captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tyrimas: Lietuvos žiniasklaidos padėtis nenuteikia pozityviai

Lietuvoje didžiausią žiniasklaidos rinkos dalį dalijasi vos dvi–trys organizacijos ir šie skaičiai tikrai nenuteikia pozityviai, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Žiniasklaidos instituto vadovas Deimantas Jastramskis. Anot jo, tai kelia pavojų žiniasklaidos įvairovei. „Šiuo atveju Lietuvoje skaičiai nenuteikia labai pozityviai, bet, kita vertus, tam tikras išorinis pliuralizmas visada egzistuoja“, – pastebi D. Jastramskis.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

D. Jastramskio su kolegomis iš Latvijos ir Estijos atliktas tyrimas rodo, kad Baltijos šalių žiniasklaida sutelkta keliose rankose, kitaip sakant, yra labai koncentruota.

– Keliems veikėjams, vaizdžiai tariant, priklauso Lietuvos žiniasklaida?

– Tai – keturios rinkos, praktiškai dvi–trys organizacijos, kurios ir dalinasi didžiausią tos rinkos dalį. Jeigu kalbėtume apie radijo rinką, tai yra M1 grupė, „Radijo centro“ grupė ir LRT radijas. Jeigu kalbėtume apie televizijos rinką, yra LNK grupė ir TV3 grupė. Dienraščiuose dominuoja tos pačios grupės, kaip ir prieš 10 metų – „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“. Kadangi tai tokia besitraukianti medija, ji lyg mažiau probleminė, bet vis dėlto ta rinka labiausiai koncentruota, nes internetas ją labiausiai veikia ir dėl to ji dar labiau koncentruojasi.

Interneto rinka koncentruota vidutiniškai. Tai vienintelė rinka, kuri, pagal mūsų tyrimą, mažiau koncentruota, bet ten yra trys, galima sakyti, pagrindiniai veikėjai. Niekas nežino, kada gali ta koncentracija pasikeisti. Žinoma, ji dažnai keičiasi dėl natūralių priežasčių, kai organizacijoms gerai sekasi, jos plėtoja gerą rinkodarą. Tokiu atveju ta koncentracija – natūralus dalykas. Netgi konkurencijos reglamentavimas to nepriima kaip tam tikro subjekto, kurį reikėtų kažkaip reguliuoti. Problema kyla tada, kai rinka koncentruojama jungiantis organizacijoms, paprastai kalbant, kai viena įmonė perka kitą.

– Ar tokioje koncentracijoje matote daugiau pliusų ar minusų?

– Jeigu kalbame iš žiniasklaidos įvairovės ir pliuralizmo pusės, žinoma, yra daugiau minusų. Jeigu kalbėtume iš verslo pusės, ekonominės pusės, galingos organizacijos turi daugiau išteklių plėtoti kokybišką turinį, bet ar jos tuo naudojasi? Tai probleminis klausimas. Rečiau atsitinka, kad investuojamas pelnas.

Lietuvos rinkoje nėra daug organizacijų, kurios gautų didelį pelną. Yra pavyzdžių, kur būtų galima sakyti – štai, buvo kažkoks žingsnis link žiniasklaidos paįvairinimo. Problema, kad tada reikia vertinti turinį, ar yra kažkokia vidinė įvairovė. Pavyzdžiui, yra organizacijų, kuriose ta vidinė turinio įvairovė palyginti didelė. Kiti gal labiau laikosi kažkokios tendencijos ar turi tam tikro tendencingumo, šališkumo kryptį.

D. Jastramskis. DELFI nuotr.

– Ar matote būtent dėl tos koncentracijos žiniasklaidoje kylančių problemų?

– Prisiminkime nesenus įvykius, kurie turi tęsinį ir šiais metais. Pernai dviejų žiniasklaidos grupių vadovai tapo įtariamaisiais. Jeigu kalbame apie „MG Baltic“, turinčia penkis kanalus ir kitos žiniasklaidos, jie valdo tikrai nemažą dalį rinkos.

Valdomose žiniasklaidos priemonėse vien tos bylos ir politinės korupcijos įrėminimas yra vienoks. Kitoje žiniasklaidoje – kitoks. Gerai, kad žiniasklaidoje yra tam tikra įvairovė ir iš kitų žiniasklaidos priemonių galima sužinoti objektyvesnę informaciją. Gerai, kad turime LRT ir LRT RADIJĄ, kurio auditorija gana didelė, beveik 20 proc.

