų – yra tarp sūnų ir hugenotas, ir aršus katalikas, ir kareivis, ir tiesiog bailys. Dukra Marina, artimiausias tėvui vaikas, gyvena su nemylimu kepėju Florijanu. Galiausiai maždaug devynis mėnesius trunkąs knygos veiksmas Kolą turėtų visiškai palaužti: tik išėjus svetimai kariuomenei, kurią buvo privalu valgydinti, jis pats vos nemiršta nuo maro, palaidoja žmoną, per suirutę sudega visas jo turtas, todėl Kola bando statytis naujus namus, nukrenta nuo pastolių ir lieka luošas, tad turi glaustis pas dukrą. Ko ne scenarijus tragedijai arba liūdnam padejavimui apie gyvenimo žiaurumą?

Tačiau romanas parašytas kaip paties linksmuolio ir plepio Kola užrašai, kuriuos jis, atradęs laiko, vis pildo prie stiklo vyno. Savo pažiūras į gyvenimą jis pristato paprastai – juoktis reikia visada, net kenčiant, nes tada žmogus išsaugo orumą ir laisvą dvasią. Net ir praradęs savo taip trokštamą laisvę  (nevaldydamas kojos nekur tenueisi), jis teigia išsaugojęs tai, kas svarbiausia – „linksmą būdą“. Turint omenyje, kad romanas išleistas 1919 m., nors parašytas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, galima įsivaizduoti, iš kur kyla linksmybės poreikis žiaurumo akivaizdoje. „Kola Brenjonas“ rodo, kaip galima labai niūrų pasaulį paversti puikia vieta gyventi – reikia tik neramios ir kūrybiškos dvasios, gebėjimo pastebėti grožį, tikėjimo savo jėgomis ir sveiko proto. Neteisybei galima pasipriešinti – tai Kola įrodo, kai teismui atiduoda plėšikų papirktą miestelio merą, o kartais ją reikia tiesiog iškentėti – tai akivaizdu, kai vietinio didiko armija pusę žiemos gyvena kaimelyje ir valgo valstiečių maistą.

Žinoma, galima sakyti, kad Kola yra tiesiog sukčius ir girtuoklis, atitinkamai ir laimę, ir nelaimę užgeriantis vynu, o jo moralė taip priklauso nuo situacijos ir aplinkybių, kad galima suabejoti jos egzistavimu. Niekas, mano galva, nebūtų toliau nuo tiesos. Ši knyga yra apie vidinę laisvę, kuri ne apsunkina gyvenimą, o jį palengvina. Kola ramiai ir tolerantiškai vertina aplinkinius, jų nesmerkia, leidžia jiems būti tokiems, kokie jie yra, nieko nebando perauklėti ar pakeisti, kol jų veiksmai nesikėsina į bendrą taikų sambūvį. „Kas žino, dėl ko tie ponai pykstasi?“ – retoriškai klausia Kola ir įsipila dar vyno, kurį, užėjus armijai, laikė paslėptą arklidėje. Linksma karnavališka dvasia, kurią sustiprina ne tik žodžių žaismas ir liaudiškas folkloras, bet ir intertekstinės nuorodos į Renesanso rašytoją François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“, sudaro sveiką atsvarą dabarties viešojoje erdvėje jaučiamam persisotinimo nuovargiui ir abejingumui. Todėl knygą nuoširdžiai rekomenduoju.

 Michailas Bulgakovas „Šuns širdis“

Michailas Bulgakovas yra rusų literatūros klasikas. Nors geriausiai žinomas jo veikalas yra „Meistras ir Margarita“, bet „Šuns širdis“ ar „Paslaptingieji kiaušiniai“ ne mažiau verti dėmesio, ypač šiomis neramiomis dienomis. Rašytojui buvo trisdešimt treji, kai jis grupę klausytojų 1925 m. pasikvietė į savo naujos apysakos skaitymus. M. Bulgakovas jau buvo užsitraukęs bolševikų nemalonę, ypač dėl prieš metus publikuotos apysakos „Lemtingi kiaušiniai“, kurioje gana atvirai šaipomasi iš antidemokratinio režimo ir revoliucijos. Deja, per „Šuns širdies“ skaitymus auditorijoje buvo bent vienas informantas, mat M. Bulgakovo tekstas buvo atmestas leidyklų, o vėliau net apieškotas jo butas ir konfiskuotas rankraštis. Knyga išspausdinta tik per perestroiką 1987 m., o po metų pasirodė ir garsusis Vladimiro Bortko filmas.

