captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Čičelis: skaitymo prasmė: nuo bendrumo link individualumo (knygų apžvalga)

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Agnės Gintalaitės romaną „Bloga veganė“ ir Saros Poisson eseistikos knygą „Grožio mašina“.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje įvairios valdžios institucijos, atsakingos už švietimą ir kultūros politiką, bei bibliotekos susirūpino tuo, kad per mažai skaitome. Šis rūpestis ir priemonės problemai spręsti buvo nusižiūrėtos iš dalies nuo Skandinavijos šalių, kurios skaityti savo piliečius skatina jau ilgiau nei šimtą metų. Ten sukurta ištisa valstybinio literatūros puoselėjimo tradicija, kurią tikimės plėtoti ir mes.

Tačiau ką iš tiesų reiškia „skaitymo skatinimo iniciatyvos“, kurioms per metus išleidžiami keli milijonai eurų? Ar pakanka pasiekti, kad žmonės skaitytų, ši veikla taptų jų nuolatiniu teigiamu įpročiu, ar vis dėlto reikalingas ir tam tikras skaitymo skatinimą lydintis darbas?

Turbūt derėtų pasiekti, kad mūsų valstybės piliečiai ne tik daugiau skaitytų, bet ir kokybiškiau bei giliau suprastų tai, ką skaito, bei gebėtų kvalifikuotai atsirinkti, ką norėtų skaityti. Šiai apžvalgai pasirinktos knygos – labai skirtingos, tačiau jas jungia viena bendra ypatybė, kurią būtų galima apibūdinti kaip kalbėjimą apie žmogaus savivoką ir tapsmą.

Agnė Gintalaitė „Bloga veganė“

A. Gintalaitės knyga „Bloga veganė“ – populiariosios literatūros krypties kūrinys, romanas, kuriame autorė nagrinėja vadinamąsias gyvenimo būdo problemas, artimas moterims skirtų populiariųjų žurnalų tematikai. Romano pagrindinė veikėja Jurga – fotografė, kurios savęs suvokimą romano pasakotojas atskleidžia po truputį, pasiekdamas tą laipsnį, kai galima imti galvoti apie gilesnius klausimus nei reguliarus seksas, madinga apranga, minimali santykių su žmonėmis refleksija.

Knygos „Bloga veganė“ siužetas atveda prie seno ir klasikinio psichologinės literatūros klausimo: kas yra malonumas ir jam priešinga kančia? Į pirmąjį klausimą „Blogoje veganėje“ atsakoma taip: malonu visa, kas paviršutiniška, susiję su kūno poreikių tenkinimu, lengvu flirtu ir socialiniais vaidmenimis, kurie stokoja gelmės, tačiau kelia asmens savivertę. Į kančią romano veikėjai žvelgia kaip į tai, kas slypi giliai ir nuolat primena, kad be „glamūrinio“ paviršiaus gyvenime esama kai ko daugiau.

Trys pagrindiniai romano veikėjai – Jurga, jos draugė Kristina ir Aleksandras – vaikystėje yra nužudę žmogų, ir ši patirtis juos po truputį slegia vis labiau. Kalbant psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo terminais, gyvybės vara (bendravimas, seksualiniai santykiai) nuolat kovoja su vadinamosiomis mirties varomis, kurios reiškia atskirtį, nykimą ir pagaliau mirtį. Tai, kas yra mirtis, iš romano veikėjų pamažu atima bet kokią galimybę toliau hedonistiškai mėgautis buvimu ir santykiais.

Romanas „Bloga veganė“ – tai pasakojimas apie traumą, kuri virsta dvasiniu sutrikimu. Kita vertus, knyga atveria paradoksalią, tačiau daugeliui savaime suprantamą tiesą: jaunas žmogus virsta suaugusiuoju tik tuomet, kai patiria kančią ir išsprendžia trauminių prisiminimų problemas. Taigi A. Gintalaitės knyga „Bloga veganė“ iš dalies yra „brendimo“ romanas, nes rodo veikėjų tapsmą brandžiais žmonėmis.

Jei klaustume autorės ir savęs, kokia prasmė skaityti šią knygą, turbūt derėtų atsakyti, kad daugeliui jaunų žmonių ši knyga galėtų padėti išsivaduoti nuo klišėmis pagrįsto praktinio mąstymo ir prieiti prie ribos, už kurios tarpsta jau ne gyvenimas, bet daug gilesnė būties forma – egzistencija. Vis dėlto, net jei skaitytojas šio efekto nepatiria, „Bloga veganė“ atlieka svarbią socialinę funkciją – palaiko daugelio jaunų žmonių simbolinį pasaulį, kuris yra reikšmių visuma.

Romano kalbinės raiškos stereotipiškumas galėtų būti vadinamas knygos trūkumu, tačiau nedera pamiršti, kad literatūros vaidmuo yra ne tik suteikti nepakartojamos ir unikalios patirties, bet ir padėti žmonėms susikalbėti. Aptariamos knygos kalba yra būdinga daugeliui jaunosios kartos atstovų, todėl knygos problemos gali tapti puikaus bendraamžių pokalbio tema. Populiariajai krypčiai priskiriamos knygos atlieka, sociologų Peterio Bergerio ir Thomaso Luckmanno žodžiais, habitualizacijos vaidmenį: paskatina ne užsidarymą, mąstymą vienatvėje, o bendromis daugeliui žmonių elgesio schemomis pagrįstą bendravimą.

