captcha

Jūsų klausimas priimtas

Carnegie medaliu apdovanojama R. Šepetys: esu labiau perrašytoja nei rašytoja

Nors Carnegie medalis rašytojai Rūtai Šepetys skirtas už vaikų literatūrą, LRT RADIJUI ji sako rašanti visiems, o neretai besijaučianti net labiau kaip perrašytoja nei kaip rašytoja. Anot R. Šepetys, Carnegie medalio apdovanojimas įrodo, kad personažų istorijos įprasmina tik skaičių pavidalu iki tol papasakotus įvykius.
DELFI nuotr.
DELFI nuotr.

Pirmadienį Londone lietuvių kilmės rašytojai R. Šepetys bus įteiktas 80-metį minintis Jungtinės Karalystės apdovanojimas už literatūrą vaikams ir jaunimui – Carnegie medalis.

Šis įvertinimas JAV gyvenančiai ir kuriančiai autorei skirtas už jos naujausią, 2016 m. pasirodžiusį, tikrais istorijos įvykiais paremtą romaną „Druska jūrai“, kurį dienraštis „New York Times“ yra paskelbęs bestseleriu Nr. 1.

Romanas pasakoja apie keturių jaunų žmonių – lietuvės, lenkės ir dviejų vokiečių – likimus 1945-ųjų metų žiemą. Jų keliai susikerta bėgant su tūkstančiais kitų, kurie evakuojasi nuo puolančios sovietų kariuomenės.

Veikėjų tikslas – pakliūti į „Wilhelm Gustloff“, laivą, turintį juos išgelbėti nuo okupantų. Baltijos jūroje, po rusų povandeninio laivo torpedų atakos, laivas paskęsta. Žūsta 9,5 tūkst. žmonių. Tik tūkstantis išsigelbėja.

Pirmieji du autorės romanai „Tarp pilkų debesų“ ir „Nelengvu keliu“ taip pat tapo „New Yourk Times“ bestseleriais ir buvo nominuoti Carnegie medaliui.

– Kaip sugalvojote rašyti knygą „Druska jūrai“?

– Man visada buvo labai įdomios priverstų pabėgti (o gal perkeltųjų?) žmonių istorijos. Mano tėvas 1940-aisiais turėjo bėgti iš Lietuvos ir devynerius metus gyveno vadinamosiose D. P. pabėgėlių stovyklose Vakarų Europoje.

Daugybę kartų bandydavau įsivaizduoti, koks turėjo būtų vaikų gyvenimas, kai, palikę viską, kas brangu, turėjo bėgti. Tokia buvo mano tėvo istorija, todėl ši tema mane visada domino. Apie tai kalbėjau su tėvo pussesere. Ji ir papasakojo apie masinę evakuaciją per Rytprūsius 1945 m. ir apie nuskendusį „Wilhelm Gustloff“ laivą. Buvau priblokšta. Kaip iki tol galėjau negirdėti apie šią katastrofą, kuri nusinešė daugiau žmonių gyvybių, nei Titanikas ir Luzitanija kartu sudėjus? 

– Ar rašyti apie tai knygą nusprendėte iškart išgirdusi apie šį įvykį?

– Taip. Iš tiesų tėvo pusseserė pasiūlė rašyti. Kai 2011 m. buvo išleista mano knyga „Tarp pilkų debesų“, tėvo pusseserė man pasakė: „Žinau, kad mėgsti pamirštas istorijas, noriu tau vieną tokią papasakoti“. Iškart susisiekiau su savo leidėjais ir pasakiau, apie ką bus mano trečioji knyga. Jie iškart sutiko. 

– Jūsų tėvo pusseserė jums sakė, kad mėgstate laiko pamirštas, nežinomas istorijas. Gal būtų galima sakyti, kad jūsų kūriniams būdinga priminti pasauliui istorijas, kurios buvo pamirštos ir niekada nesulaukė didelio dėmesio?

– Taip, iš dalies. Pirmas žingsnis – rasti tas pamirštas istorijas ir suteikti balsą žmonėms, kurie tai išgyveno. Tačiau kitas man labai svarbus tikslas – kad mano knygos padėtų atrasti tikras istorijas.

Pavyzdžiui, Lietuvoje daugybė žmonių yra parašę memuarus apie tuos praeities įvykius. Tos tikros istorijos, mano manymu, iš tiesų labai svarbios. Noriu, kad mano knygos įkvėptų skaitytoją daugiau tyrinėti, paskatintų iš fikcijos išsigryninti faktus. Suprantu, kad didžiausia kliūtis yra vertimai.

Vienas iš mano tikslų – gauti finansavimą, kad dalis memuarų apie skaudžius įvykius būtų išversti į kitas kalbas, kad mano skaitytojai turėtų priėjimą prie tikrų istorijų. 

