captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Macijauskas: Lietuvos fotografija iš tikrųjų yra kaimo fotografija

„Net ir šiandien Lietuvos fotografiją pavadinčiau kaimo fotografija, – sako fotomenininkas Aleksandras Macijauskas. – Juk mes neturime milijoninių miestų, didmiesčių – vis tiek esame kaimiečiai.“ Pasak 75-erių metų sukaktį švenčiančio ir kūrybos kelyje stabtelėjusio fotografo, šiam užsiėmimui reikia labai daug energijos.
A. Macijauskas. Lietuvos turguose. Nr. 27, Kaišiadorys, 1969. Iš Modernaus meno centro kolekcijos. mmcentras.lt nuotr.
A. Macijauskas. Lietuvos turguose. Nr. 27, Kaišiadorys, 1969. Iš Modernaus meno centro kolekcijos. mmcentras.lt nuotr.

„Net ir šiandien Lietuvos fotografiją pavadinčiau kaimo fotografija, – sako fotomenininkas Aleksandras Macijauskas. – Juk mes neturime milijoninių miestų, didmiesčių – vis tiek esame kaimiečiai.“ Pasak 75-erių metų sukaktį švenčiančio ir kūrybos kelyje stabtelėjusio fotografo, šiam užsiėmimui reikia labai daug energijos.

„Reikia lakstyti po Lietuvą, ieškoti tipažų, dirbti greitai, kartais padaryti nuotrauką per keletą sekundžių arba nesiklausus lipti, kaip turguose būdavo, ant svetimos mašinos ar griūti karvei po tešmeniu. Kartais būdavo, kad ta karvė lept lept, ir į aparatą lekia jos išmestas turtas. Būdavo juokingų epizodų, bet man labai patiko, nes turėjau labai daug energijos ir galėjau ją išlieti“, – prisimena A. Macijauskas.

Praėjusią savaitę Antano Žmuidzinavičiaus muziejuje Kaune buvo atidaryta paroda „Aleksandras Macijauskas. Vinys“, kurioje galima pamatyti daugybę svarbiausių fotomenininko darbų. A. Macijauskas šypteli, kad pavadinimas – gana linksmas, mat pirmoji fotografo profesija buvo viniakalys.

Kaip nuo viniakalystės A. Macijauskas pasuko į fotografiją, kas dėl to kaltas ir kuo ypatingas nueitas kelias, su fotomenininku kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Kalbamės jūsų darbo kambaryje, kaip pats sakėte, tai – svarbiausia erdvė. Vis dėlto joje nematyti fotoaparato.

Yra tie aparatai – spintose uždaryti, bet dabar jau beveik metus aparato neimu į rankas. Atėjo momentas, kai nesinori fotografuoti. Gal praeis, gal kūrybinė duobė. Tačiau fotografijos neapleidau, pernai du kolegų albumus sudariau, užpernai – irgi du, dabar vėl vienas kolega ruošia medžiagą. Aš nuolat fotografijoje, kaip sakau, tai – gyvenimas fotografijoje.

Kad gyvenimas buvo ir tebėra intensyvus, rodo ir jūsų jubiliejui skirta paroda „Aleksandras Macijauskas. Vinys“ A. Žmuidzinavičiaus muziejuje. Kiek žinau, pats pavadinimas labai simboliškas.

Taip, ir jis gana linksmas – mano pirmoji profesija buvo viniakalys. „Nemuno“ gamykloje, Petrašiūnuose, iš vielos vinys buvo gaminamos. Baigiau mokslus ir nuo 16 metų ten gaminau vinis. Taigi labai juokingai, smagiai išėjo.

Sakykite, kaip nuo viniakalystės pasukote į fotografiją?