Tiesą sakant, „Šuns širdis“ vis dar įžvalgi ir teisinga, o aktualijos atpažįstamos net dabar. Sveiko proto žmogui rusiškos spaudos suvirškinti vis dar neįmanoma, iš koridoriaus gali dingti palikti batai ar skėtis, specialistai naudojasi savo pažintimis ir taip įgyja neįtikėtinų privilegijų visai kaip chirurgas profesorius Probraženskis. Ant socialinės satyros užmestas plonytis mokslinės fantastikos šydas. Pats M. Bulgakovas turėjo medicininį išsilavinimą, todėl puikiai žinojo apie XX a. pr. vykusią diskusiją apie smegenų liauką hipofizę – mokslininkai nesutarė, kokia jos funkcija. Chirurgas Probraženskis anksti mirusio girtuoklio Čiugunkino hipofizę ir lytines liaukas persodina geram ir meiliam valkatai šuniui Šarikui. Per kelias savaites gimsta naujas organizmas – Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas, girtuoklis mergišius, nekenčiantis kačių. Jis, kitaip nei jo kūrėjas profesorius, puikiai įsilieja į tarybinę visuomenę: sugeba gauti dokumentus, netgi darbą, užimti dalį profesoriaus buto ir savo šeimininką engti bei skųsti namo bendrijos pirmininkui. Knygos pabaigoje profesorius, nutaręs daryti dar vieną operaciją ir grąžinti šuniui jo organus, sako, kad Šarikovas yra ne tiek juokingas, kiek pavojingas. Taip pateikiamas savotiškas perspėjimas – žmogaus kišimasis į gamtos reikalus turi būti atsargus, nes natūra nėra neribotai plastiška.

Ši mintis, be abejo, siutino komunistus labiau negu apysakoje ne kartą fiksuojamos vagystės iš gydytojo priimamojo, išjuokiamas deficitas, arklienos dešrelės gastronomuose ir pabrėžtinai buržuaziniai Preobraženskio ir jo asistento įpročiai. Praėjus keliems metams po revoliucijos, Levas Trotskis išspausdino esė, kurioje teigė, kad komunizmo siekis yra sukurti naujo tipo žmogų – stipresnį, atsparesnį. Atviras pasityčiojimas iš tokios nuostatos (Šarikovas į Supermeną net iš tolo nepanašus) reiškė skepticizmą visai ideologijai, paremtai ateizmu ir įsitikinimu, kad žmogus gali aplinką ir patį save keisti visiškai be jokio saiko ar ribų. Šis žiaurus ir ciniškas modernybės dvasios suformuotoms ideologijoms būdingas projektas žlugo, tačiau nusinešė milijonus gyvybių. Apie komunizmo žlugimą M. Bulgakovas negalėjo žinoti, tačiau tekste jo nuojauta aiški. Todėl ir dabartinės politinės įtampos situacijoje atrodo verta klausti, ką reiškia įvairių valstybių pasikartojantys bandymai ne visada etiškomis ir racionaliomis priemonėmis auginti „aukščiausios rūšies pilietį“ ir kur yra tokių bandymų ribos.

Orhanas Pamukas, „Stambulas. Atsiminimai ir miestas“

Jaučiuosi keistai tikusi apžvelgti šią knygą – ne tik dėl to, kad keliskart buvau Stambule ir domiuosi Rytų Viduržemio regiono kultūromis. Labiausiai, ko gero, dėl to, kad ir aš, kaip pasakotojas, vaikystę praleidau poimperinėje nuotaikoje – nesvarbu, kad griuvo „blogio imperija“ SSRS, o ne Osmanų, kaip jo atveju. Puikiai suprantu, ką rodo esantys, bet nenaudojami daiktai – pasakotojo svetainėje išdėliotos nuotraukos, į kurias niekas nežiūri, pianinai, kuriais niekas negroja, ir sekuliarų gyvenimą simbolizuojantis televizorius, kurio irgi niekas nežiūri. Kai žlunga viena gyvensenos forma, o naujoji dar nespėjo susiformuoti, atsiranda savotiškas vakuumas, kuriame reiškiniai tarsi pakibę, o žmonės gyvena slysdami paviršiumi, nežinodami, už ko tvertis – ar eiti ir paskambinti senu pianinu, ar paspoksoti į naują televizorių, todėl galiausiai tykiai lyg dvasios slankioja po savo namus arba miesto gatves.