A. Gintalaitės romanas yra klasikinis kūrinys tuo požiūriu, kad skatina psichologinės individualybės gimimą: šią knygą perskaitęs ir giliau supratęs žmogus praranda galią tiesiog be interpretacijos plaukti per gyvenimą, knygos siužetas ir veikėjų santykių peripetijos pažadina psichologinės analizės gebėjimus, kurie būdingi daugeliui Vakarų pasaulio žmonių, nes jie prieš šimtmetį patyrė psichoanalizės įtaką. „Blogos veganės“ veikėjai, kaip ir daugelis knygą skaitančių žmonių, iš psichologinių tipų (pavyzdžiui, menininkės, verslininko, psichologės) virsta individais, kuriems būdinga tai, kas unikalu. Šis virsmas vyksta lengvai, autorė sukuria įtaigų ir lengvai skaitomą pasakojimą ir pasiekia to paties, ką būtų galima daryti rašant sudėtingą psichologinį romaną.

Sara Poisson „Grožio mašina“

Devintoji rašytojos S. Poisson eseistikos knyga „Grožio mašina“ lietuvių literatūros skaitytojams gali būti įdomi kaip originali esė žanro modifikacija. Eseistika mūsų literatūros lauke pirmiausiai siejama su Rolando Rastausko, Giedros Radvilavičiūtės ir kitų jau klasikinių autorių kūryba. Jai paprastai būdinga tai, kas Vakarų literatūros moksle jau šimtmečius vadinama „personaliąja eseistika“.

Filosofė Jūratė Baranova knygoje „Filosofija ir literatūra“ retoriškai klausia: ar personaliosios esė, kurios autorius didžiausią dėmesį kreipia ne į aplinką, o į save, tikslas yra demonstruoti rašančiojo savimeilę? Daugelis kitų viešai kalbėjusiųjų apie eseistiką, taip pat ir šių tekstų autoriai, pripažįsta, kad personaliajai esė privalomas dalinis narcizmas ir asmeninio gyvenimo viešinimas. Turbūt ši tendencija yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje ir kitur esė žanras toks populiarus ir mėgstamas skaitytojų – juk gyvename privatumo nykimo amžiuje.

Eseistė S. Poisson knygoje „Grožio mašina“ minėtame egocentrizmo kontekste žengia savitą ir netikėtą žingsnį – personaliosios esė tradiciją artina prie kito žanro formų – formaliosios esė. Personaliojoje esė autoriui išorinės tikrovės detalės būtinos tik tam, kad jis galėtų reflektuoti save, kurti netikėtas asmenines sąsajas bei retorines figūras. Formaliojoje esė rašantysis daug labiau sumažina savo svarbą ir save traktuoja kaip priežastį, dėl kurios tekstuose gali skleistis išorinis pasaulis.

Taigi lietuvių esė autorių savimylų kontekste S. Poisson žvilgsnį nuo savęs nukreipia į Vilnių – Lietuvos sostinę. Suprantama, kad, kaip ir personaliojoje esė, asmeniškumas niekur nedingsta, nes šis miestas vertinamas iš individualios ir unikalios perspektyvos – į sostinę žvelgiama iš mažo miestelio atvykusio ir čia apsigyvenusio žmogaus akimis. Tokia literatūrinė pozicija atveria turbūt vienintelę kompleksų nekankinamo žmogaus buvimo Vilniuje galimybę: atsisakoma daugelio galimų pozicijų – ir provincijos pasipūtimo, ir mažo miestelio menkinimo, ir Vilniaus aukštinimo. Į sostinę žvelgiama labiau mąstančio, įsižiūrinčio žmogaus akimis, o ne pasiduodama emocijoms, kurios skatintų tuoj pat apibendrinti tai, kas matoma ir girdima. Mąstymas neleidžia esė tekstui pavirsti bendrybe, o jo autorei – tipu, bet ne individualybe.

Žurnalistas Paulius Gritėnas LRT KULTŪROS laidoje „IQ presingas“ yra kalbėjęs apie šiuolaikiniam žmogui būtiną informacinį asketizmą – dabar labai aktualu atsiriboti nuo žinių srauto, kuris mus užgriūva ir nepalieka erdvės originaliam mąstymui, apsisprendimui ir pasirinkimui. S. Poisson „Grožio mašinos“ tekstai yra parašyti būtent informacinio asketizmo būsenoje, kai dar neprarasta žvilgsnio detalumo, minties ir jos formos originalumo galimybė. Iš čia – ir knygos pavadinimas: „grožio mašina“ yra žmogaus gebėjimas kreipti dėmesį į mažus niuansus, kurie yra ir meno kūrinio estetiškumo, ir žmogaus gyvenimo grožio patyrimo būdas.

Grožis šioje knygoje ir mūsų gyvenime tampa galia atrasti bendrystę ne socialiniame, politiniame, ideologiniame lygmenyje, o toje patirtyje, kurią rašytojas Vytautas Martinkus vadina „grožio pajauta“. Ji gili, būdinga toli gražu ne kiekvienam žmogui ir leidžia suprasti, kad mūsų santykis su daiktiškąja ir žmogiškąja tikrove, kad ir koks geras būtų, teikiantis malonumą ir prasmę, visada yra truputį skausmingas, todėl ir pačiai „Grožio mašinos“ autorei, ir skaitytojui kelia baimę. Estetinis tikrovės patyrimas yra vienas iš nedaugelio kelių sumažinti dėl išorinio pasaulio kylantį skausmą ir baimę – į realybę žvelgti pastabiai ir suinteresuotai, tačiau išlaikant estetinį atstumą, kuris teikia vidinį saugumą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...