Ir atsitiktinai, ir ne. Atsitiktinai todėl, kad žmona nupirko aparatą, kad mažytę dukrą pafotografuočiau. Bet aš technikos labai nemėgstu ir aparatą numečiau į šoną. Žmona po kurio laiko priminė, kodėl nenoriu dukros fotografuoti. Tada nuėjau į klubą išmokti fotografuoti – neturėjau pretenzijų kurti. Ten Povilas Karpavičius skaitė paskaitą apie Edvardą Hartvigą, lenkų pasaulinio garso fotografą, rodė jo albumą ir kažko suprakaitavęs šaukė: „Fotografija! Mirtis dailei!“

Man buvo 25 metai, žinot, dar toks laikas... Galvoju, kas čia dabar darosi. Pasidarė labai įdomu, pradėjau lankyti tą klubą ir po ilgų klajonių po kitas meno sritis įsitraukiau. Nuo mažų buvau linkęs į meną: „Nemuno“ gamyklos chore šokau, dainavau, mokykloje dukart laimėjau miesto skaitovų konkursą. Taigi blaškiausi.

O čia viską, matyt, lėmė tai, kad fotografuojant reikia labai daug energijos: reikia lakstyti po Lietuvą, ieškoti tipažų, dirbti greitai, kartais padaryti nuotrauką per keletą sekundžių arba nesiklausus lipti, kaip turguose būdavo, ant svetimos mašinos ar griūti karvei po tešmeniu. Kartais būdavo, kad ta karvė lept lept, ir į aparatą lekia jos išmestas turtas. Būdavo juokingų epizodų, bet man labai patiko, nes turėjau labai daug energijos ir galėjau ją išlieti.

Man patinka rašyti. Draugai sakė – mesk fotografiją ir rašyk. Bet tada reikia sėdėti namuose, prie stalo... Žinoma, kai reikia, parašau. Knygoje „Gyventi“ visi tekstai – mano paties. Rašyti man lengviau, nei fotografuoti – vaikščiodamas sugalvoji kokią mintį, paskui užrašai, pabraukai, sutvarkai, apverti, pergalvoji. O fotografijoje – ne. Pirminės medžiagos nėra, ir jau nebeturi molio, iš kurio galėtum kažką lipdyti. O kad tą molį paimtum, reikia ir sportiškumo, ir labai greitos orientacijos. Daug ko reikia.

Taigi, kad tapote fotografu, jeigu galima taip pasakyti, „kalta“ žmona?

Taip, paskui gal ji ne kartą gailėjosi. Kita vertus, tai ir suvienijo mūsų šeimą. Pvz., kokių Mažeikių turguje 8 val. ryto reikia būti, todėl net mašiną pirkau – nemėgstu vairuoti, bet reikėjo. Taigi vaikus suguldydavome ant užpakalinės sėdynės ir važiuodavome visa šeima. Kol vykdavo turgus, aš padirbėdavau, o žmona su vaikais papietaudavo. Namo grįždavome vis kitu maršrutu – bažnyčias ir kapines lankydavome. Vaikai apvažiavo daug Lietuvos, dainas dainuodavo, nes žmona balsą turi gerą.

Mes vedę 54 metus. Menininkui tai – „iškrypimas“. Taip, iš tiesų, fotografija mano gyvenime atsirado dėl žmonos. Ji stengėsi visur būti. Kur tik važiuodavome, ar po Tarybų Sąjungą, ar į kokius renginius, jei tik ji būdavo laisva, nedirbdavo, važiuodavome kartu. Labai tuo džiaugiuosi, nes senatvėje, kai žmonės sulaukia tokio amžiaus, turi vienas kitam padėti. Pvz., aš užmirštu vaistus išgerti – gaunu komandą. Ji reguliuoja, nes pati medikė. Taigi ypač senatvėje pajunti, koks svarbus artimas žmogus.

