captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kad brėžiamas degtukas išrastas ne rūkalių patogumui

Šiandien degtukai toli gražu nėra vienintelis ir patogiausias įrankis norint greitai įžiebti ugnį. Tačiau jų išradimas XIX a. buvo kur kas didesnis įvykis, nei būtų galima pagalvoti – juk pirmą kartą nuo ugnies atradimo žmonės sukūrė greitą ir lengvą būdą ją įkurti.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Pirmieji degtukai XVII a. dar nebuvo pasiekę tobulos savo formos – britas Robertas Boyle`as sugalvojo siera dengtus pagaliukus, kurie užsiliepsnodavo sulietus juos su fosforu. Vis dėlto fosforas buvo per daug degus ir nesaugus naudoti. Po 150 metų chemikas Johnas Walkeris patobulino tuometę degtuko sandarą ir sukūrė pirmąjį brėžiamą degtuką, skirtą medžiokliniams šautuvams.

Šiandieninę degtuko degios galvutės sudėtį J. Walkeris atrado atsitiktinai – sumaišęs kalio chloridą ir stibio sulfidą, chemikas, norėdamas nuvalyti pagaliuką,  brūkštelėjo jį į akmenį. Šis kaipmat užsiliepsnojo.

J. Walkeris savo išradimo neužpatentavo, tad daug kitų chemikų ėmėsi gaminti savo degtukus ir tobulinti jų sudėtį. Pirmuosius saugius degtukus, tokius, kokius naudojame šiandien, išrado švedas Johanas Edvardas Lundstromas, prie jau esamos degtuko galvutės sudėties pridėjęs raudonąjį fosforą.

Vytautas savo gimimo vietoje įsteigė vienuolyną

Apie Lietuvos valdovų ir jų šeimos atstovų vaikystę ir jaunystę iki Lietuvos krikšto duomenų iš esmės neturime. Nežinome nė vieno didžiojo kunigaikščio gimimo metų, nėra žinomos ir jų gimimo vietos. To laiko šaltiniai – daugiausia svetimšalių autorių tekstai, kuriuose svarbiausi buvo politiniai bei kariniai įvykiai. Tik priėmus krikštą, Lietuvoje paplito rašto kultūra, dėl kurios mes vis geriau galime pažinti visuomenės vidaus gyvenimą.

Vis dėlto yra išlikusi šaltinių žinutė apie vieno iki krikšto gimusio Lietuvos valdovo atėjimą į pasaulį. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto gimimo metai nėra žinomi. Remdamiesi netiesioginiais duomenimis, istorikai mano, kad jis gimė apie 1350 m. Tačiau jo laikais parašytame „Didžiųjų kunigaikščių metraštyje“ randame netikėtą ir neabejotinai autentišką detalę apie tai, kad Vytautas gimė Senuosiuose Trakuose.

Dar Vytauto tėvas Trakų kunigaikštis Kęstutis pagrindinę rezidenciją perkėlė į Naujuosius (taigi dabartinius) Trakus, kuriuose Vytautas pastatė ir salos pilį. O savo gimimo, bet politinę reikšmę praradusioje vietoje, Senuosiuose Trakuose, didysis kunigaikštis 1405 m. įsteigė Benediktinų vienuolyną.

Ilgą laiką tai buvo vienintelis švento Benedikto regulos vienuolynas Lietuvos teritorijoje. Kviesdamas vienuolius, valdovas tikėjosi jų maldų ir indėlio į šalies krikštijimo darbą.

Kas yra salsa?

Salsa – vienas populiariausių šokių pasaulyje. Jame vyrauja laisvė, karštis ir aistra. Išvertus iš ispanų kalbos, salsa reiškia „padažas“.

Geras padažas pagardina bet kokį patiekalą, o salsa yra ypatingas mišinys, kuriame susijungia kubietiškas temperamentas, ispaniškas karštis ir afrikietiškas laisvės pojūtis, užliejantis sava magija kiekvieną, išdrįsusį išeiti į šokių aikštelę.

Klasikinė muzika veikia geriau nei vaistai

Ji gali aktyvuoti tam tikrus procesus ir padidinti laimės hormonu vadinamo dopamino kiekį smegenyse.

Tyrimais įrodyta, kad Ludvigo van Beethoveno muzika padeda įveikti stresą, melancholiją, apatiją ir kitas panašias būsenas. Šio genijaus kūryba naudinga kvėpavimo organams, imuninei sistemai, o Penktosios simfonijos antroji dalis gydytojų vadinama „sveikos širdies muzika“.

Ištirta, kad Johanno Sebastiano Bacho darbai suderina mintis ir pakelia kūno tonusą, o Wolfgango Amadeus Mocarto kūryba įveikia chronišką nuovargį ir kompensuoja energijos stoką. Šio genijaus „muzikiniai vaistai“ stimuliuoja smegenų veiklą ir pagerina intelektinius gebėjimus.

Piotro Čaikovskio muzika išlaisvina emocijas, apgaubia švelnumu ir suteikia stiprybės sunkiose gyvenimo situacijose.

Natūralu, kad kiekvienam žmogui klasikinė muzika gali turėti skirtingą efektą. Tad eksperimentuokite ir atraskite tai, kas labiausiai tiktų jums.

„Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“ parašyti remiantis ir autoriaus patirtimi

Jaroslavas Hašekas Pirmojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas į Austrijos-Vengrijos kariuomenę, 1915 m. pasidavė į rusų nelaisvę (tėvynėje buvo laikomas dingusiu be žinios, Prahos laikraščiuose pasirodė nekrologai). Po kelių mėnesių arešto persimetė į Raudonosios armijos pusę, įstojo į Komunistų partiją, dalyvavo 1917 m. bolševikų perversme, pilietinio karo metu  atsidūrė Sibire, 1919 m. tapo Bugulmos miestelio Totorijoje komendanto padėjėju.

J. Hašekas malšino antikomunistinius neramumus, garsėjo negailestingumu „kontrrevoliucionieriams“. Leido bolševikinį laikraštį „Naš putj“. Vėliau čekų spauda rašytoją vadino išdaviku ir Maskvos statytiniu.

Tik po daugybės metų rašytojo talentas visuomenės sąmonėje pamažu užgožė praeities nuodėmes. „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ keturiais tomais publikuoti 1921–1923 m. Šveiko personažas – naivus paprastas kareivis, atstovaujantis žmogiškumo ir pacifizmo vertybėms, iškylantis kaip priešprieša militaristinei biurokratijai. O knygos stilius derina ironiją, groteską bei juodąjį humorą ir taip išreiškia kareivio Šveiko požiūrį į bukaportišką aplinką.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close