captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Pūras: sakydami, kad psichikos ligoniai visada agresyvūs, patys nusišnekame

Tikrieji psichikos ligoniai, kurių visi labai bijo, nėra pavojingesni už neligonius, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras. Jo teigimu, dažniausiai nusikaltimus daro sveiki žmonės: „Sadistai – ne psichikos ligoniai. Bet mes viską suplakame į vieną vietą – vis tiek sakome „psichas“. Taip išeina, kad visi psichai – ir Hitleris, ir Stalinas. Bet psichikos ligoniai niekada nebūtų padarę tokių nusikaltimų, kokius padarė šie sveiki žmonės.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Ar daug reikia, kad žmogus būtų pakrikštytas tiesiog „psichu“?

– Nedaug. Deja, kartais užtenka kreiptis į specialistą, kas nors sužino, kad kreipeisi ar gal dar ir diagnozę gavai, tai jau ir psichas. Taip neturėtų būti, bet čia ir prasideda problemos. Yra daug rimtų mokslinių studijų, kurios sako, kad ne tiek pats sutrikimas ir jo natūralios pasekmės gadina žmogui gyvenimą, kiek aplinkos požiūris.

– Kaip pasireiškia stigma?

– Reikėtų vartoti žodį diskriminacija, nes stigma tarsi ją užtušuoja. Diskriminacija gali būti de facto ir de jure. T. y. gali diskriminuoti įstatymai, pavyzdžiui, Lietuvoje yra profesijų sąrašai – jei tos profesijos žmogus nueis pas psichiatrą, bus kvailas, nes jam gali atsirūgti.

Dar daugiau diskriminacijos yra de facto. Nors įstatymai draudžia diskriminuoti, bet kiekviename žingsnyje visi sako: „Kam tam gimnazistui į mokyklą eiti, jeigu jis gulėjo psichiatrinėje ir ten jam nustatė šizofreniją? Kokia čia mokykla? Viskas, namie tegul sėdi.“ Ir viskas, mes įkaliname žmogų ir padarome jį tikru ligoniu, tikresniu, negu jis būtų vien dėl ligos. Taigi stigmatizuojančių požiūrių visuma kenkia žmonėms labiau negu patys sutrikimai.

– Kas lemia diskriminaciją?

– Bijau, kad diskriminacija didėja sužinojus, kad žmogus turi diagnozę. Tada iškyla klausimas, o kaip mums, psichiatrams, elgtis. Pavyzdžiui, ateina konsultuotis tėvai, kurių vaikai turi Aspergerio sindromą (tokį nedidelė autizmą). Jie gali būti genialūs, būsimi Nobelio premijos laureatai, bet jeigu mes jiems tą sindromą nustatysime oficialiai (labai dosni neįgalumo sistema tada iš karto atidaro duris į neįgalumą), gali būti, kad ta diagnozė užvers vaikui kelius į akademinę karjerą. Juk „psichas bus“ – F šifras, kokie čia universitetai. Matote, koks paradoksas. Tėvams taip ir sakau visą teisybę – turite teisę naudotis neįgalumais, bet lazda turi du galus, tad pagalvokite.

– O kaip dažniausiai tėvai nusprendžia?

– Per pusę. Pavargusi Lietuva – kai kuriems tai išgyvenimo klausimas. Jie paverčia tą vaiką duonpelniu – jo neįgalumas padeda galus sudurti, nors neįgalumas ne tam skiriamas. O kiti sako – ačiū, kad pasakėte, nereikia mums tų diagnozių. Bet taip neturėtų būti. Nors diagnozė nėra blogis, bet žmonės pradeda tą faktą naudoti prieš žmogų ir laikyti jį menkaverčiu.

– Diagnozė turėtų būti kaip atskaitos taškas pradėti gydymą, susitaikyti, žinoti kaip gyventi?

– Taip. Pažangesnėse valstybėse daugybė žmonių, kurie serga šizofrenija ir kurių gyvenimo kokybė atviroje visuomenėje puiki. Kadangi yra išvystyta bendruomeninių paslaugų infrastruktūra, jie gauna visas paslaugas ir gerai jaučiasi. Mes nekuriame tos struktūros – tik imitaciją sukūrėme. Paukščiukus dedanti sistema gali sakyti, kad viską turime, bet žmonės, kurie susiduria su tokia situacija, supranta, kad veiksmingos sistemos nėra.

