captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, koks maisto produktas atsirado per gaisrą

Į sumuštinius panašiu užkandžiu, vadintu ofula, mėgavosi dar senovės romėnai. Tačiau toks sumuštinis, kokį jį žinome šiandien, pradėtas gaminti XVIII a. Didžiojoje Britanijoje. Patiekalas pavadintas Sandvičo grafo, korumpuoto ir klastingo politiko Johno Montagu garbei.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Būtent šis neišmanymu garsėjęs ir nuo lošimo stalo nepakildavęs grafas buvo pirmasis sumuštinių gerbėjas. Laiką leisdamas lošimo namuose, grafas reikalaudavo jam atnešti mėsos tarp dviejų duonos riekių – taip jis galėdavo pasistiprinti nė nepakildamas nuo stalo. Sumuštinis netrukus tapo populiarus Britanijoje, nors Europos žemyne išgarsėjo tik po šimtmečio.

Populiarėjant sumuštiniams, amerikietis juvelyras Otto Frederickas Rohwedderis išrado rankinę duonos raikyklę, kuri sparčiai išpopuliarėjo ir netrukus ja naudojosi didelė dalis Amerikos gyventojų. Išradėjo namuose kilęs gaisras apdegino dalį raikyklių ir pavyzdines duonos riekeles – taip pasaulį išvydo pirmasis skrebutis.

Beje, O. F. Rohwedderis teiravosi kepėjų, ką jie mano apie jo raikytą duoną. Šie atsakė, kad ji labai greitai žiedėja. Siekdamas išspręsti šią problemą, O. F. Rohwedderis netrukus patentavo mašiną, kuri duoną ne tik suraikydavo, bet ir suvyniodavo.

Liūdna žinia nesustabdė tapti trečiuoju Vienos klasiku

Ludwigas van Beethovenas buvo 14 metų jaunesnis už Wolfgangą Amadeus Mozartą. Būdamas 17-os, L. van Beethovenas atvažiavo į Vieną ir nuėjo tiesiai į W. A. Mocarto namus. Tą vakarą L. van Beethovenas skambino fortepijonu W. A. Mocarto ir savo kūrinius, improvizavo ir paliko W. A. Mozartui gerą įspūdį.

Jie net susitarė, kad W. A. Mozartas nemokamai duos keletą pamokų jaunuoliui. Tačiau planuotos pamokos taip ir neįvyko. Netrukus L. van Beethovenas gavo liūdną žinią iš Bonos apie sunkiai susirgusią motiną. Keletą metų jis negalėjo ištrūkti iš Bonos, nes po motinos mirties turėjo rūpintis jaunesniais broliais, o 1791 m. gruodžio 5 d. W. A. Mozartas mirė.

Kas žino, gal L. van Beethovenas taip ir būtų likęs Bonoje ir atsisakęs kompozitoriaus kelio, jei ne kitas Vienos klasikas, W. A. Mocarto bičiulis – Franzas Josephas Haydnas. 1792 m., grįždamas iš Londono į Vieną, F. J. Haydnas sustojo Bonoje ir ten susipažino su L. van Beethovenu, kurio pasiklausęs, įžvelgė didelį talentą.

F. J. Haydnas patarė L. van Beethovenui vykti į Vieną ir pažadėjo priimti jį kaip savo mokinį. Taip L. van Beethovenas ir tapo trečiuoju Vienos klasiku.

D. Grinkevičiūtės atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ buvo dvi redakcijos

Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai apie pirmąsias 1941 m. tremtis, apie žmonių patyrimus bei likimus Sibire lietuviškai pasirodė 1988 m. Autorė pirmą kartą ištremta 1949-aisiais, kitais metais pabėgo ir grįžo į Lietuvą, bet dar tais pačiais metais suimta ir vėl ištremta.

Legaliai į Lietuvą grįžo 1957 m. Pabėgusi 1950 m. parašė memuarus ir užkasė stiklainyje prie šeimos namų Kaune. Kai grįžo antrą kartą, prisiminimų nerado ir rašė iš naujo. Antrasis variantas ir buvo publikuotas „Pergalėje“ 1988 m. O pirmasis variantas publikuotas 1996-aisiais.

Įdomu, kad abu tekstai skiriasi net ir savo rašymo sumanymu. Pirmąjį atsiminimų variantą D. Grinkevičiūtė rašė būdama jauna, 22–23 metų, visi įvykiai buvo arti, gyvi, norėjosi paliudyti trėmimų žiaurumą. Be to, rašyti reikėjo greitai, tvyrojo baimė ir ateities neaiškumas. Rankraštį užkasė nebaigusi pasakojimo.

Antrasis atsiminimų variantas pradėtas rašyti tik po 1974 m. D. Grinkevičiūtė siekė pateikti daugiau faktų (juos tikslino, apibendrino). Savo moralinę poziciją nusakė taip: „Praėjo daug metų, o aš vis dar matau juos, bejėgius ir pasmerktus, jaunus ir pagyvenusius, vaikus ir jaunuolius, taip sunkiai mirusius ir taip troškusius kada nors sugrįžti į Lietuvą... Mano pareiga papasakoti apie juos.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...