captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: kur žiedai, ten vabzdžiai, kur vabzdžiai – ieškok paukščių

Lietuvoje jau vasariškos nuotaikos, bet laikas – dar pavasario. Tos keletas dienų padarys daug ką, kad pavasario geras vardas prisimintų kuo ilgiau. Mes užmaršūs ir atlaidūs, mes gamtai atleidžiame viską, o tai, kokia buvo pati pavasario pradžia, jau pamiršome.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Nors pamiršome gal ne viską. Daug ką primins tuščios vyšnių ir slyvų šakos. Tiesa, šalnos Lietuvoje nors ir žnaibė, naikino lepiuosius augalus, tačiau ir jos pasiekė ne visur. Kai kur gražiai žydėjo serbentai, o ir vyšnios tikrai užmezgė vaisius. Taigi, net ir šalna gali būti ne tokia baisi, kaip ją paišo...

Taip, šalnos nebūtinai pavojingos, nors... Dar bent dešimtį dienų apie jas blogai nekalbėkime, nes kas ten žino – ateis, praslinks paryčiais ir nužnaibys mūsų sudygusias bulves, kitus daržo augalus.

Tik nepagalvokite, kad mes jus gąsdiname. Mes perspėjame, kad būtumėte budrūs, kad žinotumėte ir atmintumėte.

Raudongalvė sniegena – tikra vasaros paukštė. Ir patinėlio spalvos nepaprastos – ryškiai raudona galva ir krūtinė, kartais – net dalis nugaros. Jauni vienmečiai patinėliai kuklesni, o štai tiems ryškiausiems yra bent 4–5 metai. Ne visi žvirbliniai paukščiai gamtoje taip ilgai išgyvena. Šios sniegenos sugrįžo visai neseniai, dabar jos jau turi savo veisimosi teritorijas, bet gali būti dar nesusukusios lizdų. Per vasarą jos perės vos vieną kartą, taigi, suspės net ir neskubėdamos.

Tik paklausite – kodėl ji sniegena, jei sniego niekada nemato, vėlai atskrenda, anksti išskrenda? Ogi paukščiui vardas derintas pagal giminę. Taip jau išėjo, kad kitos sniegenos gyvena net dykumose.

Sniegena – dykumoje? Išeitų, kad pas mus yra bene arčiausiai tikrosios tiesos. Juk sniegą šiemet regėjome visai neseniai. Gegužės 11 dieną jis baltavo visoje Pietų Lietuvoje. Bet ką čia mes apie tokius dalykus. Juk Lietuvoje žydi sodai, svyra alyvos, baltuoja kaštonai... Metas keliauti į geltonuojančias pievas, į žydinčius miškus. O kur žiedai, ten vabzdžiai, kur vabzdžiai – ieškok paukščių.

Šįkart mums pakaks bičių. Mes juk pažadėjome paskelbti konkurso apie bites rezultatus. Tikrai buvo gera skaityti jūsų laiškus, mes ne tik daug ką sužinojome, bet ir daug ko išmokome. Gauta daugiau nei 60 laiškų, o laimėtojas – profesorius Julius Ramanauskas, atsiuntęs pasakojimą „Emigrantės“. Žinoma, čia emigrantės yra bitės.

„Vis dažniau jaunimas, darbštūs žmonės iškeliauja iš Lietuvos į svetimas airijas, anglijas ir taip toliau. Sakytum – kas čia keisto, tokie jau gamtos dėsniai – biologiniams sutvėrimams būdinga keisti gimtąsias vietas, rizikuoti, ieškoti geresnio gyvenimo, emigruoti. Tačiau viskas prasidėjo kiek kitaip, kai mano bityne iš vieno avilio balandžio 26 d. išskrido spiečius. Dėl to kaltas buvau aš pats, nes elgiausi nemokšiškai: pavasaris buvo šaltas, nelindau į avilių vidų apžiūrinėti lizdų, įvertinti peržiemojusių bitučių šeimų energingumo, sveikatos, maisto atsargų.

