captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kas galėjo išmokyti geležį groti

Vakarų Vokietijos Kaselio miesto muziejuje saugomas nepaprastas eksponatas – natūralaus dydžio karkvabalis. Prisuktas rakteliu jis ima žaismingai rėplioti. Tas vabalas su muzika neturi nieko bendra, bet primena mechanikos klestėjimo laikus, kai nagingi meistrai galėjo sukonstruoti, pvz., mechaninį raštininką ar net mechaninį muzikantą.
AJ O`Reilly nuotr.
AJ O`Reilly nuotr.

Jei mokėtės groti kuriuo nors instrumentu, tai atsimenate, kokie nelankstūs, sumedėję iš pradžių buvo jūsų pirštai, o mechaniniai instrumentai grodavo lengvai ir laisvai, bet tik meistrai žinojo, kokių reikėdavo pastangų, kol „geležį“ išmokydavo groti.

Prie paties paprasčiausio instrumento sodindavo mechaninį muzikantą, aprengtą pagal paskutinę madą. Šitaip atsirado mergina, grojanti klavesinu, paskui – grojanti citra ir mergina, dar vėliau – grojanti arfa.

Bet užvis daugiausia buvo mechaninių trimitininkų – juos įkurdindavo ant rotušių bokštų ir kitų pastatų. Dar ir šiandien kai kuriuose Europos miestuose patikimai pareigas atlieka geležiniai trimitininkai, sukonstruoti prieš kelis šimtmečius.

N. Paganini virtuoziškai grojo ne tik smuiku

Garsus operų kūrėjas Giacomo Meyerbeeras apie legendinį italų smuikininką Niccolo Paganini pasakė taip: „Paganini prasideda ten, kur baigiasi mūsų fantazija.“

Legendos apie N. Paganini pasklido po Europą dar jo karjeros pradžioje. Augant smuikininko šlovei, daugėjo ir gandų apie jo „velnišką“, antgamtišką prigimtį. Anekdotų ir mitų daug, bet yra ir faktų.

N. Paganini tėvas buvo uosto tarnautojas ir aistringas lošėjas. Gatvė, kurioje stovėjo Paganini šeimos namas, vadinosi „Juodosios katės gatve“.  Tėvo paliepimu, N. Paganini nuo penkerių metų pradėjo mokytis groti ne smuiku, o mandolina.

Visi žino N. Paganini, kaip smuikininką, bet mažai kalbama apie N. Paganini, kaip gitaristą. Gitara jis grojo visą gyvenimą ir darė tai virtuoziškai. Jis parašė ne vieną kūrinį gitarai ir, ištobulinęs grojimo techniką, padarė reformą ne mažesnę nei smuikavimo srityje. Būtent N. Paganini rankose gitara iš akompanuojančio instrumento virto lygiaverčiu partneriu ansambliuose ir net solistu.

Kokias sutartis sudarydavo pagonys Lietuvos valdovai

Krikščionių valstybės su pagonimis taikos sutarčių sudaryti negalėdavo. Todėl visos pagoniškos Lietuvos valdovų sutartys su kaimynais – tai trumpesniam ar ilgesniam laikui suderėtos paliaubos.

Pirmoji rašytinė Lietuvos valdovų sutartis išliko iš 1323 m., kai didysis kunigaikštis Gediminas rašė laiškus Romos popiežiui ir Šiaurės Vokietijos miestams. Tais metais jis sudarė paliaubų sutartį su Livonija. Šios sutarties kopija tebėra Livonijos dokumentus saugančiame Rygos archyve. 1338 m. Gediminas su Livonija sudarė ir specialią 10 metų prekybos sutartį.

Tokių sutarčių laikui bėgant gausėjo. Didėjo ir jų įvairovė. Antai 1367 m. Lietuvos valdovai Algirdas ir Kęstutis su Livonijos ordinu sudarė vadinamąją „plėšikėlių taiką“. Ja abi pusės mėgino kontroliuoti padažnėjusius plėšikavimus Livonijos ir Lietuvos pasienyje. Per daugiau nei šimtmetį užtrukusius karus Lietuvos ir Prūsijos bei Lietuvos ir Livonijos pasieniai tapo savotiška „niekieno“ teritorija.

Čia driekėsi „didžioji dykra“, kurioje prieglobstį rasdavo to meto marginalai – iš visuomenės dėl įvairių priežasčių pasitraukę bėgliai. Daugelio jų pragyvenimo šaltiniu tapo plėšimai, nuo kurių kentėjo abiejų pusių pasienio gyventojai. Todėl tarpusavyje kariaujantys Vokiečių ordinas ir Lietuvos valdovai turėjo drauge spręsti šią problemą. Taip gimė ši specifinė pasienio teritorijai galiojanti „plėšikėlių taika“.

Kas buvo buvo vienintelis Lietuvos imažinistas

Imažinizmas – anglų ir amerikiečių poezijos kryptis, gyvavusi XX a. 2–3 dešimtm. Imažinistai skelbė, kad esminis poezijos elementas turi būti aiškus, konkretus įvaizdis – opozicija miglotai romantizmo metaforai.

Pranas Morkūnas tarpukariu buvo vienas keisčiausių avangardinių poetų, nepritapęs prie kitų rašytojų grupuočių. Kairiųjų žurnalas „Trečias frontas“ buvo paskelbęs, kad „Pranas Morkūnas turi paruošęs imažinistiškų dadaistiškų eilėraščių knygą „Dainuoja degeneratas“.

Tačiau rinkinio P. Morkūnas taip ir neišleido, jis, parengtas pagal išlikusius poeto rankraščius, pasirodė tik 1993 m. Kaip ir daugumos avangardinių poetų kūryboje, P. Morkūno kūryboje randame energingą naujo pasaulio, jo pertvarkymo skelbimą, kūniškumo, erotiškumo iškėlimą, maištą prieš senus poezijos stereotipus, prieš jausminę romantinę lyriką („ištiesė kojas / poetas romantikas“) ir atsaką jai – eilėraščio darymą, technikos pažangos poetizavimą.

Palyginti su kitais avangardistais, P. Morkūnas bene mažiausiai bus mokęsis ir perėmęs iš folkloro, daug didesnės įtakos bus turėjęs rusų avangardas, ypač Velimiras Chlebnikovas. Bet ne temos, ne motyvai svarbiausi P. Morkūno kūryboje, o radikaliai kitoks požiūris į kalbą.

P. Morkūno eilėraštis yra bandymas pasakoti ne žodžiais su įprastomis jų reikšmėmis, bet kurti eilėraštį kaip garsų, asociacijų visumą. Pvz., eilėraštyje „baliuje“ garsynu kuriama šokio, kūno judesių, žmonių būrio judėjimo vaizdas. Kadangi plačiau apie P. Morkūno poeziją sužinota tik XX a. pabaigoje, tyrinėtojai tebesiginčija, kiek jis veikė lietuvių literatūrą. Poeto Sigito Gedos nuomone, P. Morkūno poetinės šarados ir kryžiažodžiai išlieka iki šiol nepralenkti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close