Kodėl „Stambulas“ yra tokia paveiki knyga, kurią norisi tituluoti „ypač svarbia verstinių knygų rinkoje“ arba sugalvoti kokį nors šablonišką epitetą, pavyzdžiui, „užburianti“? Galima būtų sakyti, kad iš pradžių dailininku ir tik vėliau rašytoju tapęs autorius dalį savo estetikos sėkmingai skolinasi iš Vakarų. Šiaip O. Pamukas priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų dažnai linkęs išjuokti, priskirti tam „orientalizmui“, kurio teorinį neveiksnumą dar aštuntajame dešimtmetyje parodė amerikiečių literatūrologo Edwardo Saido tyrinėjimai – pasak jo, vakariečiai rytinį regioną sukeistina ir romantizuoja ir dėl politinių galių žaidimo. Knygoje siūloma mąstyti apie dabarties ir praeities neatitikimą. Praeitis, kaip jau minėta – Otomanų imperija, kurios nykstančių ženklų pilnas aprašomas miestas. Autobiografinis pasakojimo pobūdis suteikia galimybę leistis į detalų to nykimo nulemtos aplinkos ir specifinės atmosferos aprašymą, kurį pabrėžia autentiškos fotografijos. Stambulas jau nebėra net valstybės, ką jau kalbėti apie pasaulį, sostinė – kaip žinia, modernizuoti šalį apsisprendęs Kemalis Atatiurkas sostinę perkėlė į šalies viduryje esančią Ankarą. Todėl marmuro fontanai, rūmai, mediniai otomanų namai apleisti yra – miestas tampa savotiška „griuvėsių teatro“ scena, kuri atitinka ir formuoja pasakotojo vidinį pasaulį, lygiai kaip ir pasakotojo žvilgsnis savojo ilgesio atitikmenis nesunkiai randa blizgesio netekusiame mieste. O. Pamuko kuriamas autobiografinis pasakotojas pripažįsta esąs Atatiurko pertvarkos vaisius – užaugęs nereligingoje šeimoje, laisvas skaityti Sigmundą Freudą ir prancūzų egzistencialistus, gerti ir pasiduoti nesantuokinei meilei su nederamai jaunesne. Taigi romanas fiksuoja sekuliaraus turko tragediją – nors revoliucija atnešė vakarietišką progresą, ji nedavė naujų atsakymų į egzistencinius klausimus apie meilę, mirtį, anapusybę, todėl daugybė žmonių liko kosmiškai vieniši. Romane fiksuojamas begalinis bastymasis po griūvantį ir mechaniškai suvakarietintą miestą iš tiesų yra bandymas suvokti savo tapatybę vertybinių ir civilizacinių lūžių metu.

Reikia pasakyti, kad ši knyga jokiais būdais nėra vadovas po dabartinį Stambulą – šį autobiografinį romaną perskaitęs keliautojas, bandantis pritaikyti melancholišką knygos linzę, erdvės tiesiog neatpažins. Romano veiksmas sustoja O. Pamukui dar esant jaunam. Vėliau dėl pretenzijų tapti Europos Sąjungos nare Turkija daug dėmesio skyrė miesto restauracijai. Pavyzdžiui, romane aprašomas apleistas Beyoglu rajonas tapo madinga eklektiška vieta: joje yra ir skoningai rekonstruotų otomaniškų rūmų, ir neaiškių pseudoprancūziškų kavinukių, kuriose pasiturintys turkai gali siurbčioti „Chardonnay“ ir čiaumoti „Camembert“, ir marmuro luitus primenančių naktinių klubų. Dabar islamistinė Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybė ne tik investavo labai daug pinigų į senųjų architektūros paminklų rekonstrukciją, bet ir, rodos, ketina kurti Stambulo kaip pasaulio sostinės įvaizdį, kitaip tariant, atsukti istorijos laikrodį atgal, o to be įvairiausių kvailysčių ir netgi tragedijų paprastai nepavyksta padaryti. Įdomu perskaičius knygą bandyti bent nujausti, ką apie tai pasakytų O. Pamukas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...