Bitininkai profesionalai patarė pavasarį duoti šiek tiek maisto, kad motinėlė „pagalvotų“, jog prasidėjo medunešis, ir pradėtų intensyviai plėtoti savo šeimą. Todėl aš sirupo ir negailėjau. Bitutės greit užpildė visus korius ir, matyt, pasidarė bedarbės, nes motinėlė jau neturėjo vietos kiaušinėliams dėti!

Tačiau šią istoriją reikėtų pradėti iš tolo... Prieš ketverius metus skaičiau paskaitas Ukrainoje,  fakulteto dekanas (aistringas bitininkas), sužinojęs, kad aš laikau dvi bičių šeimas, pasiūlė apsilankyti universiteto mokomajame bityne. Bityno vadas padovanojo ir aš parsivežiau marškinių kišenėje (prie širdies) „kontrabandinę“ prekę – bičių mamytę! Ši „ateivė“ buvo labai graži, ji greitai susuko galvą lietuviškam tranui, apsivaisino ir pradėjo spręsti ne tik giminės pratęsimo problemas. Motinėlė be perstojo dėjo kiaušinėlius ir netrukus perais buvo užpildyti visi koriai. Bičiulio bitininko paakintas keliais centimetrais paaukštinau korius ir papildomai dar uždėjau vieną meduvę. Darbo atsirado visiems.

Motinėlė puikiai vadovavo savo šeimynai, pirmiausia nukreipė savo armiją į mano sodą rinkti nektarą nuo žydinčių medžių. Žinoma, ne dėl nektaro. Ji žinojo, kad ant obelų ir kriaušių to nektaro „ne kalnai“, bet jautė pareigą ir norėdama man atsidėkoti už tai, kad visai netikėtai pakliuvo į ES šalį – pavasarį medžius būtina apdulkinti! Šio bitučių darbo pasekmės buvo įspūdingos – užsimezgė gausybė obuoliukų, ir aš turėjau daug darbo retinti.

Motinėlė buvo tokia energinga, kad jau pirmaisiais metais „suorganizavo“ trigubai didesnį nei gretimame avilyje medaus derlių. Tikras bitučių pasiutimas prasidėjo, kai jos apsižiūrėjo, kad visai šalia namų sužydėjo didžiulis kmynų laukas. Kmynai žydi baltai, bet beveik ant visų žiedų tupėjo bitutė, todėl iš tolo laukas atrodė pilkas. Per gerą savaitę meduvių koriai buvo pripildyti ir užakiuoti, todėl reikėjo kuo skubiau išsukti išskirtinės kokybės produktą.

Taigi, motinėlė, kažkokiu stebuklingu būdu nuspėdama oro pasikeitimus, puikiai suplanavo ir paskirstė darbus bei griežtai kontroliavo jų vykdymą. Nežinau, kaip ji skatino pirmūnes, bet tingines baudė negailestingai – mirties bausme, nes prie lako aš dažnai rasdavau vieną kitą bitutės lavonėlį. Tai buvo senų pažiūrų, autokratinius metodus taikanti vadovė ir mokytoja. Ji savo pavaldiniams davė puikų siauros specializacijos mokslų išsilavinimą. Kiekviena žinojo savo funkcijas: vienos, praėjusios matematikos ir geometrijos mokslus, idealiai siuvo įmantrios figūros korių lizdus, kitos nešiojo nektarą, dar kitos, įsisavinusios logistikos profesiją, tą nektarą priimdavo, sandėliuodavo, išgarindavo, dar kitos prižiūrėdavo ir maitindavo vos tik besikalantį jaunimą.