Kuriant teko apvažiuoti ir Lietuvą, ir visą buvusią Tarybų Sąjungą. Visa tai galima matyti ir ką tik surengtoje parodoje, kuri pristato visą jūsų kūrybinį kelią. Čia ir nuotraukos iš ryškiausių jūsų ciklų, ir pirmasis kadras iš apsilankymo turguje, kuris, tiesa, buvo cenzūruotas, ir kadrai iš veterinarijos klinikų, laidotuvių, „Vasaros“ ciklo, autoportretai. O kas pareikalavo daugiausia jėgų? Kur įdėta daugiausia širdies?

Daug kas kalba, kad aš širdį atidaviau, kad pasiaukojau. Niekam aš nesiaukojau, nieko neatidaviau, tiesiog man taip patiko. Pajutau prasmę, ir tiek. Daug specialybių turėjau, pvz., prieš ateidamas į žurnalistiką, dirbau staklių gamykloje, uždirbau labai gerus pinigus. Pirmą kartą gyvenime mes su žmona nusipirkome normalius baldus.

Kai staiga sugalvojau eiti į „Vakarines naujienas“, iš pradžių man pasiūlė labai mažą atlyginimą – 80 rublių ir honorarai. Aš visko atsisakiau, net didelių pinigų, ir nuėjau ten. Žmona man nepasakė nė žodžio, nepriekaištavo. Aš ją už tai labai gerbiu. Paskui, žinoma, gaudavau honorarus, užsidirbdavau, ruošiau medžiagą žurnalams.

Man atrodo, kai monsinjoro Kazimiero Vasiliausko žurnalistai paklausė, kokie geriausi jo gyvenimo metai, jis pasakė, kad praleisti Sibire, nes tada buvo jaunas. Taip ir aš. Įsivaizduokite „Vakarinėse naujienose“ (aš buvau Kauno zonoje, o centras – Vilniuje) kartais reportažus reikėdavo sukurti skubiai. Nulekiu, padarau reportažą, tekstuką suraitau, o paskui spiritu ryškinu juostas, spausdinu. Tada turėdavau iki 5 val. ryto tas nuotraukas nuvežti į Vilnių. Ir man būdavo taip smagu, nieko sunkaus. Toks lakstymas, veržimasis man labai tiko. Dabar tik juokas ima, kai kolegos pasiskundžia, kaip sunku, kaip jie čia pafotografuoja, elektroniniu paštu perduoda vaizdus... Tada mes net nesvajojome, kad bus tokia technika. Dabar tai palengvinta, bet, žinoma, niekas nepalengvina protinio darbo. Visa esmė čia – protas, intuicija svarbiausia.

Kritikai jus vadina fotografijos avangardistu. O kaip jūs pats prisistatytumėte ir kritikams, ir žiūrovams?

Man forma buvo labai svarbi nuo pirmų dienų. Aš norėjau, kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai, taip, kaip aš matau, kaip man įdomu. Buvo toks įdomus atvejis. P. Karpavičius, kurį aš labai gerbiau ir mylėjau iki mirties, dėstė Stepo Žuko technikume ir į pirmą mano parodėlę, kuri buvo bibliotekoje, senojoje K. Donelaičio gatvėje, siųsdavo savo mokinius pažiūrėti, kaip negalima fotografuoti. Tačiau visi mokiniai tapo mano draugais, taip jiems patiko mano darbas. Taigi susidūrė kartos.

1965 m., kai Kauno fotoklubas Istorijos muziejuje surengė didelę parodą, mus labai barė partija, buvome iškviesti į komitetą ir prigrasinti, kad, jei dar surengsime tokią parodą, klubą uždarys. Tačiau svarbiausias buvo Nikitos Chruščiovo atšilimo laikotarpis, nes socialistinis realizmas buvo paskelbtas realizmu be krantų. Poezija, literatūra, teatras, fotografija – visa Lietuvos kultūra staiga išsilaisvino. Gal protu ir nelabai suvokėme, bet pasąmonėje ir buvo aišku.