Jeigu kalbame apie kitą grupę, „Lietuvos ryto“ grupę, vyksta tęstinė byla. Kaip tik šią savaitę Europos Parlamentas svarstė su tuo susijusius dalykus, panaikino Rolando Pakso neliečiamybę. Tai vėlgi susiję su žiniasklaidos grupe, kuri turi nemenką įtaką trijuose sektoriuose. Ji turi dienraštį, televiziją ir interneto portalą. Kai tos žiniasklaidos priemonių daug, kyla tam tikra problema, nes dalis auditorijos [...] vargu ar gali gauti objektyvią informaciją.

– Iš dalies galime apibendrindami pasakyti, kad yra dvi pusės, kaip jūs sakėte, žurnalistika – profesionalioji pusė, ir verslas. Jūs matote, kad Lietuvoje labiau dominuoja verslas, verslininkai bando užsidirbti. Pasigendate investicijų į turinį. Kodėl jos nedaromos?

– Taip yra ne tik Lietuvoje, visur. Normalu, kad dalies komercinės žiniasklaidos pagrindinis tikslas – užsidirbti. Priemonė – vykdyti arba nevykdyti tam tikros misijos, susijusios su turiniu. Tai visiškai natūralūs procesai.

Kadangi rinka tokių dalykų savaime nesureguliuoja, yra tokia institucija, kaip visuomeninis transliuotojas, kuris turi kompensuoti tai, ko nepadaro likusi rinka. Šioje situacijoje labai svarbi būtent visuomeninio transliuotojo misija. Visuomeninis transliuotojas turi vienaip ar kitaip išsaugoti tą pliuralizmą. Žinoma, priklauso ir nuo to, kiek visuomeninis transliuotojas turi auditorijos. Šiuo atveju radijas ir televizija yra skirtingose pozicijose.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Tyrimas atliktas ir Latvijoje, ir Estijoje. Kaip ten skiriasi situacija?

– Situacija kai kuriuose sektoriuose skiriasi iš esmės. Tai įvyko dėl to, kad ilgą laiką Latvijoje buvo reguliuojamas licencijų skaičius radijo ir televizijos transliuotojams, išskyrus visuomeninį transliuotoją.

Pavyzdžiui, Latvijos visuomeninis transliuotojas (iš viso penki radijo kanalai) pernai dar turėjo 36 proc. auditorijos dalį. Tai dvigubai daugiau nei Lietuvoje. Iki 2010 m. komerciniams transliuotojams licencijų skaičius buvo limituojamas iki trijų. Visuomeninis transliuotojas, kuriam tas ribojimas nebuvo taikomas, turėjo privilegiją, išplėtojo auditoriją ir ją išlaiko palyginti stiprią. Tai vienas esminis skirtumas.

Dar galima sakyti, kad iki 2010 m., kai televizijai buvo taikomas tas licencijų skaičiaus ribojimas, televizijos rinka Latvijoje buvo gerokai mažiau koncentruota negu Lietuvoje. Lietuvos auditorija vis tiek didesnė. Mažesnėje šalyje koncentracija buvo mažesnė. Bet, kai tik ribojimas buvo panaikintas, susijungė pora stambesnių kanalų ir ten ta koncentracija tapo panaši kaip Lietuvoje. Lyginant paskutinius metus, ji netgi didesnė nei Lietuvoje.

Estijoje nuo 2002 m. buvo priimtas įstatymas, ribojantis būtent licencijų skaičių iki dviejų televizijos transliuotojams. Auditorija Estijoje dvigubai mažesnė negu Lietuvoje. Televizijos rinka paskutiniais metais apsilygino, nes pernai Lietuvoje įvyko tam tikrų pokyčių, koncentracija pamažėjo, bet Estijoje ji iš principo mažesnė negu Lietuvoje.

Yra du esminiai skirtumai šiose dviejose radijo ir televizijos rinkose. Jie sąlygoti būtent įstatymų leidėjų ir žiniasklaidos politikos, kuri buvo skirtinga. Dar vienas besiskiriantis nors ir neesminis dalykas – Latvijoje ir dabar elektroninė žiniasklaida, radijas ir televizija gali koncentruoti iki 35 proc. Lietuvoje ši riba yra 40 proc. kaip ir visiems kitiems, išskyrus mažmeninę prekybą.

Tai irgi labai įdomu – politikai prieš keletą metų suprato, kad vienintelė rūšis, t. y. mažmeninė prekyba, pavojinga koncentracijos dydžiui. Pastaroji riba sumažinta iki 30 proc., o dviejų–trijų kompanijų – iki 55 proc. Visose kitose srityse, išskyrus mažmeninę prekybą, taikoma 40 proc. rinkos koncentracijos riba vienai organizacijai, dviem ar trims – 70 proc.

