captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kultūros pasaulio įdomybės: J. R. R. Tolkieno gerbėjai sulaukė naujos jo knygos

Greitai prekyboje pasirodys nauja Johno Ronaldo Ruelio Tolkieno knyga „Berenas ir Luthienė“. Kol kas, žinoma, tik anglų kalba. Ją „Žiedų valdovo“ autorius pradėjo kurti lygiai prieš 100 metų grįžęs iš Somos mūšio, kuriame neteko dviejų brangiausių draugų. Todėl rašydamas knygą galėjo užsimiršti ir pabėgti nuo realybės.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Kritikai teigia, kad kūrinys atskleidžia J. R. R. Tolkieno asmeninio gyvenimo detales, nors veiksmas vyksta fantastiniame pasaulyje.

Knygoje pasakojamas dviejų įsimylėjėlių – mirtingo vyro Bereno ir nemirtingos elfės Luthienės – likimas ir jų uždraustos meilės istorija bei kova su pačiu didžiausiu blogiu Melkoru. Panašią istorijos liniją apie mirtingojo vyro ir elfės istoriją J. R. R. Tolkienas yra pakartojęs keturiuose savo kūriniuose.

Bereno ir Luthienės vardai yra išgraviruoti ant J. R. R. Tolkieno ir jo žmonos bendro kapo Oksforde. Būtent J. R. R. Tolkieno žmona Edith Mary ir įkvėpė sukurti Luthienės personažą.

Knygą redagavo J. R. R. Tolkieno sūnus Christopheris Tolkienas, kuriam dabar 92 metai. Jis išlaikė kūrinio formą tokią, kokią buvo sukūręs tėvas, bet skaitytojams padeda suprasti, kokią vietą ši istorija užima visoje Viduržemės chronologijoje. Viduržemė – tai pasaulis, kuriame vyksta „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ veiksmas. „Berenas ir Luthienė“ siužetas vyksta 6500 metų iki „Žiedų valdovo“ veiksmo laikų.

Mirus tėvui, Ch. Tolkienas ėmėsi redaguoti išlikusius rankraščius. Jis sudarė knygą dabar žinomą pavadinimu „Silmariljonas“, kuriai iš gausybės variantų atrinko tuos, kurie, jo manymu, labiausiai atitiko paskutinį tėvo sumanymą. Ši knyga anglų kalba išleista 1977 m. Vėliau likę tekstai su išsamiais Ch. Tolkieno komentarais išleisti knygoje „Nebaigtosios sakmės“ bei „Viduržemės istorijos“ tomuose.

1954 m. išleistas „Žiedų valdovas“ yra vienas sėkmingiausių romanų istorijoje – jo kopijų visame pasaulyje buvo išleista daugiau nei 150 mln.

Pirmą birželio savaitę išleistą knygą „Berenas ir Luthienė“ iliustravo Alanas Lee, kurio darbai Peterio Jacksono „Žiedų valdovo“ filmams buvo įvertinti „Oskaru“.

Pietų Korėjoje bažnyčių daugiau nei parduotuvių

Daugelyje Pietų Korėjos miestų bažnyčių yra daugiau nei parduotuvių, teigia „Al Jazeera“. Apie penktadalis Pietų Korėjos gyventojų save laiko protestantais, 15 proc. – budistais, o dar 8 proc. pasakytų, kad jie yra katalikai. Krikščionybė šalyse labiausiai paskleidė amerikiečiai misionieriai, atvykę suteikti paramą po 1950–1953 m. Korėjų karo, nusiaubusio šalį ir išskyrusio šeimas.

Tačiau statistika sako, kad žmonių, kurie savęs nepriskiria nė vienai iš religijų, nuo 47 proc. 2005 m. padaugėjo dešimtadaliu, taigi daugiau nei pusė Korėjos gyventojų nepraktikuoja jokios konkrečios religijos. Tokia tendencija pastebimiausia tarp jaunuolių.

Ekspertai teigia, kad jaunieji Pietų Korėjos gyventojai daug labiau suinteresuoti mokslais ir darbo paieškomis, todėl laiko religinėms praktikoms nebelieka.

Anglikonų katedra Seule yra viena iš šventyklų, kuriai ateityje gresia tapti nebereikalinga, todėl, kaip ir kitose bažnyčiose, čia bandoma sugalvoti patrauklių priemonių, kaip prisivilioti tolstantį jaunimą. Čia mokymai rengiami televizijos laidų pokalbio stiliumi – užuot nagrinėję Šventąjį Raštą, jauni žmonės atvirai diskutuoja apie asmeninius ar dvasinius išgyvenimus ir tokiu būdu siekia paramos iš savo bendraamžių ar dvasinių lyderių.

Anglikonų katedroje taip pat pritaikoma vadinamosios „Teologijos iš krano“ („Theology on Tap“) praktika, kuri buvo sugalvota JAV: paskaitos, diskusijos rengiamos neformalioje aplinkoje – baruose, restoranuose, kavinėse. Per tokius susitikimus diskutuojama ne tik religinėmis temomis, bet ir apie visuomenės aktualijas bei asmeninius reikalus.

Panašią televizijos pokalbių laidų formą naudoja ir kitos bažnyčios. Seulo centre esanti Young Nak presbiterijonų bažnyčia netgi turi tokios diskusijų platformos pavadinimą „Yoo Hee-yeol`s Sketchbook“.

Vienos bažnyčios, manydamos, kad nuo religijos bendruomenės narius nuvilioja išmanieji telefonai, skelbia renginius, per kuriuos skatina trumpam atitrūkti ir „detoksikuotis“ nuo telefono.

AFP/Scanpix nuotr.

Bet kitos bažnyčios galvoja atvirkščiai ir, pasinaudodamos išmaniųjų telefonų galimybėmis, bando pritraukti daugiau žmonių. Programėlė „SaRangChurch“ yra viena didžiausių Pietų Korėjoje. Programėlėje galima lengvai surasti norima Biblijos ištrauką ar citatą.

Kyung Hee universiteto Seule profesorius Jae-Ryong Songas vadovavo tyrimui, kuriame aprašomas reiškinys, kai bažnyčios įvairiausiais būdais bando pritraukti jaunuolius, ir teigia, kad bažnyčios Pietų Korėjoje viena kitai tampa konkurentėmis ir pradeda panašėti į verslą, kai panašų produktą kuriantys verslininkai bando rasti išskirtinį kelią į vartotojo širdį.

Profesorius teigia, kad bažnyčių bandymai nėra labai sėkmingi, nes pamirštamos, anot jo, svarbiausios priežastys, kodėl jaunuoliai apleidžia bažnyčias. Tai, pavyzdžiui, augantis jaunimo nedarbas – „Al Jazeeros“ žurnalistams ne vienas jaunas žmogus pasakė, kad, nors bažnyčioje jie ir jaučiasi gerai, tačiau ten niekas nepadės surasti gero darbo. Profesorius teigia, kad Pietų Korėjoje vis dar išlaikomas tarsi autoritarinio tipo valdymas, kuris daugeliui jaunų žmonių yra atstumiantis. Pasak profesoriaus, jauni žmonės turėtų dalyvauti Bažnyčiai priimant sprendimus. Bet to, tyrime pastebima, kad bažnyčios vartoja atgyvenusi žodyną, kuris labai sunkiai pasiekia jaunimą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close