Labai svarbi buvo ir mūsų pažintis su vilniečiais. Kauniečiai buvo linkę į vaizduojamąją fotografiją, o vilniečiai, jau lyderiai, Antanas Sutkus (juokiausi, kai jis mane paėmė į savo „kariuomenę“), Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Marijonas Baranauskas buvo atėję iš žurnalistikos. Ten fotografija kitokia – iš gyvenimo pagriebtas įdomiausias gabalas. Svarbiausia mums buvo Lietuvą parodyti tokią, kokia ji yra, – mes kūrėme žmogišką veidą.

O dirbant spaudoje buvo reikalaujama parodomųjų dalykų: žurnalistas važiuoja fotografuoti traktorininko, kartais vežasi ir kostiumą, ir kaklaraištį jam prie traktoriaus pariša. Taip buvo bet kurios tironijos laikotarpiu: ir Hitlerio, ir Stalino laikais, ir vėliau. Taigi mes pajutome laisvę ir fotografavome tikrus, natūralius žmones – žmogiškus savo išvaizda, dvasiniu pasauliu. Žinoma, būdavo ir ironijos, pasišaipydavome.

Lietuvos fotografija iš tikrųjų yra kaimo fotografija, net ir šiandien taip pavadinčiau. Juk mes neturime milijoninių miestų, didmiesčių – vis tiek esame kaimiečiai. Todėl ir fotografija, matyt, kitokia negalėjo būti. Tada buvome užsidegę, tada buvo sukurtos didžiosios temos – ir A. Kunčiaus „Sekmadieniai“, ir A. Sutkaus „Lietuvos žmonės“. Paskui, nuo 1974 m., atėjo mūsų mokinys Romualdas Požerskis – labai didžiuojuosi, kad turiu mokinį profesorių.

Kalbate apie kitus, bet tuo metu ir pats sukūrėte savo žymius ciklus, įvairiausiuose konkursuose, festivaliuose įvertintus daugybe apdovanojimų, įtrauktus į Lietuvos fotografijos mokyklos istoriją.

Turguose dirbau daug metų, bet iš pradžių negalvojau, kad tai bus tema. Tiesiog važiuodavome po kaimus, ieškodavome įdomių žmonių, liaudies meistrų (tada ir Stanislovo Riaubos portretą pavyko nufotografuoti). Draugas mane vežiojo su tokiu sunkvežimiu ir užvažiavome į Utenos turgų valgyti nusipirkti, o ten pamačiau, kad mūsų visi herojai čia, vietoje, – ko ten lakstyti šimtus kilometrų. Tada iškart ir pradėjau gaudyti momentus.

Parodoje yra dvi vienodos nuotraukos – „Arklys šaukia ant traktoriaus“ (taip pavadinau, nes XX a., arklys pasipiktinęs, kad baigėsi jo era). Kodėl šios parodos kuratorius Mindaugas Kavaliauskas pakabino dvi tokias pačias nuotraukas? Vienoje nuotraukoje retušuotas lytinis arklio organas, nes to reikalavo cenzūra. Skaudama širdimi braukiau, retušavau, kol sunaikinau tą organą. Taigi viena nuotrauka su organu, kita – be, todėl jos abi į vieną rėmą įdėtos.

Buvo ir skausmingesnių momentų, pvz., kai 1975 m. Arlio festivalyje buvo mano paroda, manęs neišleido. Labai ilgai manęs neleisdavo į užsienį dėl tėvų praeities, nes mama buvo išvežta į Sibirą, tėvas buvo Plechavičių, paskui – vokiečių pusėje, patys vokiečiai jį sušaudė Latvijoje.

Ar dėl savo šeimos istorijos teko patirti daugiau sovietų valdžios persekiojimų ar draudimų?

Manęs labai ilgai neišleisdavo į užsienį. Į socialistines šalis pirmą kartą išvažiavau tik 1970 m., kai Čekoslovakijoje laimėjau „Aukso rožę“. Tai buvo pirmasis pagrindinis prizas pokario Lietuvoje.