Tačiau motina turėjo valstybinį strateginį mąstymą – ji matė, kad be jaunimo avilys neturi perspektyvos, visuomenė jame sensta ir degraduoja. Taip toliau tęstis negalėjo, todėl ji surinko jaunas, išsilavinusias ir aktyviausias savo atžalas ir... emigravo – patraukė iš gimtojo namelio į nežinią, ieškoti darbo ir geresnio gyvenimo, kurti naują prieglobstį... O avilyje pasiliko tik niekam nereikalingos pensinio amžiaus ir ligotos bitutės, kurios pačios jau negalėjo apsirūpinti maistu ir naudojosi tik sukauptomis atsargomis. Tuo metu nei mobiliųjų telefonų, nei interneto bitutės dar nebuvo įvaldžiusios, todėl likę avilyje seniai negalėjo palaikyti ryšio su savo emigravusiais giminaičiais.

Vaizdas buvo įdomus. Apie 13 val. labai šiltą pavasario dieną oras kieme iki pat dangaus buvo pilnas skraidančių, zvimbiančių „lėktuvėlių“, kurie, neturėdami orientacijos, tai leisdavosi iki pat žemės, tai vėl staigiai „šokdavo“ į viršų. Kieme vabzdžiukų šokiai tęsėsi gerą valandą. Pagaliau visi padarėliai pradėjo kryptingai leistis į neaukštą (apie 1 m) tankią gyvatvorę. Čia jie sudarė nemažą (30–40 cm aukščio) kūgį, kurio pagrindas buvo beveik prie pat žemės. Taip susijungusios bitutės vis dar iš inercijos „dainavo“, „muzikavo“. Sunku buvo suprasti, ar jų dūzgimas reiškė įspėjimą pašaliniams nesiartinti, ar tai buvo pasitenkinimo išraiška.

O man iškilo problema – kaip sutramdyti šį „kūgį“, atvesti „emigrantes“ į „doros kelią“, suteikti naudingą ir joms, ir man civilizuotą būstą. Tad ant gyvatvorės užstačiau net visą meduvę su rėmeliais. Gyvatvorė neseniai buvo gražiai nukirpta, plati ir neaukšta. Ant jos stovinti uždengta nauja paklode meduvė, kurioje kelis korius patepiau medumi, atrodė įspūdingai. Pradėjau laukti, kol spiečius persikels į paruoštą „gaudyklę“. Kur tau! Pasirodo, mano pastangos nuėjo veltui, įrenginys visai nesudomino bitučių, ir jos ramiai sau kabojo gyvatvorės viduje ant šakų ir, tarsi erzindamos mane, tęsė pradėtą „chorinį dainavimą“.

Tada perskaičiau, kad dar prieš susispietimą šeimynėlė išsiunčia keletą žvalgių su užduotimi – surasti spiečiui tinkamą vietą gyventi. Pamaniau, kad, kol tos žvalgės kažin kur laksto ir dar negrįžo, reikėtų pasiūlyti šeimynėlei tikrai tinkamą vietą – tuščią avilį su pateptais medumi koriais. Šiaip taip pritraukiau tą avilį prie pat gyvatvorės, padėjau lentukę, jungiančią „kūgį“ su avilio laka, ir pradėjau laukti. Tačiau bitės nekreipė jokio dėmesio ir į šias mano pastangas, nesiruošė pakeisti dislokacijos, matyt, laukė žvalgių pranešimų. O jos buvo išskridusios skirtingomis kryptimis.

Viena jų rado tuščią šuns būdą, kurios nuolatinis gyventojas neseniai atsisveikino su šiuo pasauliu. Šuns šeimininkai skubiai išvyko į Angliją uždarbiauti ir negalėjo perduoti vargšo kam nors. Šuo nebuvo veislinis ir nepasižymėjo ypatingu grožiu, bet turėjo tikrai didelę ir ištikimą širdį. Tačiau jis negalėjo padaryti išsamios ekonominės ir socialinės analizės, todėl negalėjo suprasti, dėl kokių priežasčių jo mylimieji dvikojai ryžosi emigruoti, kodėl jų vaikai palikti seneliams ir jis paliktas likimo valiai...