– Tikriausiai galima sakyti, kad bent dalis jūsų tikslo išpildyta. Nežinomos istorijos pasiekė daugybę žmonių.

– Taip, man labai pasisekė, mano knygos išleistos 53 šalyse, 37 kalbomis. Po pasaulį keliauju jau septynerius metus. Mane tai labai stebina. Pradėjusi rašyti galvojau, kad būsiu atsiskyrusi, vieniša.

Esu intravertė. Man tai buvo iššūkis. Tikrai nesitikėjau, kad parašius knygą reikės keliauti po pasaulį, ją reklamuoti, bendrauti su skaitytojais. Bet didžiulė dovana yra bendrauti su žmonėmis ir pasakoti jiems apie Lietuvą. Praeitą savaitę vienos JAV mokyklos dvylika mokinių atvyko į Lietuvą. Jie mokykloje skaitė knygą „Tarp pilkų debesų“. Taigi, manau, mano knygos yra tik pradžios taškas, paskui jau vyksta daug didesni dalykai. 

– Knygos „Druska jūrai“ siužetas apie pabėgėlius, skęstanti laivą. Natūraliai iškyla sąsajos su dabartine pabėgėlių krize. 

– Pradėjusi rašyti, net nenutuokiau, kad išleidus knygą bus pats pabėgėlių krizės įkarštis. Dabar šios krizės akivaizdoje daugiausia paralelių matau su vaikų istorijomis. Visai kaip ir 1945-aisiais, taip ir dabar, skaudžiausia tai, kad tiek daug vaikų yra visiškai nekaltos aukos. Juos labiausiai veikia tie įvykiai, kurių atsiradimui jie visiškai neturėjo įtakos.

Todėl man labiausiai rūpi vaikų istorijos. Tie vaikai neturi jokio pasirinkimo. Žmonės labai dažnai klausia, ar šios knygos atsiradimą suplanavau pagal įvykius, – tikrai ne. Tai visiškas atsitiktinumas. 

– O ar šis atsitiktinumas padėjo pritraukti didesnį susidomėjimą?

– Įdomu tai, kad susitikimuose su skaitytojais dabartinės pabėgėlių krizės ir istorijos, kurią aprašau knygoje „Druska jūrai“, sąsaja labai retai paminima. Skaitytojai, mokytojai, bibliotekininkai sako, kad juos labiausiai patraukė paslėpta istorija ir tai, kaip keturi veikėjai iš skirtingų regionų, skirtingai išgyvena tą patį įvykį. 

– Koks buvo knygos rašymo procesas?

– Visada toks pat. Pirmiausia perskaitau visas įmanomas ne grožines knygas ta tema, kurią ketinu rašyti. Pradėjusi ieškoti informacijos knygai „Druska jūrai“ radau nemažai labai geros ne grožinės literatūros apie laivo „Wilhelmas Gustlofas“ nelaimę ir apie iš Baltijos šalių pasitraukusius pabėgėlius.

Daugiausia rėmiausi žurnalistės Cathryn Prince knyga „Mirtis Baltijos jūroje“. Susisiekiau su autore. Ji man labai daug padėjo. Paskui lankiausi šešiose šalyse, susitikau su nelaimę išgyvenusiais žmonėmis, jų šeimos nariais, istorikais.

Žmonės, patyrę masinę evakuaciją ir išgyvenę laivo katastrofą, buvo iš Pietų Afrikos Respublikos, Danijos, Anglijos, Lietuvos, Amerikos. Tai labai įdomu. Supratau, kad turiu rašyti apie keturis skirtingus skirtingų kultūrų veikėjus, kad parodyčiau kuo daugiau istorijos perspektyvų. 

Su redaktore Liza Kaplan labai daug kartų redagavome knygos juodraštį. Carnegie medalis priklauso ir jai. Labai džiaugiuosi, kad ji atvyko į Londoną į apdovanojimo įteikimo ceremoniją. Kartu perrašėme knygą mažiausiai dešimt ar dvylika kartų. Neretai sakau, kad labiau esu perrašytoja, negu rašytoja.

– Carnegie medaliu jūs apdovanota už literatūrą vaikams ir jaunimui. Tačiau ar jūs orientuojatės tik į šią auditoriją? Juk tikriausiai kaip ir „Tarp pilkų debesų“ knyga sudomino ir ne tik vaikus ir jaunimą?

– Mano knygos skirtos ir suaugusiems. Iš 50 šalių, kur knygos yra išleistos, pusėje jų knygos orientuotos tik suaugusiems. Tokiose šalyse, kaip Ispanija, Kanada, Amerika, knyga skirta ir vieniems, ir kitiems. Nors Carnegie medalis skirtas už vaikų literatūrą, iš tiesų rašau visiems.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...