BNS nuotr.

– Pradėjote kalbėti apie politiką. Pakalbėkime apie žiniasklaidos politiką Lietuvoje. Kokia ji, jeigu ji yra?

– Ji yra visą laiką, tik ji nėra labai aiškiai deklaruojama. Ji tokia stichiška, reaktyvi. Jeigu kažkas atsitinka arba ateina kažkokia banga, kad reikia kažką reguliuoti, tada tai vyksta kažkiek laiko. Viena kryptis aiški – kaip sureguliuoti dezinformaciją ir propagandą. Atrodytų, kad iki 2013 m. jos nebuvo, bet ji staiga atsirado ir keletą metų dedamos pastangos. Bet, kaip rodo tikrovė, tos pastangos iš tikrųjų perskirsto reklamos ir auditorijos rinką. Tai reiškia, kad vienaip ar kitaip ribojamų kanalų auditorija nueina į kitus kanalus, internetą, nelegalias platformas ir niekur nedingsta.

Kartais būna keistų iniciatyvų. Pernai buvo Civilinio kodekso pataisa, kuri ribojo viešųjų asmenų kritiką. Ją palaikė visi, išskyrus vieną, o paskui, po dviejų savaičių, kai vetavo prezidentė, beveik visi, išskyrus keliolika, balsavo prieš. Galima sakyti, kad tai yra žiniasklaidos politikos stichijos. Tai rodo, kad būtent institucija, kuri atsakinga už tą sritį, t. y. Kultūros ministerija, neturi aiškios lyderystės.

Viena vertus, kiti politikai tos lyderystės Kultūros ministerijai ir nenori suteikti. Kai kurios iniciatyvos tiesiog atsiranda Seime arba iš kokių nors lobistinių struktūrų, kai apeinama būtent ši pagrindinė institucija, kuri turėtų teikti tuos pasiūlymus ir išvis turėtų turėti tam tikrą šios srities strategiją. Yra tam tikrų strateginių momentų, bet jie įtraukiami į kažkokias kitas programas. Aiškios visuomenės informavimo politikos ar programos, strategijos, plano faktiškai nėra.

– Profesorius Vytautas Radžvilas yra sakęs, kad mūsų šalyje koncentracija dar nėra tokia didelė, kad galėtų grėsti valstybės stabilumui. Kada ta riba jau peržengiama?

– Tai tokie filosofiniai teiginiai. Valstybės stabilumas ir koncentracija įvertinami gana sudėtingai. Galima interpretuoti, remiantis atskirais pavyzdžiais. Lietuvoje galioja koncentracijos ribos – 40 proc. ir 70 proc. Be to, visiškai nėra tarprūšinės koncentracijos ribojimo. Galima turėti įvairios žiniasklaidos iki tos 40 proc. ar 70 proc. ribos su keliomis įmonėmis. Tai nėra kažkoks valstybės stabilumo rodiklis.

Reikia žiūrėti ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Būna organizacijų, kurių, pavyzdžiui, politika ar vadovai turi tam tikras, sakyčiau, demokratiškesnes nuostatas. Paprastai kalbant, jie daugiau leidžia reikštis žurnalistams negu kiti. Kartais viskas priklauso nuo tokių labai individualių dalykų.

Gali būti vienas žmogus, bet jis gali turėti ketinimą ne tik gauti pinigų, bet kad ir ta žiniasklaida būtų kokybiška. Šiuo atveju įdomus pavyzdys (žinoma, nėra idealas) „Eesti Media“, „15min“ ir „BNS“ Lietuvoje. Savininkas faktiškai vienas žmogus – farmacijos magnatas Estijoje, bet kol kas nėra ypatingų ženklų, kurie rodytų, kad jo verslo interesai vienaip ar kitaip ateitų į Lietuvą. Net ir Estijoje jie gana neblogai susiderina su ta žiniasklaidos grupe, kuri yra Estijoje. Beje, ji nemaža.

Tai tokie dalykai, apie kuriuos negali pasakyti, kad „bus tiek procentų ir tada kažkokia situacija ar vieša erdvė bus iškreipta“. Reikia labai konkrečiai žiūrėti. Šiuo atveju Lietuvoje skaičiai nenuteikia labai pozityviai, bet, kita vertus, tam tikras išorinis pliuralizmas visada egzistuoja. Net ir minėti įvykiai, kurie labai skaudūs tam tikroms žiniasklaidos grupėms, vis dėlto išsamiai pateikiami. Kartais tose žiniasklaidos priemonėse jie pateikia netgi entuziastingiau nei kitose, kurios konkuruoja su jomis dėl kitų komercinių tikslų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close