Kiek palaukęs, vieną dieną jis nubėgo iš Noreikiškių į Karmėlavos aerouostą ir ten apsigyvenęs akimis sutikdavo beveik visus iš Anglijos atskrendančius lėktuvus. Ir štai vieną lėktuvą jis nutarė pasitikti visai iš arti. Šiaip taip prasiveržė pro aerouosto aptvarą, optimistiškai išlėkė į lėktuvų nusileidimo juostą, bet... neapskaičiavo. Galinga besileidžiančio lėktuvo oro banga pagriebė neišvaizdų šunelį ir didėlė širdis užgeso nelygioje kovoje su šiuolaikine reaktyvine technika. Pasirodo, šiuo lėktuvu aplankyti giminių buvo grįžę į tėvynę jo šeimininkai...

Viso to bitutė žvalgė, suprantama, nežinojo, bet būda buvo laisva, nemalonūs bitėms kvapai seniai išgaravo, be to, čia ji pajuto labai gerą aurą. Kita žvalgė po ilgo skraidymo surado iš pirmo žvilgsnio visai nerimtą būstinę – lauko tualetą. Tai buvo vienų durų dvivietis statinys. Įskridusi pro durų širdelę, bitutė konstatavo, kad patalpos, nors ir tuščios, vargu ar tinkamos bitėms.

Ne geriau sekėsi ir trečiai žvalgei. Besiblaškydama po įvairius užkampius, ji užlėkė į vieną daugiaaukščio namo buto balkoną. Balkono šeimininkas juo beveik nesinaudojo – anksčiau jis išeidavo ten parūkyti, bet pastaruoju metu rūkaliams buvo uždrausta rūkyti balkonuose... Balkone kažkada gyveno balandžiai, bitėms vietos čia būtų pakakę. Su tokia žinia žvalgė gręžėsi skristi atgal.

O išsispietusios bitutės kantriai laukė gyvatvorėje. Pagaliau neaprėpiamose dangaus platybėse pasirodė visos trys žvalgės. Paieškų rezultatai buvo kuklūs, bet jos nusileido beveik vienu metu prie gyvatvorės. Ir štai žvalgės mato prie pat spiečiaus tuščią avilį! Neabejotinai jų surastos vietos (šuns būda, tualetas ir balkonas) buvo daug prastesnės. Jos persižvalgė, tuoj pat persiorientavo avilio naudai ir paskubėjo pranešti apie tai „kūgio“ viršininkei. Paklusdamos motinos komandai, iš pat pradžių nedrąsiai – tik viena kita, o paskui vis drąsiau mano gražuolės pradėjo žygiuoti į naują buveinę. Taip iki sutemų „kūgis“ gerokai suplonėjo, į avilį suėjo apytiksliai 41 proc. visų perbėgėlių.

Dabar jau, pravėrus avilio dangtį, girdėjosi švelni, rami muzika. Bet kitos užsispyrėlės buvo ištikimos pasirinktai gyvatvorei ir susitaikė su mintimi nakvoti po atviru dangumi. Sutemo. Reikėjo imtis kokių nors priemonių. Pamatęs, kad nieks daugiau neskraido, į talką atėjo kaimynas. Po trumpo „konsiliumo“ su juo buvo nuspręsta pjauti po vieną gyvatvorės šaką ir ant jos tupinčias bitutes kratyti į čia pat stovintį avilį. Po intensyvaus mudviejų darbo „operacija“ buvo baigta. Mano gražioje gyvatvorėje „kūgio“ vietoje žiojėjo nemažas plyšys, bet ant žemės dar šliaužiojo viena kita nukritusi nuo nukirptos šakelės bitutė.

Nakčiai palikau avilį prie gyvatvorės, o ryte pertempiau jį už kokių 10 metrų į jam priklausančią vietą. Pasirodo, tas mano staigus žingsnis buvo klaidingas! Bitės grįžo į gyvatvorę. Po to aš, paklojęs ant pievos dvi lentas, pora dienų tempiau tą avilį po 5–10 cm kas valandą į numatytą vietą. Toks dislokacijos keitimo greitis bitutėms buvo priimtinas, jos visiškai pamiršo apipjaustytą gyvatvorę ir dabar sėkmingai darbuojasi dėl savo ir savo ateities kartų.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close