Ar ne ši „Auksinė rožė“ jums dovanų pelnė vertingą prizą?

Čia žurnalistika padėjo. A. Sutkus paleido į spaudą tą informaciją, plačiai buvau labai išgirtas. Tada Antanas pašokdino buvusią komunalinio ūkio ministrę Diržinskaitę ir įteikė mano pareiškimą (prieš tai paprašė, kad parašyčiau, kokiomis sąlygomis kuriu). O mes su žmona ir dukra turėjome mažytį, 13 m2 kambariuką, tik koridoriukas dar buvo. Kai ruošdavausi parodoms, užsidarydavau tame koridoriuke, todėl negalėdavo išeiti nei žmona, net ir kaimynė. Kildavo konfliktai. Mano Nijolė su Aukse per langą išlipdavo, nes gyvenome namelio pirmame aukšte. O kaimynai žinodavo, kad Macijauskas ruošiasi parodai.

Aš taip ir parašiau, dar literatūriškai pagražinau, jai labai patiko ir ji Vykdomajam komitetui davė nurodymą, kad man skirtų butą. Tada dar dirbau redakcijoje ir atėjo raštas apie butą. Laimingi metai buvo – žmona ligoninėje gulėjo, laukdamasi antrojo vaiko. Aš jai pasakiau, kad į naują butą parsivešiu. Ji nepatikėjo, liepė nešnekėti nesąmonių. Ir parvežiau – buvo didžiulis įvykis. Ten jau buvo šiltas vanduo, nes anksčiau vargome – šulinys, tualetas lauke, kaip kaime. Bet jauni buvome, nedejavome, tiesiog gyvenome. Kūrenti žiemą mums neapsimokėjo, nes abu dirbome: jeigu po darbo prikūrensime krosnelę, naktį karšta, nepatogu, ryte nėra prasmės, nes į darbą einame. Todėl vakare traukdavome burtus, kuris pirmas į lovą. Vienas apšildavo, tada eidavo antras.

Šiuo atveju fotografija pelnė jums prizą – butą. O kokių nematerialių prizų suteikė fotografija?

Visokių: ir Nacionalinę premiją, ir Gedimino ordiną, dabar vėl gavau premjero sveikinimą, Kultūros ministerijos pavaduotojas atvažiavo ir įteikė Garbės ženklą. Spintose daug diplomų.

O jei pažvelgtume į tuos prizus filosofiškai? Kaip pats sakote, dar vaikystėje mėgote filosofuoti ir kalbėti nesąmones, kurių nesuprasdavo kaimynai.

Taip, aš ir dabar turiu tokius nesąmonių bloknotus, nes kartais kyla noras užsirašyti. Sėdžiu Paryžiuje, laukiu traukinio į kitą miestą, o ten balandžiai mylisi ant bėgių. Aš rašau: „Paryžius. Mylisi balandžiai, bet tai dar nereiškia, kad šiandien traukinys atvažiuos.“ Tokie trumpi pamąstymai, pafilosofavimai.

Kadangi „Turgų“ trys knygos yra, vis po gabalą įdėdavau, bet su laiku apie turgų truputėlį kitaip rašau: „Pilietis Jonas pardavė tėvą, motiną, tėvynę. Šiandien pigiai parduoda Dievą, nes reikia vaikus maitinti.“ Mėgstu aš tokius dalykus.

Kokios mintys kyla turguje apsilankius šiandien? Jeigu dabar būtumėte 25 metų jaunuolis, pradėjęs mokytis, kokių temų imtumėtės? Kokios temos atskleistų mūsų dienų žmogų?