Kas tada atsitinka? Negaudamas pagalbos žmogus dažnai atkrinta. Kitaip sakant, jį dažnai vėl veža į psichiatrinę ligoninę. Įsivaizduokite, ką reiškia sėdėti vienam kambarėlyje ištisomis savaitėmis, gerti vaistus, o jokie tavo poreikiai nepatenkinami. Pabandyk nepradėti muistytis ir nebūti nervingas. O kiti tada sako – žiūrėk, jis muistosi, tai jam jau liga paūmėjo, vėl vežam. Psichiatrinėms ligoninėms reikia, kad lovą kas sušildytų, čia sistemos toks tikslas. Ir ką – po 10–15 tokių nuvežimų artimieji pavargsta, nes ir dirbti nebegali, klausia, ką daryti. Kolegos psichiatrai sako – ko jūs vargstate, išvežkite, yra pensionatai.

Bet ten jau visam gyvenimui išveža – jaunas žmogus iškeliauja, visam gyvenimui uždaromas jau į nuolatinės globos įstaigą. Tai absoliuti mūsų valstybės sisteminė nesėkmė, mes žalojame likimus. Galvojama – jam šizofrenija ir jis blogėja. Jis blogėja ne todėl, kad jam šizofrenija, o dėl to, kad mes jo poreikių nepatenkiname. Jei mes padėtume gyventi visavertį gyvenimą, šizofreniją galima būtų valdyti.

– Išankstinis įsitikinimas, kad šie žmonės turi būti uždaryti ligoninėse, neteisingas?

– Čia irgi daug nenuoseklumo. Sveikas protas dažnai klysta ir mus klaidina. Sakydami, kad jie agresyvūs, patys nusišnekame. Daugybė mokslo faktų patvirtina, kad tikrieji psichikos ligoniai (tikrieji, kurie serga tokia liga, kaip šizofrenija, kurios visi labai bijo) paprastai nėra pavojingi, jie nėra pavojingesni už neligonius.

– Bet tai vienas labai stiprus įsitikinimas.

– Kas dažniausiai daro nusikaltimus? Sveiki žmonės. Jie nusikalsta dėl turtinių motyvų, pavydo ir daugelio kitų priežasčių. Bet sukuriamas mitas bijoti psichikos ligonių: mes normalūs (problemų neturime), o tuos nenormalius uždarykime ir uždarytus prievarta gydykime. Tai visiškai mokslu nepagrįsti metodai. Koks gali būti efektas prievartinio gydymo arba uždarymo? Mes žmogų pažeminame ir galvojame, kad nuo to jam bus geriau.

– Mums patiems, ko gero, ramiau gyventi galvojant, kad žiaurius nusikaltimus padaro sergantys žmonės, nors statistika rodo, kad per 90 proc. nusikaltimų atliekami sveikos psichikos žmonių.

– Kai įvyksta žiaurus nusikaltimas, sveikas protas vėl paslysta ir sako – betgi negali normalus žmogus taip pasielgti. Ir tada žiniasklaida „diagnozuoja“, o kartais padeda ir psichiatrai, kad jis gal ir buvo sutrikęs. Ką reiškia sutrikęs? Jis gal tada buvo apimtas emocijų. Juk kiekvienas iš mūsų pridaro nesąmonių apimtas emocijų.

Kitaip sakant, įvykus nusikaltimui, mes kažkodėl paskelbiame, kad tai padarė žmogus galimai arba tikrai sutrikusios psichikos. Taip mes viską sujaukiame. Man daug žmonių sakė – kaip tu gali aiškinti, kad žudyti gali normalus žmogus. Ką reiškia „normalus“, jei kalbame apie pakrikusią moralę? Taip, jis nenormalios moralės. Bet žmonės kažkodėl galvoja, kad čia koreliuoja psichika ir moralė. Jos koreliuoja atvirkščiai – psichikos ligoniai daug moralesni už sveikuosius.

Arba tokius dalykus gali lemti charakteris. Žiaurūs žmonės, sadistai – ne psichikos ligoniai. Tai tokia natūra, charakteris, seniau vadinta psichopatija. Jei toks žmogus padaro nusikaltimą, psichiatrai ištiria ir sako – psichikos liga neserga, pakaltinamas. Bet mes viską suplakame į vieną vietą – vis tiek sakome „psichas“. Taip išeina, kad visi psichai – ir Hitleris, ir Stalinas. Bet psichikos ligoniai niekada nebūtų padarę tokių nusikaltimų, kokius padarė šie sveiki žmonės. Kai tokie žmonės gauna valdžią, jų charakterio ypatumai užaštrėja ir padaroma daug baisių dalykų. Tik nereikia jų lyginti su visiškai nekaltais psichikos ligoniais.