Turbūt imčiausi narkomanų, rasčiau būdą, kaip patekti į jų kompaniją, nors nemėgstu narkotikų. Kurčiau apie alkoholizmą. Aštrios temos mane visada labai domino. Su A. Sutkumi pašnekame, jeigu Lietuva būtų buvusi nepriklausoma, kai buvome dar jauni, turbūt priklausytume „Magnum“. Tai pasaulinė fotožurnalistų organizacija, į kurią ne kiekvienam pakliūti. Jie dirba viso pasaulio karščiausiuose taškuose, daug jų jau yra žuvę. Man atrodo, kad mes ten būtume buvę. Apskritai aš visą laiką dirbau dviem frontais: dirbau ir reportažiniu metodu, kai reikia išgriebti ir apibendrinti gyvenimo „gabalus“, ir montažus, aktus studijoje visą laiką kūriau.

Man labai patinka atspindėti kažkokį laiką. Prisimenu, uošvė prieš saulę ant namo sienos džiovindavo obuoliukus – daug daug iškabindavo. Man buvo labai įdomu. Tačiau paprastai neįdomu fotografuoti, o kad būtų įdomu, ant lango moterišką liemenėlę padėjau, apatinuką pakabinau ir išėjo gana vykusi nuotrauka. Maskva Amerikoje organizavo tokią parodą. Ten kartais mūsų darbus rodydavo, ypač Baltijos šalių modernizmą. Pas mus daug ko neleisdavo, o ten rodydavo, kaip mes kuriame modernizmo meną. Toje parodoje buvo ir šitas darbas ir amerikiečiai man paskyrė diplomą už „grybų džiovinimą“. Tokie juokingi dalykai.

Tas principas iki šių dienų išliko, tarkim, daugelis dalykų, kurie visuomenėje priimti, man kelia abejonių. Pvz., žmogaus gimimas, gimdymas. Gimdymas juk šventas dalykas, į pasaulį ateina nauja gyvybė, bet kodėl „įrankiai“, kuriais mes sukuriame žmogų, liaudyje tapo keiksmažodžiais? Aš savo anūkui dažnai sakau – tu gerai pagalvok iš kitos pusės, priimk, kad taip yra, bet gal gali būti ir kitaip. Klausimas ir dėl nuogo kūno vaizdavimo. Krikščionybė ir komunizmas, nors ir didžiuliai ideologiniai priešai, prieš nuogą kūną ėjo susikibę rankomis. Dėl daugelio dalykų, kurie kitiems atrodo normalu, aš suabejoju.

Kas jums abejonių kelia šiandien?

Šių dienų fotografijoje viskas gerai. Štai visai neseniai išėjo trečias „XX a. Lietuvos fotografijos antologijos“ tomas. Dar prieš dešimt metų tai buvo sunkiai įsivaizduojamas dalykas – kasmet išeina po keletą albumų. Atvažiuoja latviai ir klausia, kaip mes šitiek daug leidžiame. Aš labai pykstu, kai būna atviri susirinkimai ir amžinai atsistoja verksniai – „nieko nėr... nieko nėr“. Ir fotografai, ir dailininkai, ir literatai... Amžini verksniai... Juk reikia pasižiūrėti į didžiuosius dalykus.

Jei kalbame apie smulkesnius dalykus, man truputį nepatinka kritika, nes priimamos labai abejotinos teorijos, pvz., kad šiandien fotografijai nereikia formos, profesionalumo. Aš juokiuosi, turbūt reikės eiti šokti baletą – juk nereikia profesionalumo, formos. Kiek noriu, tiek galiu skėtriotis – būsiu postmodernistas. 1976 m. Lenkijoje buvo mano paroda ir matėme vieną tokią modernistų dailės parodą: darbai kaip braižyboje – baltas lapas, vienas brūkšnys, du brūkšniai. Viskas. Tai dailė, tai menas. Žinoma, kaip eksperimentas – įdomu. Bet ką jis man davė? Nieko.

1970 m., kai važiavome atsiimti „Auksinė rožės“, Prahoje mums nupirko bilietus į Ingmaro Bergmano „Tylėjimą“ (tai buvo draudžiamas filmas). Jis mus taip sukrėtė, kad pradėjome sapnuoti, jog serga mūsų vaikai. Dviem dienomis sutrumpinome kelionę ir parlėkėme į namus – štai didysis menas, sukrečia jis, o ne matematinis, filosofinis mąstymas. Žinoma, tai irgi smegenų mankšta, manau, kad tai neblogai, bet tai ne mano kelias.

Tokie dalykai visą laiką buvo ginčytini, įdomūs, jie ir šiandien vyksta, tik dabar labai aukštas lygis. Fotografija visuomenėje reikalingumu ir jėga prilygsta kitiems menams, ko anksčiau nebuvo. Kažkada „Kauno tiesa“ iš mūsų juokėsi, kad nuotraukos pateikiamos rėmuose. Aš tik džiaugiuosi, jog mūsų būrys labai daug padarė, kad šiandien taip įvyktų. Pačiu baisiausiu laiku, nuo 1990 m. iki 1997 m., kai griuvo visa draugijos ekonomika, fotografai išsilakstė, pradėjo kurti savo laboratorijas, o cecho, kuris visai Tarybų Sąjungos karo pramonei gamino mokomuosius stendus, produkcija negrįžo, pinigai negrįžo, likome su nuliu. Reikėjo kolektyvą išlaikyti, mokesčius mokėti. Tai buvo, pagal Bibliją, kūdos karvės metai, teko labai dažnai pažeidinėti įstatymus. Labai įdomu, kad buvę savivaldybės merai jautė, jog aš juos apgaudinėju juos, pažeidžiu įstatymus, nes neturėjau teisės kavinių steigti, neturėjome teisės nuomoti joms patalpų... Bet iš ko gyventi? Tačiau 1997 m. jau prasidėjo geresnis gyvenimas.

Kaip apibūdintumėte, kokiu metu gyvenate dabar? Kokie yra jūsų 75-ieji, jubiliejiniai metai?

Esu sotus, nes gaunu valstybinę stipendiją, be to, mano darbo stažas yra 55 metai. Nuo 16 metų visą laiką dirbau tėvynei. Jokių problemų – gyvename labai normaliai, viskas gerai, vaikai nekvaili, anūkai gražūs. Viskas labai gerai, svarbiausia, kad jaučiuosi pagerbtas sąjungoje – nueinu ir tikrai jaučiu, kad jie man malonūs, stengiasi dėl manęs, pvz., ir šitą parodą surengė – aš juk nė neprašiau. Dar iš pradžių pyktelėjau, nelabai supratau, kas čia bus. Dabar per suvažiavimą buvau išrinktas į valdybą. Jaučiu pagarbą, nors, tiesą sakant, niekada net nesvajojau, kad taip bus.

Fotografo kūrybinį kelią pradėjęs spaudoje, šiandien A. Macijauskas yra laikomas vienu iš svarbiausių pokario fotografijos avangardo kūrėjų. Jo darbai dar 8-ajame dešimtmetyje buvo rodyti Arlio fotografijos festivalyje, Venecijos bienalėje, įtraukti į fotografijos istorijos veikalus, o monografiją „My Lithuania“ išleido viena iš respektabiliausių leidyklų „Thames & Hudson“.

Fotomenininkas buvo ir vienas iš svarbiausių Lietuvos fotografijos institucijų, Fotomenininkų sąjungos, ir Fotografijos meno mokyklos steigėjų, ilgus metus vadovavo Kauno fotografijos galerijai. Ryškiausios A. Macijausko nuotraukų serijos, kurias daugeliui teko matyti, yra „Demonstracijos“, „Kaimo turgūs“, „Veterinarijos klinikose“, „Atsisveikinimas“, „Lietuviškos vestuvės“, „Išeinantys medžiai“ ir kt.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...