– Pagal psichiatrijos kvalifikacijas aprašoma apie 500 sutrikimų. Ką reiškia būti 100 proc. psichiškai sveikam? Ar tokių žmonių apskritai yra?

– Norėčiau akmenuką mesti į pasaulinės psichiatrijos daržą. Psichiatrija, deja, jau kurį laiką eina tokiu keliu, kad dėl žmogaus dvasinio gyvenimo įvairovės vieną ar kitą būseną paskelbia patologija. Dėl to diagnozių daugėja ir dabar turime situaciją, kai jau labai sunku paaiškinti, kas yra norma, o kas patologija, nes prikurta visiškai bereikšmių diagnozių, tokių kaip konkurencijos tarp brolio ir sesers sindromas. Lyg čia labai nenormalu, kai pametinukai pykstasi, konkuruoja.

Taip pat ir su socialinėmis fobijomis. Pavyzdžiui, jums sunku kalbėti miniai, dreba balsas, jaudinatės, tai eikite gydytis – jums psichiatrai vaistų išrašys. Žinoma, labai stipriai šiame procese  dalyvavo farmacijos kompanijos – kolegos psichiatrai neatlaikė išbandymo ir pasidavė šiai normalių būsenų patologizavimui.

Dabar kai kur netgi vyksta diskusijos dėl naujos diagnozės – drovaus vaiko sindromo. Jūsų vaikas drovus – gydykite, kad nebūtų drovus. Aš protestuoju, man atrodo, kad čia labai nesveika tendencija, bet kažkam apsimoka. Juk patogu gydyti sveikus žmones. Galime sakyti – gydysime ir iki vestuvių pasveiks. Jei yra kas pinigus moka, kodėl gi negydyti sveikų žmonių.

– Tad kaip įvertinti save, kitus? Gal mes tiesiog keistuoliai, neatitinkantys paplitusių standartų, ar mąstome kažkaip kitaip, ar jau čia kvepia kokia nors diagnoze?

– Siūlau džiaugtis turint kokių nors ypatumų, kurių neturi kiti žmonės. Kas kuria pasaulį, kas jį varo į priekį? Paskaitykite rašytojų, menininkų, mokslininkų biografijas – sovietinė psichiatrija kiekvienam šizofreniją ar kokią kitą diagnozę būtų nustačiusi. Ačiū Dievui, kad yra kitokių žmonių. Liaudyje vartojamas toks žodis „paplaukęs“. Tai ir gerai, kad paplaukęs. Nebūtų paplaukusių žmonių – mes visi būtume robotai. Žmonių dvasinių būsenų įvairovė labai sveikintina kaip ir bet kokia įvairovė gamtoje, tai sveikatos požymis.

– Kiek yra tiesos ir kiek įsivaizdavimų siejant psichikos sutrikimus su kūrybingumu?

– Šiek tiek pagrindo yra, bet ir išpūsta. Jei žmogus, gyvenantis kaime, suserga psichikos liga, niekas į tai dėmesio neatkreipia, jei suserga menininkas – visi šneka. Moksliškai patyrinėjus, kokios profesinės grupės serga kad ir šizofrenija, galima pamatyti, kad visos vienodai, nereikia galvoti, kad menininkai dažniau. Kita vertus, meninio tipo žmonės vieni kitiems linki kūrybinio nerimo. Psichiatrai gydo nerimą – yra nerimo sutrikimas, bet minėtu atveju kalbama apie ką kita.

Sakykim, yra menininkų, kuriems kartais būna tai, ką psichiatrai vadina „fazėmis“, – visokie nuotaikų sutrikimai. Jei ta fazė yra hipomaniakinė, diskutuojama, kad gal nereikia gydyti, nes tas pakilumas ir duoda visą talento pasireiškimą, tokie menininkai tuo metu ir sukuria savo genialius kūrinius. Jei hipomaniakinė būklė pereina į maniakinę, sakoma, gal reikėtų gydyti.

Bet kas tas dievas, kuris nuspręs, kada negydyti, o kada jau gydyti? Nėra ir nebus tokio dievo ir čia grynai kultūrinis susitarimas, ką laikome norma ir ką patologija, ką daryti su kūrybingumu ir ką daryti su tokiu kūrybingumu, kai žmogus stogais vaikšto.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...